„Aš kaip gyvatė išsinėriau iš savo odos ir esu visai kitur, o kai kurie žmonės naršo tą išnarą ir ieško Kazlo. Manęs ten jau seniai nėra”, – sakė LŽ aktorius Rolandas Kazlas.
Šie žodžiai skirti tiems, kurie norėtų matyti R.Kazlą vien kaip neprilygstamą komiką. Per penkiolika metų nuo debiutinio spektaklio Jaunimo teatre aktorius nesiliauja stebinęs. Režisieriaus Povilo Gaidžio spektaklyje „Siuvėjų dienos Silmačiuose” jis – juokingas kaimo berniokas Karlėnas, Jono Vaitkaus „Tėve” – dramatiškas Rotmistras, Igno Jonyno „Sirano” – naivus ir jautrus Kristianas, o Eimunto Nekrošiaus „Otele” – žmogiškai silpnas ir kenčiantis Jagas. Pasitraukęs iš televizijos R.Kazlas daug dirba teatre, ir visų jo vaidmenų čia neišvardysi.
Pernai už karaliaus Ignoto vaidmenį režisieriaus J.Vaitkaus spektaklyje „Ivona, Burgundo kunigaikštytė” aktoriui buvo įteiktas Auksinis scenos kryžius. Šiemet šis apdovanojimas jam skirtas už Napoleono Šereikos vaidmenį J.Vaitkaus „Patriotuose”.
LŽ kalbino R.Kazlą po naujausios premjeros – režisieriaus I.Jonyno spektaklio „Raiši žirgai nešuoliuoja”.
Gyvenime – kaip puotoje
– Antrus metus iš eilės buvote įvertintas Auksiniu scenos kryžiumi. Ką manote apie tokią sėkmę?
– Mano mėgstamas filosofas Epiktetas yra pasakęs, kad gyvenime reikia elgtis kaip puotoje. Prie tavęs prinešė padėklą su valgiais – paimk truputį. Praėjo pro šalį? Na, ką padarysi. Prie tavęs dar nepriėjo? Neparodyk, kad labai nori (juokiasi). Tokia ir mano reakcija į apdovanojimus. Ačiū. Gal dabar daugelį kartų keliaus pro šalį, kaip keliavo iki tol. Visko gali būti.
– Ir „Patriotai”, ir „Ivona, Burgundo kunigaikštytė” – žiūrovų labai mėgstami ir lankomi spektakliai.
– Pasakysiu atvirai. Man niekas neišėjo taip lengvai kaip šie du vaidmenys – karalius Ignotas „Ivonoje” ir Napoleonas Šereika „Patriotuose”. Mano kūrybinėje biografijoje buvo kur kas kampuotesnių vaidmenų, tokių kaip Jagas, Kaligula ar naujausias Migelis. Tiek karalius Ignotas, tiek Napoleonas Šereika – man vieni lengvesnių, bet, paradoksas, labiausiai įvertinti.
– Kada, jūsų manymu, atsiranda tas lengvumas ir kodėl?
– Čia negalima būtų nepaminėti režisieriaus J.Vaitkaus. Su juo dirbti man asmeniškai visada labai drąsu. Žinai, kad tavo intencijos bus pastebėtos, o jei paklydai, režisierius visuomet grąžins į teisingą kelią. Tačiau kitas dalykas – kai jautiesi labai patogiai, kai kas nors lengvai išeina, jau yra blogai. Vadinasi, tau čia niekas nekainuoja, lengvai prieinama. Kartais esi tiesiog priverstas žaisti pagal žanro ar režisieriaus taisykles, bet jei nori tobulėti kaip profesionalas, turi ieškoti sau nepatogios medžiagos, nepatogių vaidmenų.
Kur nežiūri masės
– Kaip vertinate naujausią darbą premjeroje „Raiši žirgai nešuoliuoja”?
