Vienas sunkiausių dalykų, kuriuos tėvai privalo mokėti, – pasakyti vaikui apie tamsiausias gyvenimo puses. Jei per daug teisybės bus papasakota per anksti, bus neteisinga. Kai vaikas sužino realybę, daug kas tampa jam ne taip baisu ir kankinama. Neįmanoma nustatyti kokių nors gyvenimo taisyklių visiems gyvenimo atvejams, tačiau kai kurie bendri principai gali pasirodyti esantys naudingi, ypač tais atvejais, kai spręsite, ką galima ar ko negalima sakyti savo mažajam.
LIGONINĖJE LAUKIA DAKTARAI…
Kai vaikas guldomas į ligoninę, dažniausiai tai būna pirmasis jo susidūrimas su rimta bauginama tikrove, bet jis gali sukaupti jėgas ir susidoroti su šia sunkia situacija, jei tik bus kaip nors nuramintas, jei jam bus paaiškina, kas jo laukia, ką jam darys. Jei jis nieko nežino, tarkime, apie glandų šalinimą, natūralius tokiais atvejais skausmą ir nepatogumus tik didins jausmas, kad jį išdavė artimiausi žmonės, kuriuos labiausiai mylėjo ir kurių jam labiausiai reikėjo. O jei vaikui bus aiškiai papasakota, kur jis ligoninėje gulės, kas jam bus daroma ir kodėl operacija būtina, jis tai galės ištverti be rimtų emocinių traumų.
Vaikams būtina žinoti, kas jiems nutiks, kad neimtų įsivaizduoti visokiausių baisybių. Kartą vienas berniukas griūte įgriuvo pas draugus į smėlio dėžę rėkdamas: „Man darė operaciją, bet aš likau berniukas!” Per mažai papasakoję savo vaikui apie tai, kas jam bus operuojama, tėvai privertė jį prisifantazuoti nebūtų dalykų.
Geriausia vaiką paruošti nemaloniam įvykiui žaidimais. Tarkime, mama vaizduoja esanti maža mergaitė, gulinti viena ligoninėje ir besiilginti mamos. Dukra tuo metu gali vaidinti slaugę. Taip įsitikinama, kad vaikui viskas bus gerai – įsijautusi į vaidmenį dukra glosto „ligonį”, drąsina, kad daba naktis, visi miega, ir jis turi miegoti, o mama išsimiegos ir rytą ateis, nes ir jai reikia pailsėti. Taip vaikas stengiasi ir pats save padrąsinti.
Kad jam darys operaciją, dešimtmetį galite įspėti prieš dvi savaites, tačiau penkiamečiam tokią žinią reikėtų pranešti ne anksčiau kaip prieš kelias dienas. Jei vaikas bijo ir protestuoja, galite pasakyti: „Žinoma, tu išsigandęs, suprantu, kaip jautiesi, bet tai padaryti būtina, o po dviejų dienų viskas bus baigta.” Vaikas, kuris verkia ir priešinasi, reaguoja normaliai. Taip geriau nei pasirodyti ligoninėje džiaugsmingai šokinėjant ir abiejose rankose nešantis po balioną vien tam, kad po dviejų dienų iš ten išeitų niekuo nepasitikintis, pernelyg silpnas verkti ir nuo naktinių košmarų kenčiantis mažylis.
Svarbiausia, kad vaikas rodytų savo jausmus. Nesakykite mažajam, kad jis jau per didelis elgtis kaip kūdikis ar kad verkia tik naujagimiai. Tai netiesa, ir patys tai puikiausiai žinote. Reikia pasakyti: „Jei tu išsigandai ar tau ką nors skauda, gali ir verkti, ir protestuoti. Gamta protingesnė nei mes, tad ašaros – natūrali apsauginė vaiko reakcija ir slopinti jos nereikia. Nejau bus geriau, kai persigandęs, bet to parodyti nesiryžtantis mažylis apsivems prie gydytojo?
