Ilgai lauktas įstatymas dėl nepilnamečių minimalios ir vidutinės priežiūros neatnešė beveik jokių permainų. Vaikai palikti likimo valiai, o valdininkų „rūpinimasis” dažniausiai pasireiškia tik raštų siuntinėjimu. Įstatymui įgyvendinti lėšų taip ir nebuvo skirta.
Kiek vaikų Lietuvoje turi elgesio problemų, nežino niekas. Tik neabejojama, kad jų yra daug. Jiems reikia pagalbos, tačiau jos gali tikėtis tik nedaugelis. Nuo sausio 1-osios įsigaliojęs įstatymas kol kas tebelieka tik gražūs žodžiai ant popieriaus. Jam įgyvendinti pažadėti trys milijonai litų neskirti. Pasak vaiko teisių apsaugos kontrolierės Rimantės Šalaševičiūtės, nėra nė mažiausios tikimybės, kad šiemet tie pinigai bus gauti. Todėl įstatymas formaliai yra, o realiai – jis neveikia. Vaikų socializacijos centrai vos išgyvena iš minimalių jiems skiriamų lėšų, nauji vis dar nekuriami, nors vietos jiems seniai numatytos visose apskrityse. Darbuotojų trūksta ir nematyti, kad artimiausiu metu jų padaugėtų. „Kai darbuotojų mažai, jie virsta paprasčiausiais kalėjimo prižiūrėtojais, nes nebelieka laiko dirbti auklėjamąjį darbą”, – LŽ sakė Vilniaus socializacijos centro direktorė Vida Riaubaitė-Juknevičienė. Tačiau kol kas nėra lėšų nei papildomiems etatams, nei naujiems socializacijos centrams. Elgesio problemų turintiems vaikams įsilieti į visuomenę trukdo ir priešiška nuostata.
Visuomenė atstumia
Vilniuje esančiame socializacijos centre šiuo metu gyvena trisdešimt mergaičių. Kaip sako direktorė, ji galėtų priimti apie penkiasdešimt, tačiau nuo įstatymo įsigaliojimo dienos dar neatsiųsta nė viena nauja auklėtinė. „Vaiko teisių apsaugos tarnybos kažkodėl įsivaizduoja, kad kuo mažiau vaikų atsiųs, tuo jų darbas geresnis”, – piktinosi direktorė. Dažnai toks požiūris sugriauna mergaitės gyvenimą.
Į centrą buvo atsiųsta šešiolikos metų mergaitė, kuri jau treji metai vertėsi prostitucija. Jei ji čia būtų patekusi, kai buvo keturiolikos, jai dar būtų buvę galima padėti. „Ketvirtos stadijos vėžio išgydyti neįmanoma, elgesio problemos praėjus ilgesniam laikui irgi jau nebeišgydomos”, – susikrimtusi kalba V.Riaubaitė-Juknevičienė.
Ji baisisi ir tuo, kad į socializacijos centrus žiūrima kaip į kažką gėdinga. Žmonės tai laiko kalėjimu, kuriame gyvena vien galutinai sugadinti vaikai. „Nežinau, iš kur tokia nuomonė, kad mes kažkokie pabaisos. Vaikus gąsdina, kad čia išveš, lyg nieko nebūtų baisiau”, – LŽ sakė ji. V.Riaubaitės-Juknevičienės žodžius patvirtina tai, kad prieš socializacijos centrų steigimą apskrityse piestu stojo gyventojų bendruomenės. Jų atstovai aiškino, kad nusikaltėlių jiems nereikia, siuntinėjo į apskritis protesto raštus.
Vaikai skaudinami
Vaikai iš socializacijos centrų per atostogas išleidžiami. Tiesa, yra viena būtina sąlyga – jie neturi būti, anot direktorės, nieko prisidirbę. Jei turi tėvus, jie vyksta pas tėvus. Juos, kaip elgtis su vaiku, kaip jį užimti, paprastai konsultuoja socialiniai darbuotojai. Tačiau ne paslaptis, kad yra visokių tėvų.
