Ignalinos AE ir referendumas dėl Lietuvos narystės Europos Sąjungoje: istorija
Iš ES ir Lietuvos politikos viršūnių nuolat girdime nuomonę, kad Ignalinos AE likimas jau negrįžtamai išspręstas 2003 metais, Lietuvai tapus ES nare. Esą galime tik mėginti laikinai pratęsti elektrinės veiklą keleriems metams. Maldaudami, prašydami Sąjungos, savo noringumu jau nenusileidžiančios tai santvarkai, iš kurios neatsigręždami pabėgome prieš 18 metų.
Ar mūsų politikai sako tiesą? Ar tikrai per referendumą dėl Lietuvos narystės ES, Tauta priėmė sprendimą ir dėl Ignalinos AE uždarymo?
Grįžkime į praeitį ir prisiminkime istoriją:
1. 2003 metų vasario 27 dieną Seimas nustato referendumo klausimą – „Pritariu Lietuvos Respublikos narystei ES”. Pažymėtina, jog toks klausimas nenurodo JOKIŲ narystės sąlygų. O ir pačios derybos tada dar nebuvo baigtos.
2. 2003-iųjų kovo mėnesį Lietuvos Respublikos derybininkas Petras Auštrevičius pasirašo ES stojimo sutarties 4 protokolą dėl Ignalinos AE uždarymo.
3. 2003 metų balandžio 16 dieną Romoje Lietuvos užsienio reikalų ministras Antanas Valionis pasirašo ES stojimo sutartį su pridedamais protokolais, nustatančiais narystės sąlygas.
4. 2003 metų gegužės 10-11 dienomis Lietuvos Tauta balsuoja už valstybės narystę ES, NEPASISAKYDAMA dėl narystės sąlygų.
5. 2003-iųjų rugsėjo 16 dieną LR Seimas ratifikuoja ES stojimo sutartį kartu su 4 protokolu, nurodančiu Lietuvos narystės užduotį – uždaryti Ignalinos AE.
Tais pačiais metais referendumai dėl narystės ES vyko ir kitose šalyse. Kuo jie skyrėsi nuo mūsiškio? Tuo, kad buvo užduodami tikslesni ir aiškesni klausimai. Sutikime, jog tarp mūsų ir, pavyzdžiui, čekų klausimo: „Pritariu Čekijos Respublikos narystei ES ir stojimo sutarties sąlygoms” yra šioks toks skirtumas?
Ignalinos AE ir referendumas dėl Lietuvos narystės Europos Sąjungoje: teisinės pasekmės
Kad būtų galima suprasti, kas iš tiesų įvyko prieš penkerius metus, pirmiausia pateiksiu paprastą pavyzdį.
Mokyklos direktorius per tėvų susirinkimą iškelia mintį, jog vaikai klasėse labai gražiai atrodytų vilkėdami baltus švarkelius ir avėdami baltus batukus. Tėveliai uoliai pritaria. Tačiau kai ateina metas vykdyti sumanymą, direktorius išradingai pareiškia: drabužius visiems perku aš, o apranga kiekvienam vaikui kainuos mažiausiai tūkstantį litų.
Kažkuo panaši ir mūsų 2003 metų „sąjunginio” referendumo istorija. Niekas nedrįso ar nenorėjo „apsunkinti” referendumo klausimo Tautai. Arba bent atkreipti Tautos dėmesį į referendumo esmę. Kam tas mąstymo vargas? Mes juk ne čekai. Mes – lietuviai.
Įvykusio referendumo rezultatas labai paprastas – Tauta pritarė narystės ES įdėjai, bet ne jos įgyvendinimo sąlygoms. Nors privalėjo tai padaryti.
Todėl šiandien turime pripažinti:
1. 2003 metų gegužės referendumas dėl narystės Europos Sąjungoje neturėjo jokios teisinės reikšmės.
2. 2003-iųjų rugsėjį Seimas, ratifikavęs minėtą ES sutartį ir jos sąlygas, viršijo savo įgaliojimus ir iškreipė referendume išreikštą Tautos valią.