– Dabar toks mano gyvenimo laikotarpis, kai galiu rinktis, kas įdomu. Man įdomus toks teatras, kurį kuriame su Ignu Jonynu, o Migelio vaidmuo spektaklyje „Raiši žirgai nešuoliuoja” man yra vienas įdomesnių ir, bent pačiam atrodo, stipresnių vaidmenų. Savo, kaip komiko, savybes jau esu užtektinai išnaudojęs. Gal net per daug. Manau, kaip aktorius profesionalas turiu dar kitų įvairių spalvų ir jas, aišku, jei bus noro ir sveikatos, būtinai atskleisiu.
Noriu rinktis neįdomiausius, keisčiausius, atrodytų, pilkus dalykus ir vesti juos tobulybės link. Suvaidinti taip, kaip pats suprantu. Rinktis nepopuliarius, nekasinius pavadinimus. Žiūrėti ten, kur nežiūri masės.
Dabar jaučiu šiokį tokį nuovargį, nes vienu metu – dvi premjeros. Du dideli vaidmenys – ir „Patriotuose”, ir spektaklyje „Raiši žirgai nešuoliuoja”. Pastarasis dar tik pradeda savo gyvenimą. Žinote, kaip pasodintas medelis: palaistai jį, mintimis grįžti, galvoji, ar jis augs, kaip augs. Nori, kad taptų geras, tvirtas spektaklis.
– Pastaruoju metu ypač padaugėjo jūsų vaidinamų spektaklių.
– Sutinku. Per daug dirbu. Reikėtų padaryti kai kada pertrauką. Bet gyvenime taip supuola: arba nieko nebūna, arba štai taip – iš eilės. Visada stengiuosi išsikelti uždavinį – garbingai išeiti iš kiekvienos situacijos. Padaryti tai, ką galiu, atiduoti visas jėgas, talentą, neparazituoti, nesėdėti per repeticijas ir galvoti: ai, tvarkykitės, kaip norite, aš kaip nors prakentėsiu. Stengiuosi aktyviai dalyvauti, padėti tiek režisieriui, tiek kolegoms, tiek pats padaryti tai, kas nuo manęs priklauso.
Tyloje ir vienatvėje
– O kaip atgaunate jėgas?
– Nuo vaikystės labai mėgstu būti vienas. Jau ir žmona, ir dukra
žino, kad tėčiui reikia leisti pabūti vienam. Vis dėlto teatras – kolektyvinis darbas, ir turi kaip akumuliatorius įsikrauti. O įsikrauni tyloje, vienatvėje. Man nereikia jokio šurmulio, jokių jūrų, jokių pramogų. Jėgas atgauti padeda skaitymas, muzika. Nežinau geresnio kompozitoriaus kaip Jochanas Sebastianas Bachas. Skaitau daug mokslinės, filosofinės literatūros ir kai kurių autorių prozos ar poezijos knygas. Iš lietuvių jaunystėje labai didelį įspūdį padarė Bronius Radzevičius, jo „Priešaušrio vieškeliai” ir puikios novelės. Iš dabartinių autorių visada smagu paskaityti, tarkim, Liudviko Jakimavičiaus poeziją ir prozos tekstus. Gana neblogas jo naujausias eilėraščių rinkinys „Elio”. Taip pat turiu beveik visas filosofo prof. Arvydo Šliogerio knygas.
– Ar jums svarbu, kad šeima matytų jūsų spektaklius, ateitų į premjeras?
– Pasitikiu žmonos skoniu. Sigita žiūri visus spektaklius ir būna gana kritiška, bet per kiekvieną premjerą taip pat pastebi, kas naujo mano vaidyboje. Esu dėkingas jai už tą atmosferą, kurią kartu sukuriame namie. Artėjant naujai premjerai, kai manęs laukia didelis ir sunkus vaidmuo, žmona ir dukra supranta, kad dabar – nelengvas momentas. Vėliau viskas vėl grįžta į savo vėžes ir mes, manau, gana linksmai gyvename. Trise. Kol kas. Dukrelei Indrajai – penkeri su puse metų.
42 km 195 m
– Jau treji metai bėgate maratoną. Kas jums yra tas bėgimas – noras atgauti jėgas ar kai kas daugiau?