Direktorė LŽ pasakojo sukrečiančią istoriją. Paauglei mergaitei baigiasi gyvenimo centre laikas. Staiga jos tėvas pareiškia, kad jis abejoja savo tėvyste. Vyras reikalauja atlikti DNR tyrimus. Lengva suprasti, kaip jaučiasi paauglė. „Važiuojant atgal į Vilnių visą kelią sėdėjau ją apsikabinusi ir tik prašiau, kad nepravirktų”, – pasakoja Vida Riaubaitė-Juknevičienė.
Nemažai auklėtinių yra iš globos namų. Kai kuriems namams nieko negali prikišti, auklėtiniai ten laukiami. Tačiau kai kur globotiniai niekam nerūpi. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Švietimo skyriaus vyriausioji specialistė Jolita Kutkaitytė pasakojo, kad kai kur vaikus priima nenoriai, daro spaudimą, kad tik jie kuo greičiau išvyktų. Jiems nuolat prikaišiojama, kad grįžo ir vėl krės eibes. Ne vieną vaiką dėl to tenka parsivežti į centrą nesibaigus atostogoms. „Tokie priekaištai iš karto nubraukia pusmetį mūsų darbo, – įsitikinusi V.Riaubaitė-Juknevičienė. – Šie vaikai ir taip turi polinkį nusikalsti, o po tokių priekaištų jie tampa dar agresyvesni. Jei su manimi elgiasi taip, tai aš ir būsiu toks, mano skaudinamas vaikas.”
Globotiniai apleisti
Socializacijos centrai – tai vadinamoji vidutinė priežiūra. Į juos siunčiami tik tie, kurie padarė nusikaltimus ar nuolat daro administracinius pažeidimus. Vaikams, tiesiog turintiems elgesio sutrikimų, taikoma minimali priežiūra. Su jais turi dirbti pedagogai, socialiniai darbuotojai. Reikia rūpintis vaikų užimtumu, sukurti tam specialias individualias programas. Tai gali būti dienos centrų, būrelių lankymas, kitos priemonės. Deja, dar labai daug vaikų tinkamos priežiūros taip ir negauna.
Vilniaus S.Stanevičiaus mokykloje mokosi du berniukai – antrokas ir penktokas – kurie jau dvejus metus iš šeimų perkelti į globos namus. Mokyklos direktoriaus pavaduotoja Ona Sabaitienė LŽ sakė, kad yra tiesiog pasibaisėjusi tuo, kaip elgiasi globos namų darbuotojai.
Vaikai į Fabijoniškėse esančią mokyklą iš globos namų Antakalnyje važiuoja per visą miestą visiškai vieni. Mokytojai iš pradžių juos dar palydėdavo. Dabar vaikai jau apsiprato, bet O.Sabaitienė sako, kad jai kasdien dėl jų baugu. Vienam berniukui smarkiai nusilpo regėjimas. Jį reikia vesti pas okulistą, kad išrašytų akinukus. Paskambinusi į globos namus pedagogė buvo šokiruota išgirdusi atsakymą, kad tai esąs ne jų reikalas. Mokykloje vaikai lanko dienos centrą, tačiau globos namuose jie paliekami likimo valiai. O.Sabaitienė pasakojo nupirkusi jiems kamuolį, piešimo priemonių, kad turėtų ką veikti.
„Nejau globos namai tai tik vieta, kur pareinama pernakvoti? Berniukams reikia pagalbos. O čia net apie pačią minimaliausią priežiūrą nėra nė kalbos”, – LŽ sakė O.Sabaitienė. Ją stebina ir tai, kad Vaiko teisių apsaugos tarnyba jau dveji metai tvarko berniukų dokumentus, tačiau iki šiol nepajėgė sutvarkyti.