3. Tauta iki šiol nėra pareiškusi savo nuomonės dėl narystės ES reikalavimų, įskaitant Ignalinos AE uždarymo sąlygą.
Ignalinos AE problema: kaltininkai
Apibendrindami prisimintą istoriją galime kaltinti save žioplumu, tuo, kad 2003-iaisiais nepakėlėme triukšmo dėl referendumo esmės, o vėliau – neprirėmėme Seimo dėl savavališkai priimtų sprendimų. Kita vertus, tada galbūt dar tikėjome valdžios išmintingumu…
Kur kas sunkiau atsakyti, kuo reikėtų kaltinti 2000-2004 metų kadencijos Seimą. 2003 metais sukurpta tokia teisinė nesąmonė, pagal kurią šiandien ir esame, ir nesame Europos Sąjungos nariai. Esame dėl to, kad pasirašėme ir ratifikavome narystės sutartis. Nesame, nes kaip Tauta nepriėmėme sprendimo dėl sutarties sąlygų. Ignalinos AE veikla yra viena iš jų. Todėl švelniausia besiperšanti nuomonė – laikyti tuometį Seimą nusikalstamai nerūpestingu. Priešingu atveju tektų manyti, kad Tautą ir valstybę painiojančius sprendimus Seimas priėmė sąmoningai, pamindamas Tautos suvereniteto principą.
Be abejo, galima kaltinti ir straipsnio autorių. Dar vienu nereikalingu sąmyšiu, visuomenės kiršinimu, nepagarba valdžiai. Prisipažinsiu – jeigu referendume būtume atsakinėję į tokį pat klausimą kaip čekai ar kitos gretimos tautos, šio straipsnio tikrai nebūtų.
Ignalinos AE problema: ar referendumas yra sprendimas?
Žmogus, galintis įrodyti, kad 2003 metų referendumo klausime buvo minimi Ignalinos AE reikalai, šiandien bent jau teisininkų draugijoje turėtų būti pripažintas vykusiu pokštininku. Tačiau nuostabiausia, jog kai kam valstybėje puikiai sekasi tai daryti.
Tie „kai kurie” – perkamą žiniasklaidą ir mūsų neišprusimą pasikinkę absurdiškos logikos vadeliotojai. Jie labiausiai suinteresuoti tuo, kad atominės elektrinės likimą slėptų nežinomybė. Tai ypač patogu priimant sprendimus, kurie pagrįsti „verslo rizikos” motyvais.
Yra ir dar genialesnių veikėjų, pavasarį suskatusių inicijuoti referendumą dėl Ignalinos AE veiklos pratęsimo iki 2015 metų.
Ir kodėl iki 2015-ųjų? O kas bus po 2015-ųjų? Tas pats, kas šiemet?
O kieno mes prašysime? Europos Sąjungos? Vyriausybės? Ir ko prašysime? Pratęsti atominės elektrinės veiklą, nors niekada visuotinai nepriėmėme sprendimo ją sustabdyti? Kodėl Tauta turi prašyti to, ko niekam nėra atidavusi? Ir ne šiaip prašyti, o maldauti nurodydama, kad yra beviltiškoje padėtyje.
Atrodo, norime dar kartą pasityčioti iš savęs ir likti kvailiausi. Tada prie šio prašymo dar pridėkime referendumą dėl Žydrūno Ilgausko, ir Kalėdų Senelis nebepaneš maišo.
Peršamas referendumas tikrai neapgins Ignalinos AE ateities. Nubalsavę UŽ tik pripažinsime, kad visą laiką pritarėme atominės jėgainės uždarymui, ir išversime gailias maldautojų akis: „Palikit ją bent penkmečiui.”
Esu įsitikinęs, jog šiandien Lietuvai tokio ar kitokio referendumo dėl Ignalinos AE nereikia. Būdami principingi ir orūs, neturėtume sau ar kitiems įrodinėti, kad turime tai, ko nesame pametę. Pasiaiškinti Tautai pirmiausia turėtų šio penkmečio politikų karta. Pripažįstant savo politinę atsakomybę ir siekiant Tautos paramos, vienintelis galimas referendumo klausimas: „Nepritariu Ignalinos AE uždarymui.”