KODĖL NEBEGRĮŠ SENELIS
Ar reikia vaikams žinoti, kad brolis serga leukemija ar kad senelis miršta nuo širdies ligos? Kiekviena šeima turi pati nuspręsti, kaip elgtis vienu ar kitu atveju, bet vaikai privalo būti tikri, jog į jų klausimus bus atsakyta. Net jei nebus išpasakoti visi faktai, mažylis turi suprasti, kodėl artimi jam žmonės jaudinasi. Tai reikalinga dar ir dėl to, kad jis nepradėtų kaltinti savęs: tarkime, dėl to, kad seseriai darys širdies operaciją, jaunesnysis broliukas gali kaltę prisiimti sau, nes buvo su ja nemandagus, neklausė, stumdėsi ar krėtė šunybes. Nuo tokios savigraužos galima ir nervų ligą gauti.
Kai rimtai serga vienas tėvų, vaikai linkę suvokti tai kaip praradimą – jie bijo likti vieni. Juos reikia nuraminti, įtikinti, kad tebėra mylimi kaip anksčiau, kad susirgti nereiškia ką nors atstumti ir kad jais rūpinsis daug žmonių, kuriems jie brangūs.
Žmonės – vienintelės gyvos būtybės, suvokiančios savo mirtingumą, taigi mums labai sunku leisti tai suprasti savo vaikams, kol jie maži. Mes neleidžiame mažyliams įsisamoninti artimo mirties, o tai žalingiau nei susidurti su juodąja viešnia. Kai miršta naujagimis, o mama iš gimdymo namų grįžta viena, nereikia slėpti ar paslaptingai į vaiko klausimą, kur broliukas ar sesutė, atsakyti, jog jis tai sužinos, kai paaugs. Neaiškumas gali vaikui sukelti depresiją ir nepagrįstą baimę (bet jam ji atrodys pagrįsta) likti vienam namie, atidaryti spintą ar atsidurti tamsioje laiptinėje. Nuo to netoli ir iki naktinių košmarų, atsisakymo eiti į kiemą ar mokyklą. Tačiau pakanka ramiai paaiškinti, kad mirusieji arba sudeginami, arba užkasami į žemę, ir baimė rasti ką nors tokio spintoje ar po lova išgaruoja. Vaikui ramiau, kai žino, kad viskam šiame pasaulyje yra sava vieta…
Kalbantis su mažais vaikais apie mirtį reikia atsiminti, jog mąsto jie konkrečiai, abstrakčios sąvokos sunkiai suvokiamos. Prisimindamas numirusį žmogų mažylis neįsivaizduoja, kad jo nebėra ir niekada nebebus.
Normalus noras apsaugoti vaiką nuo kančių, tačiau tai neįmanoma. Kančia – gyvenimo dalis, norime mes to ar ne, ir ji reikalinga vaikams, kad padėtų susidoroti su dramatiškais išgyvenimais. To mokomasi iš suaugusiųjų. Jei suaugusieji slepia ašaras, tai ir vaikai stengiasi neverkti. Jei tėvai drąsina save, stengiasi slėpti nuo mažylių savo išgyvenimus, ir jie slepia savo liūdesį. Viena mama, norėdama apsaugoti mažąsias dukreles nuo skausmo mirus tėčiui, paliko jas su teta, o pati išvyko mėnesiui. Kai grįžo, dukros leidosi nuo jos bėgti. Kodėl? Atsakyti labai paprasta: mama jas paliko tada, kai joms jos reikėjo labiausiai…
MAMA ANT TĖTĖS RĖKĖ…
Labai svarbu su vaikais būti teisingiems ir džiaugsme, ir liūdesyje. Mažylis jaučiasi atsakingas už visas tragedijas, vykstančias šeimoje. Ypač vaikas išgyvena, kai skiriasi tėvai – mano, kad dėl to kaltas tik jis. Jo požiūriu skyrybų priežastis visiškai aiški: tėvai pykstasi ar skiriasi dėl to, kad jis blogai elgėsi.
Augdamas vaikas gali ištverti nedidelius tėvų nesutarimus, bet nė vienam neišeis į naudą, jei tėtis ir mama rėks vienas ant kito, svaidysis įžeidimais. Kartais gal prireikti vaikui pasakyti: „Žinau, tu susijaudinęs, tau neramu, nes aš rytą verkiau. Mes su tėte susipykome, aš pykau, man buvo liūdna. Taip kartais nutinka, bet tu čia niekuo dėtas.”
Kai santykiai visiškai pašlyja ir tėvai nusprendžia skirtis, vaikui svarbu žinoti, kad jie jį tebemyli ir mylės visada, juo rūpinsis. Deja, kai kurie suaugusieji, pasinėrę į savo nelaimę, pasakoja vaikui visas smulkmenas ir verčia tapti savotišku teisėju. Viena yra pasakyti: „Tėtis serga, man jo gaila, bet aš tiesiog negaliu jam padėti” ir visai kas kita pranešti: „Tavo tėtis melagis ir apgavikas.”