– Dabar jau keliu sau uždavinį ne tik nubėgti maratoną, bet ir per kuo trumpesnį laiką įveikti tuos 42 kilometrus 195 metrus. Galbūt kada nors (pabelsiu į medį) nubėgsiu greičiau nei per tris valandas.
Jėgoms atgauti pakaktų bėgioti kur kas mažiau. Treniruojuosi šešis kartus per savaitę, vieną dieną ilsiuosi. Kiekvieną savaitgalį vyksta bėgimo varžybos – Lietuvoje, Lenkijoje, Latvijoje…
Visus tris maratonus bėgau užsienyje, Vokietijoje ir Olandijoje.
Vakaruose kiekvienas padorus miestas turi savo maratoną. Jame dalyvauja tūkstančiai, dešimtys tūkstančių žmonių. Pas mus dar toks didžkukulių, alaus ir „akropolių” kultas, bet kuo labiau šalis išsivysčiusi, kuo aukštesnis mentalitetas, tuo daugiau žmonių sportuoja, bėgioja.
Neslėpsiu, kai bėgioju savo gyvenamame mikrorajone, pasitaiko, kad žmonės pasukioja pirštu prie smilkinio. Atseit, koks esu kvailys. Visokių epitetų tenka išgirsti ir iš mokinių gatvėse, bet tiek to – laikas parodys. Nenustebsiu, kad po dešimties-dvidešimties metų jie ir patys pradės bėgioti.
Turiu daug draugų bėgikų. Labai džiaugiuosi, nes susipažinęs su jais matau gyvenimą visai kitokį. Žinau, kiek sportininkui reikia atiduoti jėgų, kad pasiektų nors mažą rezultatą, ir suprantu, kokie mes, menininkai, esame išgverę. Užsiauginę pilvus, anksčiau laiko pražilę, patogiai atsisėdę postringaujame apie meną ir gyvenimo prasmę. O kai matai, kaip greitai bėga sekundės ir koks esi silpnas, kiek tau reikia ruoštis trasai, tas bėgimas padeda suvokti, kiek daug reikia žmogui dirbti, kad nors sekunde patobulėtum, ir kad menininko profesija nėra sunkiausia.
Apie beskonę dešrą
– Esate vaidinęs keliuose lietuviškuose filmuose. Ir aktoriaus biografiją pradėjote 1990 metų Raimundo Banionio filmu „Vaikai iš „Amerikos” viešbučio”.
– Turbūt nerastum Lietuvoje aktoriaus, kuris nenorėtų filmuotis kine, tik tų lietuviškų filmų tiek nedaug. Švaistome pinigus didžiausioms arenoms, didžiausiems renginiams, tuštybės minėjimams, o ne gyvajam paveldui kurti. Juk kinas – ir valstybės reklama, ir gyvas visuomenės pulsas. Numeta kasmet kelis niekingus milijonus, už kuriuos negalima būtų net vieno normalaus filmo sukurti, o šimtai milijonų išmėtoma vėjais. Manau, trys-penki pilnametražiai vaidybiniai filmai tikrai būtų įmanomi kasmet. Reikėtų tik tinkamai paskirstyti pinigus.
Man atrodo, kinas turi keisti televiziją. Ji savo jau atgyveno Lietuvoje ir dabar patiria žiaurią krizę. Iš televizijos buvo padarytas kažkoks kultas: viskas, kas šnekama per ją, – gyvenimo rodiklis. Jei tave rodo per televiziją, esi viską gyvenime jau pasiekęs.
Geresnis aktorius, jei gali rinktis, verčiau save patausotų. Iškalbingas būtų Ingeborgos Dapkūnaitės pavyzdys. Režisierius Nikita Michalkovas atsisakė šios aktorės, nes ji filmavosi žemo lygio realybės šou. Televizija vis dėlto nėra menas – tik verslas. Kaip kokia mėsmalė. Visai nesvarbu, ką į ją kišti, svarbu, kad išeitų dešra. Ir kuo ilgesnė, tuo geriau, nes jei dešra ilga, galima daugiau reklamos sudėti ir daugiau pinigų paimti. O kad ji be skonio, niekam neįdomu.
