Vaižganto žodis vėl žadina tautą

Vakar, įprasminant Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną bei 2008-uosius, paskelbtus Skaitymo metais, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas (LLTI) surengė lietuvių litaratūros klasiko Vaižganto skaitymus.

Vaižganto skaitymai vyko Lietuvos valstybei ir kultūrai reikšmingoje vietoje – sostinės Vileišių rūmų ansamblyje.

XX amžiaus pradžioje čia, Petro Vileišio iniciatyva, veikė lietuvybės kultūros ir spaudos židinys: buvo įsteigta pirmoji po spaudos atgavimo lietuviška spaustuvė, leidžiamas pirmasis lietuviškas dienraštis „Vilniaus žinios”, įvyko pirmoji lietuvių dailės paroda, kūrėsi kultūrinės draugijos, įsisteigė ir gyvavo Jono Basanavičiaus vadovaujama Lietuvių mokslo draugija. Vėliau čia įsikūrė ir iki šiol veikia lituanistiniai institutai. Jų iniciatyva vakar čia užgimė nauja lietuvių literatūros klasiko skaitymo tradicija.

Klasikas laukia dėmesio

Kodėl šįkart pasirinkta Vaižganto kūryba? „Todėl, kad mes jį labai mylime, – nė nedvejodamas LŽ atsakė LLTI direktorius dr.Mindaugas Kvietkauskas. – Jau pasirodė aštuoniolika jo raštų tomų; dar, tikimės, gal dešimt jų bus… Juk yra labai daug puikios medžiagos, tiesiog žaižaruojančios Vaižganto kalbos tekstų. Tačiau Vaižgantui – šiam „nesušukuotam” mūsų klasikui dar trūksta dėmesio; jis nėra atradęs savo vietos.”

Nuo 1990 metų su Vaižgantu diena dienon „bendrauja” dr.Ilona Čiužauskaitė, viena Vaižganto raštų redaktorių ir rengėjų. „Tai ir darbas ir kartu – sentimentai Vaižganto asmenybei. Jo mintims, jų aktualumui, jo vitališkam ir gyvybingam stiliui ir temperamentui, – vardijo I.Čiužauskaitė. – Labai gaila, kad Vaižganto grožinė kūryba nors ir dėstoma mokyklose, bet publicistika nenagrinėjama. O juk būtent publicistiką reikėtų skaityti ir studentams, ir mokiniams. Tikiuosi, kad tokie renginiai kaip Vaižganto skaitymai, privers visuomenę suklusti, įdėmiau pažiūrėti į labai aktualius Vaižganto tekstus. Juk ten yra viskas: emigracija, partijų rietenos, pilietiškumas, kiti ir mums šiandien itin svarbūs dalykai”.

Kalbant apie skaitymų tradiciją, I.Čiužauskaitė LŽ kalbėjo, jog pirmąjam renginiui Vaižgantas pasirinktas neatsitktinai. Gražius Vileišių rūmų istorinių įvykių, kuriuose dalyvavo ir Vaižgantas, sutapimus dar labiau įprasmina LLTI neseniai išleistas aštuonioliktas Vaižganto raštų tomas (kelis pirmuosius išleido „Pradų” leidykla). „Vaižganto raštai – svarbus kultūrinis ženklas, – įsitikinusi mokslininkė. – Aštuonioliką Vaižganto literatūros palikimo knygų pratęs jo literatūros kritikos, laiškų, pamokslų, dokumetų ir kitokio rašytinio palikimo tomai”.

Skolos Vaižgantui

Iškilmingame Vaižganto skaitymų atidaryme dalyvavęs Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus, pabrėžė apie šios iškilios lietuvių asmenybės reikšmę mūsų tautai, istorijai ir kultūrai. Apie Vaižganto visišką pasišventimą Lietuvai, jo troškimą matyti šviesią tautą, vertą savo valstybės kalbėjo Vaižganto raštų vyriausiasis redaktorius ir sudarytojas prof.Vytautas Vanagas. Kuo mes skolingi Vaižgantui? Klausė V.Vanagas ir čia pat susakė seniai pribrendusius, neatidėliotinus dalykus. Anot profesoriaus, mūsų kultūrinio prestižo uždavinys – ne tik sutvarkyti ir išleisti beveik 30 tomų rašytinio Vaižganto palikimo, bet ir pastatyti Vilniuje paminklą šiai asmenybei, itin daug nuveikusiai dėl Vilniaus lietuviškumo.

Didelio susidomėjimo sulaukė čia pat, nuo terasos skambėję Vaižganto publicistikos skaitymai. Juos pradėjo literatūrologė,

prof.Vanda Zaborskaitė, perskaičiusi fragmentą iš 1919 metų Vaižganto straipsnio „Delikatumas gyvenime ir politikoje”. Savo pasirinktas ištraukas skaitė apie dvidešimt renginio dalyvių, tarp kurių ir literatūrologė Viktorija Daujotytė, žurnalistė Liudvika Pociūnienė, kunigas Julius Sasnauskas, mokytoja Vilija Dailydienė, Vilniaus Abraomo Kulviečio vidurinės mokyklos moksleivių studijos „Žodžio judesys” nariai.

LLTI direktoriaus pavaduotoja Aušra Martišiūtė-Linartienė ir redaktorius Virginijus Gasiliūnas vadovavo mokslininkų ir literatūros kritikų diskusijai „Akademinių raštų aktualumas šiandienos Lietuvai”.

Taigi, kodėl aktualu? „Todėl, kad mūsų visuomenėje įsigali, iš technokratijos persimetęs naujumo mitas. Čiumpam, stveriam viską, kas nauja. Nebepažiūrime, ką kiti sukūrė. O juk literatūroje ir apskritai kultūroje negalioja naujumo principas, – LŽ kalbėjo V.Gasiliūnas. – Jeigu mes sukurtume geriau, nei, tarkime, Homeras, tai kam tada žmonėms vis dar reikėtų Homero? Labiausiai nusipelnę literatūrai ir kultūrai žmonės pagerbiami išleidžiant jų akademinius raštus. Bet keista situacija, kai, tarkime, pasirodžius kokiam naujam romanui, būtinai apie tai išgirsti, bet jei paklausčiau kiek jau išleista Vaižganto raštų tomų, nežinau, kas atsakytų… O juk šie leidiniai labai įdomūs, vienoje vietoje viskas sukaupta. Tik imk ir skaityk. Jei, aišku, mūsų kultūros istorija mums, dabar gyvenantiems, bent kiek svarbi…”

Tuo neleistų suabejoti Lietuvos mokslų akademijos folkloro ansamblis „Dijūta” (vadovė Rūta Žarskienė), dainavęs Antano Baranausko dainos „Nu, Lietuva, nu, Dauguva” liaudišką variantą ir kitus prieš šimtmetį įrašytus kūrinius, kurie neseniai pasirodė LLTI išleistoje knygoje „Lietuvių etnografinės muzikos fonogramos. 1908-1942” (sudarė ir parengė Austė Nakienė ir R.Žarskienė). Arba aktoriaus Ferdinando Jakšio monospektaklis „Vaižgantas”, sukurtas pagal Kosto Ostrausko pjesę.

Daug atradimų džiaugsmo ir pasididžiavimo savo kultūros ir istorijos praeitimi teikia ir LLTI darbuotojos Gražinos Kadžytės ekskursijos po Vileišių rūmuose nuolat veikiančius muziejėlius – Vaižganto kūrybos ir dr.J.Basanavičius kambarius. Bet kada nevėlu paskambinti ir užeiti.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.