Kelionė autostopu po Panamą dviem keliautojams buvo saugesnė nei vakarinis pasivaikščiojimas po Vilniaus senamiestį
Į Panamą su bendražyge Katja atvykome pakeleivinga jachta, kuri priklausė karjerą baigusiai odontologų porelei iš Prancūzijos. Šešias dienas per Karibų jūrą plaukėme tiesiai nuo Kubos krantų.
Pažintis su Panama prasidėjo Portobelo kaimelyje, kuriame inkarą nuleidome naktį. Rytą mus, pasirodžiusius ant denio, sveikino kalnuota įlanka su miškuose šūkaujančiomis beždžionėmis.
Gumine motorine valtimi atvykę į prieplauką radome po praėjusią naktį pasibaigusios miestelio šventės pavargusius žmones ir šiukšlinas gatves.
Turistų informacijos centre uždavėme vienintelį klausimą: kokia Panamos valiuta? Sužinojome, jog jų pinigai vadinami balboa. Centro darbuotoja mums paaiškino, kad Portobelo neturi banko automatų, ir kiek suglumo, kai užklausėm, kur galėtume pasikeisti dolerius. Pagaliau išsiaiškinome, kad Panamoje naudojami JAV doleriai, o senoji valiuta balboa – tai tik šalyje likęs reliktas ir šiuo pavadinimu dar egzistuojantys balboa centai, atitinkantys JAV centus.
Ką daryti su lietuviu?
Oficialiai į šalį „įvažiavome” kitą dieną, kai uostamiestyje Colon esančioje migracijos tarnyboje susitvarkėme spaudus pase. Mūsų grupėje buvo jachtos savininkai prancūzai, aš ir vokietė Katja.
Migracijos pareigūnai Lietuvos savo sąraše nerado, tad nusprendė, kad su manimi bus problemų. Mat vizą turėjau gauti prieš atvažiuodamas į šalį.
Paaiškinau, kad informacijos apie bevizį režimą su Lietuva stygius yra jų, o ne mano problema. Užvirė diskusija tarp įstaigos darbuotojų. Nežinodami, ką daryti su Lietuvos piliečiu, bandė kažkam skambinti.
Galiausiai problemos išsisprendė, kai ištarėme magiškąją frazę „Europos Sąjunga”. Migracinės tarnybos darbuotojai iš karto atkuto: „Nėra problemų, viskas bus sutvarkyta.”
Gatvėse verda verslas
Prancūzai, išsirengę mėnesį buriuoti, ruošėsi kelionei per Panamos kanalą Okeanijos link, o mes su Katja tęsėme kelionę Panamos keliais. Pirmoji stotelė – Panama, tokiu pat vardu, kaip šalis, pavadinta sostinė.
Panamos mieste praleidome keletą dienų. Čia labiausiai į akį krito tai, jog nesvarbu, kur užklystume, visur virte verda verslas. Kiekvienoje gatvelėje galima rasti, kur nusipirkti maisto, išsiryškinti fotojuostelę, prisijungti prie interneto, nusipirkti namų apyvokos reikmenų ar, pagaliau, papietauti.
Panamos centras knibžda kinų restoranų. Viename jų nusprendėme išbandyti siūlomus vegetariškus patiekalus ir mes. Prieš keletą metų lankydamasis Kinijoje susipažinau su šios kultūros valgymo tradicijomis – porcijos tokios didelės, kad net alkaniausi valgytojai negali jų įveikti. Apsidrausdami užsakėme vieną pilną porciją man ir pusę porcijos Katjai. Vis tiek persivalgėme…
Ir sostinėje, ir keliaujant po šalį niekaip negalėjom priprasti, kad automobilių valstybiniai numeriai tvirtinami tik automobilių gale. Priekinės numerių tvirtinimo plokštelės dažniausiai tuščios arba su futbolo komandų, automobilių gamintojų ar panašiais ženklais ir užrašais.
Miegančio indėno kalnas
Visuomet keliaujame pagal intuiciją ir sutiktų žmonių rekomendacijas. Mus pavežęs finansininkas Giljermo ne tik pasikvietė naktį praleisti jo mamos viloje prie jūros, bet ir patarė kitą dieną užsukti į tarp kalnų įsikūrusį El Valle kaimelį, esantį kiek į šiaurę nuo greitkelio. Keliaujant autostopu net keli vairuotojai pasakojo, jog El Valle yra garsus terminėmis voniomis, Miegančiu indėnu ir kalnuotu kraštovaizdžiu.
El Valle apsistojome pas Dave’ą – pensininką iš JAV, kuris neseniai čia įsigijo namą ir buvo bepradedąs naują gyvenimo etapą. Su šiuo vyruku susipažinome per internetinį svetingumo klubą „HospitalityClub.org”.
Dave’as mums pasiūlė pasinaudoti jo dviračiais, tad turėjome puikią progą patyrinėti kalnuotas kaimelio apylinkes. Labiausiai įsiminė žygis į Miegantį indėną. Tai kalnas, kuris iš tolo atrodo lyg miegantis žmogus, bruožais panašus į indėną.
Keliukas į viršukalnę veda per miškus. Pakeliui kelis kartus prasilenkėme su vietiniais gyventojais, ant nugaros tempiančiais ryšulius medžio šakų. Užkopus ant Miegančio indėno, mus pasitiko stiprus, iš kojų verčiantis vėjas. Susiradę mažiau vėjuotą kampelį išsitraukėme sumuštinius ir mėgavomės El Valle panorama.
Pasisemti grožio – iš purvo
El Valle gyvenvietėje nusprendėm išbandyti ir termines vonias. Pirmiausia lankytojai yra nuvedami prie dubens su skystoku purvu. Iš šio dubens dideliu mediniu šaukštu kiekvienam į delną įdrebiama šlapio purvo košės. Ja ištepamas veidas, na, o norintiesiems išsiterlioti ir kitas kūno vietas purvo košė parduodama už papildomą mokestį.
Lankytojai su purvo kaukėmis ant veidų, kai kurie – ir ant kitų kūno vietų susėda ant didelės akmeninės vonios krašto ir sumerkia kojas į šiltą vandenį. Taip sėdi, kol purvas ant veido išdžiūna, pakeičia spalvą ir ateina laikas lįsti po mineralinio vandens dušu.
Po šios procedūros visi krenta į mažą baseinuką, pripildytą ugnikalnio sušildyto vandens. Baseinas labai mažas, tad mėgstantiems pasipliuškenti vietos pasireikšti čia nedaug. Galiausiai visas šis malonumas užsibaigia palindus po ledinio vandens dušu. Teigiama, kad purvo ir vandens procedūra yra užtikrintas grožio receptas.
Ne sudie, bet – iki pasimatymo
Per tris savaites Panamoje suspėjom pamilti šios šalies dvasią ir draugiškus žmones. Kelionė autostopu po šį kraštą – paprasta ir nevarginanti. Ir miesteliuose, ir kaimeliuose visuomet jausdavomės saugiai.
Per trumpą laiką, praleistą Panamoje, aplankėme kitą kalnuotą gyvenvietę šalies vakaruose – Boquete, susipažinome su pietiniame šalies pusiasalyje esančiu jaukiu Pedasi miesteliu. Kad ir kaip būtų, Panama mums liko Centrinės Amerikos favorite. Jei į šį kraštą sugrįžtume, būtinai aplankytume indėnus San Blas bei Bocas del Toro salose ir su pakeleivinga jachta plauktume per Panamos kanalą.