Kitas dalykas – bilietai į teatrą turėtų būti daug brangesni. Kai nusenusios žvaigždės atvažiuoja iš Vakarų ar Rusijos, mokame po 150-200 litų ir, keista, – sausakimšos Vilniaus arenos ar Vingio parkas. Prie prekybos centrų nėra kur pastatyti automobilio: žmonės stumia po du vežimėlius, prikrautus visokio šlamšto, todėl nemanau, kad kartą per metus nueiti į gerą spektaklį bilietai būtų per brangūs. Profesionalus darbas turi kainuoti. Juk yra skirtumas, kur meistro rankų, o kur fabrike štampuotas daiktas?!
Bendraamžiai, bendraminčiai
– Kaip jūs suprantate meno ir menininko paskirtį?
– Šitiek meno prikurta – ar pasaulis pasidarė geresnis?! Man atrodo, menas reikalingas tik tiek, kiek tau pačiam jo reikia. Jeigu būtų galima pradėti gyvenimo kelią iš pradžių, pasirinkčiau kitą profesiją. Galbūt norėčiau būti kuklus mokslininkas ir išvesti tokią formulę, kuri padėtų sukurti naujus vaistus ar šiek tiek palengvintų daugelio kartų žmonių gyvenimą. Arba parašyti gerą knygą, arba kurti muziką.
– O kodėl pasirinkote aktorystę?
– Mokykloje labiau patiko sportuoti, bėgioti, bet kai tau aštuoniolika metų, ką žmogus gali pasakyti, kodėl renkiesi tą profesiją? Turbūt matydavai kažkokius filmus, spektaklius ir mąstydavai: na štai, ir aš norėčiau būti toks arba būti šalia tokių aktorių, kuriuos matai ekrane. Bet čia tik toks paviršutiniškas, pirmas žvilgsnis. Tiesiog taip atsitiko. Vėliau patiko būti Vilniuje, bendrauti su kurso draugais. Jie supažindino mane su muzika ir literatūra. Didelę įtaką padarė kurso vadovė režisierė Dalia Tamulevičiūtė, didelės vidinės kultūros žmogus.
– Ką priskirtumėte prie savo bendraminčių?
– Metams bėgant sensti ir pasaulis darosi vis svetimesnis kaip tas Vilnius, todėl ir iš kolegų labiausiai branginu bendraamžius. Džiaugiuosi, kad tiek Jaunimo teatre, tiek kitur dar yra tokių puikių aktorių ir bendraminčių kaip Evaldas Jaras, Andrius Bialobžeskis, Alvydas Šlepikas, Viktorija Kuodytė, Aldona Bendoriūtė, Aušra Pukelytė. Gaila, bet ne visi kol kas pastebėti mūsų garbingos komisijos… Šiemet džiaugiuosi dėl Astos Baukutės įvertinimo.
Naujosios kartos nelabai pažįstu. Galima sakyti, dar progos nebuvo. Vis dėlto žmogus tarsi suaugęs su savo laiku, su bendraamžiais. Įsivaizduoju, koks turėtų jaustis svetimas senas žmogus, kai aplinkui – vien jauni, viskas keičiasi. Vienas ar keli likę paskutiniai draugai yra didžiausias turtas, kaip turbūt ir prisiminimai.
– Ar dažnai lankotės Molėtuose? Kas dabar gyvena jūsų tėviškėje?
– Retokai nuvažiuoju. Molėtuose gyvena mama. Tėvas jau miręs. Beveik visi klasės draugai gyvena Vilniuje. Malonu, kad su kai kuriais dar palaikome glaudžius ryšius, susiskambiname, pakviečiu į spektaklius. Buvo ir klasės susitikimas – praėjo dvidešimt metų, kai baigėme mokyklą. Dabar galiu save laikyti labiau vilniečiu nei molėtiškiu, bet pasakysiu, kad kaskart parvažiavus į tėviškę ji darosi vis mielesnė. Matyt, senstu. Traukia tos šaknys, tas kraštas ir tie aukštaičiai yra labai mieli bei artimi. Be galo gražus Molėtų kraštas. Kas nebuvo, patariu apsilankyti.