Buvo laikas, kai vaikams niekas nepasakodavo apie tetas alkoholikes ir psichiškai nesveikus dėdes. Dabar mažieji mato viską, kas vyksta aplink, ir gal net gali suaugusiesiems patarti, kaip geriau elgtis su tokiais ligoniais. Vaikai, patys patiriantys daug sudėtingų jausmų, gali suprasti, kad suaugusieji kartais susipyksta su protu. Jiems būtina žinoti, kad už tai nėra atsakingas niekas kitas, kad ligoniui reikalinga meilė ir supratimas ir kad galimybė pasveikti visada yra.
Vaikai visada geriau jaučia, ar jie gali padėti esant vienokiai ar kitokiai situacijai ir kaip ta pagalba gali atrodyti.
Tačiau kai kurių faktų mažiesiems vis dėlto geriau nežinoti iki galo. Jei mama daro abortą, pakaks paaiškinti, jog tai nedidelė operacija. Jei miršta senelis ir visus pinigus palieka ne artimiesiems, o kam kitam, pakanka pasakyti, kad jis juos atidavė labdarai – tiems, kuriems labiau reikia. Visad reikia saugoto vaiko jausmus, bet svarbu suteikti pakankamai informacijos tam, kad jis nefantazuotų. Juk kartais fantazijos būna skausmingesnės už tiesą.
Didžiulė visuomenės informacijos priemonių įtaka atima iš tėvų galimybę apsaugoti vaikus nuo visko, ką jie gali išgirsti apie karą, skurdą, badą, rasinę neapykantą ir branduolinės katastrofos grėsmę. Vienas neseniai Amerikoje atliktas tyrimas parodė, kad mokiniai labiau nei jų tėvai jaudinasi dėl oro ir vandens užterštumo. Tos temos tokios sudėtingos ir prieštaringos, kad kai kurie specialistai siūlo vengti jas aptarinėti su vaikais. Tačiau tai klaida. Kai vaikui sukaks ketveri penkeri metai, jis jau bus spėjęs pažinti visą žmogaus prigimties netobulumą. Jam teks susidurti su tuo kasdien. Būtina padėti jam išgyventi tą tikrovės faktą. Vaikams reikia susidaryti tvirtą vertybių sistemą, o tėvai privalo perduoti jiems savąją kaip atskaitos tašką, nepamiršdami, kad jie turi teisę eiti toliau. Juk ir mes, tėvai, neapsiribojame tomis nuostatomis, kurias mūsų tėvai diegė mums vaikystėje. Reikia mokyti juos nenusivilti, kai girdi apie beprasmiškus nuolatinius karus ir alkanaujančius vaikus. Svarbu leisti jiems suprasti, kad ir jie gali prisidėti prie pasaulinių problemų sprendimo – kol kas vaikiškai, akcijomis ar menkute labdara. Tai nereiškia, kad vaikams reikia užkrauti didžiausių problemų sprendimą ar versti juos jaustis atsakingus už svetimas kančias. Trejų metukų mažylis gali padėti jums iškepti pyragą labdaros renginiui, dešimtmetis – dalyvauti rimtesnėje akcijoje. Tegul vaikas žino, kas yra badauti dėl taikos pasaulyje ir kodėl prie Seimo piketus rengia pensininkai ar mokytojai.
***
Ką mes turėtume sakyti vaikams? Tiesą, tokią, kokią matome, bet suvokdami, kad tiesa turi gausybę atspalvių. Tiesą ribotomis dozėmis. Ir saugoti juos nuo to, ko jie nesugeba suvokti ar neturi teisės žinoti. Mes savo vaikams turime sudaryti galimybę ir kentėti, ir kankintis, ir džiūgauti, kai atsiranda jėgų įveikti kančią. Kad ir kas gyvenime nutiktų tragiško, tame yra ir dalelė grožio. Apverkti mirtį – vadinasi, giedoti himną gyvenimui. Pripažinti pralaimėjimą – vadinasi, tikėtis gauti dar vieną galimybę laimėti. Kai mes viso to mokome vaikus, mes rengiame juos gyvenimui.