(Ne)palikti šeimoje
Įstatymas numato, kad vaiko atėmimas iš šeimos yra kraštutinė priemonė ir ją reikia taikyti tik išimtiniais atvejais ir kuo trumpesniam laikui. Tačiau Vilniaus Salininkų vidurinės mokyklos direktorius Juzefas Trypuckis įsitikinęs, kad pirmiausia reikia pasižiūrėti, kokia gi ta šeima. Berniukai iš S.Stanevičiaus mokyklos namie buvo mušami, patyrė psichologinį smurtą. Jie patys bėgo iš namų ir prašė pagalbos. „Kartais vaikas gyvena tokioje aplinkoje, kuri pažeidžia jo interesus. Mes mokykloje turime du socialinius darbuotojus, bendradarbiaujame su dienos centru. Stengiamės daryti viską, ką galime”, – LŽ sakė direktorius. Bet jis susiduria su visišku tėvų abejingumu, netgi atsakomybės vengimu. Anot jo, elgesio sutrikimų turinčius vaikus reikia ypač prižiūrėti, rūpintis jų užimtumu. Tėvai labai nustemba direktoriaus paprašyti, kad iš vakaro patikrintų savo atžalos kuprinę, ar joje yra viskas, ko reikia mokyklai. „Yra vaikas, kuris nuolat vėluoja į pamokas. Kai kalbėjau su tėvu, šis tik pareiškė, kad dirba ir neturi laiko priežiūrai”, – apmaudavo J.Trypuckis.
Nors prastas, bet yra
Kiekvieno įstatymo įgyvendinimas susijęs su pinigais. Naujiems socializacijos centrams įkurti pinigų, nors ir labai nedaug, buvo paskirta. Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Rimantė Šalaševičiūtė sakė, kad tokius centrus numatyta steigti kiekvienoje apskrityje. Dabar, pasak jos, realiai veikia penki centrai. Tačiau jiems neskirta jokio finansavimo. „Reikia papildomų etatų, verkiant reikia pastato rekonstrukcijos, bet nėra iš ko”, – atsiduso paklausta V.Riaubaitė-Juknevičienė. Pinigų reikia ne tik centrams, jų reikia, kad būtų išspręsta vaikų, kuriems taikoma minimali priežiūra, užimtumo problema. Nėra už ką steigti būrelių, organizuoti renginių, vežti vaikų į stovyklas. „Viskas, kas dabar daroma, tėra šaudymasis popieriais”, – reziumavo R.Šalaševičiūtė.
Didžiulė kliūtis įgyvendinant vidutinę priežiūrą yra neįtikėtinai griozdiškas vaiko priėmimo į centrą mechanizmas. Juo skundėsi visi LŽ pašnekovai. Reikia surinkti begalę dokumentų, važinėti į įvairias tarnybas. „Kada dirbti su vaikais?” – retoriškai klausė Vilniaus socializacijos centro direktorė. Tik surinkus visus popierius teismas sprendžia, ar vaikui reikalinga vidutinė priežiūra. Vilniaus vaiko teisių apsaugos tarnybos vadovė Lina Juškevičienė skundėsi, kad tokie prašymai teismuose užstringa ilgai. „Specializuotų šeimos teismų neturime, o turimi – perkrauti darbu”, – sakė ji. Beje, būtent teismas nustato terminą, kurį vaikas turi išbūti centre. Norint jį pratęsti, visa procedūra kartojama nuo pradžios. Centre vaikas negali būti laikomas ilgiau kaip trejus metus.
R.Šalaševičiūtė paminėjo dar vieną priežastį, kodėl ši procedūra stringa. Įstatymas reikalauja būtinai išklausyti vaiko nuomonę. Tačiau realiai tai įmanoma ne visada, nes tokie vaikai linkę bėgti. Kartais tik surastas, pavalgydintas, aprengtas vaikas iškart ir vėl pasprunka.
Dabar įstatymas priimtas – pirmas žingsnis žengtas. Iki tol dešimt metų buvo vadovautasi tik laikinaisiais nuostatais. „Net nesuprasi, kuo mes vadovavomės. Dabar turime įstatymą. Tegul jis būna pats blogiausias, bet jis yra. Galbūt per keletą metų pavyks sustyguoti visą sistemą”, – tikisi Vilniaus socializacijos centro direktorė V.Riaubaitė-Juknevičienė.