Ambicinga misija, kurios tikslas – nustatyti, ar Marso šiaurės ašigalio regione kada nors egzistavo mikrobų tipo gyvybė, NASA zondui „Phoenix” nusileidus ant Raudonosios planetos ir pradėjus siųsti pirmuosius atvaizdus, pirmadienį vykdoma toliau.
Po devynis mėnesius trukusios kelionės iš Žemės į Marsą „Phoenix” beveik tobulai nusileido netoli Marso šiaurės ašigalio, lygiame plote, kuriame yra palyginti mažai akmenų, misijos kontrolės centre Reaktyvinių variklių laboratorijoje (RVL) Pasadinoje (Kalifornija) sakė projekto vadovas Barry Goldsteinas (Baris Goldsteinas).
Sekmadienį 23 val. 53 min. Grinvičo (pirmadienį 2 val. 53 min. Lietuvos) laiku gauti radijo signalai patvirtino, kad „Phoenix Mars Lander” ištvėrė sunkų paskutinį nusileidimo etapą, sakė pareigūnai.
„Pirmą kartą per 32 metus ir tik trečią kartą per visą istoriją RVL komanda atliko sklandų nusileidimą Marse, – sakoma NASA vadovo Michaelo Griffino (Maiklo Grifino) pareiškime. – Esu be galo laimingas, kad esu čia ir matau šį neįtikėtiną pasiekimą”.
„Phoenix” turėjo išskleisti parašiutą ir įjungti manevravimo variklius, kad vos per septynias minutes sulėtintų savo kritimą nuo 20 400 km per val. greičio ir švelniai nutūptų ant trijų „kojų”.
Nusileidęs ant Marso paviršiaus zondas išskleidė saulės baterijas, kurios jį aprūpins elektra.
Marso regione Vastitas Borealis, kurio geografinę platumą būtų galima palyginti su šiaurės Kanada, modernia įranga aprūpintas „Phoenix” tris mėnesius kasinės Marso paviršių dengiantį ledą ir ieškos skysto vandens bei gyvybei būtinų mineralų.
Atsižvelgdami į tai, kad šiame Marso regione, kaip ir Žemėje, vyksta metų laikų kaita, mokslininkai nori nustatyti, ar būna tokių momentų, kai klimato sąlygos yra palankios gyvybei.
„Visa mūsų misija susijusi su kasinėjimu, – prieš zondo nusileidimą sakė vyriausiasis misijos mokslininkas Peteris Smithas (Piteris Smitas) iš Arizonos universiteto. – Manome, kad arktinis regionas tikrai reaguoja į klimato kaitą planetoje … ir taip pat išsaugo gyvybės istorijos („įrašus”)”.
„Manome, kad organinių (junginių) turėjo būti mažiausiai vienu mietu”, – sakė jis, nurodydamas, kad tie junginiai galėjo atsirasti dėl meteoritų ir kitokių susidūrimų.
Skysto vandens ir organinių junginių buvimas reikštų „gyventi tinkamą zoną”, pridūrė jis.