Seimo Kaimo reikalų komitetas siūlo Vyriausybei perduoti valstybinio miškų ūkio valdymą iš Aplinkos ministerijos Žemės ūkio ministerijai ir supaprastinti miško pavertimo kitomis naudmenomis tvarką.
„Miškai auga ant žemės, vadinasi, žemė yra svarbesnė”, – taip savo ir kolegų sprendimą pakomentavo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas, Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijų sąjungos narys Viktoras Rinkevičius. Žemės ūkio ministrė Kazimiera Prunskienė – šios partijos vadovė.
Pasak V.Rinkevičiaus, Europos Sąjungos finansinė parama Lietuvos miškams atkeliauja į Žemės ūkio ministeriją, ir kai tenka ją dalyti, neretai tarp Žemės ūkio ir Aplinkos ministerijų kyla nesusipratimų.
„Briuselyje finansus miškams skirsto Žemės ūkio direktoratas. Be to, daugelyje Europos Sąjungos šalių miškai priklauso žemės ūkio ministerijoms. Jei taip būtų ir Lietuvoje, sumažėtų biurokratizmo”, – aiškino V.Rinkevičius.
Jo nuomone, tokia reforma padėtų geriau tvarkyti valstybės miškus. „Aplinkos ministerijai rūpi miškus tik saugoti, tačiau šį didžiulį šalies turtą reikėtų geriau panaudoti. Valstybė negauna iš jo tiek pajamų, kiek galėtų gauti, milijonai kietmetrių medienos supūva miške”, – piktinosi V.Rinkevičius.
Kirto iš peties
Tokį sprendimą Seimo Kaimo reikalų komitetas priėmė svarstydamas neseniai vykusio Lietuvos miško savininkų suvažiavimo dalyvių rezoliuciją. Joje skundžiamasi, jog privatiems miškams ir jų savininkams stinga valstybės institucijų dėmesio bei lėšų ir siūloma įsteigti prie Žemės ūkio ministerijos Privačių miškų direkciją, taip pat perduoti šiai ministerijai privačių miškų valdymą.
Aptardami šią rezoliuciją, Kaimo reikalų komiteto nariai nusprendė kirsti iš peties – perduoti Žemės ūkio ministerijai globoti ne tik privačias, bet ir visas šalies girias.
Rytoj Seimo Aplinkos apsaugos komitetas svarstys šį klausimą. Komiteto pirmininkas socialdemokratas Bronius Bradauskas nusiteikęs karingai: „Kariausim, kad miškai liktų Aplinkos ministerijai.”
Pasak jo, kvaila būtų grįžti į praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigą, kai valstybės miškus porą metų valdė Žemės ūkio ministerija. „Paaiškėjo, jog nieko gero, kai miškus valdo žemės ūkio specialistai. Įtariu, kad ir dabar norima tik išdalyti girias”, – sakė B.Bradauskas.
Po šio nepavykusio eksperimento šalies prezidento Valdo Adamkaus iniciatyva miškai buvo perduoti Aplinkos ministerijai, kaip yra Belgijoje, Danijoje, Estijoje, Ispanijoje, Lenkijoje, Liuksemburge bei kai kuriose kitose Europos šalyse.
Aplinkos ministras Artūras Paulauskas mano, jog „valstiečių” noras perimti miškus – triukas prieš rinkimus. „Nelaikau šio pasiūlymo rimtu – jo autoriai svarių argumentų nepateikė. Kaitalioti kepurę vien dėl to, jog kaitaliotum – argi tai rimta? Valstybės miškai dabar tvarkomi gerai, o jei privačių miškų savininkai turi problemų – apie jas ir kalbėkime.
Aptarsime su privačių miškų savininkų atstovais jų norus gauti daugiau lėšų privatiems miškams. Beje, jie prašo skirti ne mažiau kaip 25 proc. specialiųjų Bendrųjų miškų ūkio reikmių finansavimo programos lėšų, o jau šiuo metu yra skiriama 36 procentai”, – kalbėjo aplinkos ministras.
Kirtimų padaugėtų
„Jeigu į miškus žiūrėsime kaip į kukurūzų lauką, gal jų perdavimas Žemės ūkio ministerijai ir būtų suprantamas. Tačiau girios – ne kukurūzai, jos auga dešimtmečius ir svarbios ne tik kaip medienos šaltinis. Mokslininkai apskaičiavo, jog mediena sudaro tik dešimtadalį miško vertės. Kur kas didesnė yra ekologinė ir rekreacinė miškų nauda, tad visiškai logiška, jog juos valdo Aplinkos ministerija”, – sakė generalinis miškų urėdas Benjaminas Sakalauskas.
Jis spėja, jog reformos iniciatoriai siekia gauti iš miškų naudos greitai ir kuo daugiau.
Beje, K.Prunskienės vadovaujama ministerija siūlė perduoti 50 tūkst. ha valstybės miškų kaip kompensaciją už mieste turimus sklypus, kurie tebėra negrąžinti buvusiems savininkams. Gamtos sergėtojams ir miškininkams tada girias pavyko apginti. „Tačiau kas būtų išdrįsęs pasipriešinti, jei valstybės miškus tada būtų valdžiusi Žemės ūkio ministerija?” – klausė generalinis miškų urėdas.
Turtuolių atakos dažnėja
Pasak Jurbarko miškų urėdo Fausto Bakio, 50 tūkst. ha miškų buvo tik pirmasis numatytas kąsnis. „Netrukus paaiškėjo, jog visiems miestiečių negrąžintiems sklypams kompensuoti neužtektų ir 300 tūkst. ha valstybės miškų. Tai būtų buvusi antroji privatizacijos banga. Ko gero, dabar vėl norima ją pradėti”, – spėjo F.Bakys.
Šalies miškininkai ir gamtos sergėtojai sunerimę – atakos perimti valstybės girias vis dažnėja. Dar gana neseniai nuūžė diskusija, ar reikia privatizuoti valstybinius miškus, paskui buvo siūlymas dalyti valstybės miškus kaip kompensaciją už turėtus sklypus miestuose, taip pat norėta leisti atkurti nuosavybę miško parkuose, po to rekomenduota vietoj keliasdešimties urėdijų palikti vieną.
Šių metų pradžioje didieji medienos perdirbėjai pareikalavo, kad Vyriausybė garantuotų jiems mažesnes negu kitiems rinkos dalyviams žaliavos kainas ir kitokias privilegijas.
Valstybės miškininkų nuomone, tai rodo, koks viliojantis kąsnis yra valstybiniai miškai – bene vienintelis šalies turtas, kurį dar nesuspėjo pasidalyti Lietuvos turtuoliai.