Pavasario žiedai liūdesio neišsklaido

Per žiemą išsekę žmonės niūrią nuotaiką painioja su depresijos gniaužtais

Kaip išgyventi pavasarį? Bundanti gamta ne vienam tampa tikru išbandymu. Prislėgta nuotaika, dirglumas, energijos stoka trukdo džiaugtis sprogstančiais medžiais. Klaipėdos psichikos sveikatos centro vyriausiasis gydytojas Aleksandras Slatvickis „Sveikatai“ priminė, kad vieno recepto nėra.

– Pavasaris – gamtos prisikėlimo metas. Ne visiems jis būna lengvas. Kaip išgyventi tiems, kuriems šis metų laikas nekelia džiugių emocijų?

– Organizmas per žiemą išsenka: negauna pakankamai vitaminų, šviesos, todėl trūksta jėgų, kamuoja prislėgta nuotaika. Viena iš teorijų teigia, kad prastą savijautą pavasarį lemia nevisavertė mityba, vitaminų stoka.

Kadangi tai turi įtakos imunitetui, silpnėja atsparumas ligoms, darosi sunkiau pakelti mokslo ar darbo krūvį bei įtampą. Vasarą mes daugiau valgome daržovių, vaisių, ilgiau būname gryname ore, tad vitaminų gauname natūraliai.

– Kada liūdesys tampa depresija?

– Tiek džiaugsmas, tiek liūdesys yra normali būsena, nes gyvenime nebūna viskas ir visada gerai. Jei žmogus liūdi nuolatos, galima įtarti, kad jis serga depresija. Depresija atsiranda tarsi be jokių priežasčių. Kai bandai nustatyti jos priežastį, paaiškėja, kad žmogaus gyvenimas teka be didelių sukrėtimų ar išgyvenimų. Saulė šviečia, atrodo, viskas gerai, o jam nieko nesinori daryti. Dažnai išoriniai veiksniai neturi įtakos blogai nuotaikai.

Depresija dabar pasidarė madinga liga. Labai dažnai bloga nuotaika pavadinama depresija. Viršininkas aprėkė – man depresija. Kitą dieną atsiprašė – depresija praėjo. Nereikia liūdesio painioti su depresija. O bloga nuotaika? Išnyko jos priežastis, išnyks ir bloga nuotaika.

Įžymybės mėgsta girtis, kad depresiją sugeba įveikti patys. Drįstu teigti, kad jei depresija – liga, pats jos neįveiksi, kad ir koks stiprus būtum. Depresiją reikia gydyti medikamentais.

– Kada dėl slogios nuotaikos reikėtų ieškoti specialistų pagalbos, o kada pakanka pokalbio su artimu žmogumi, raminamosios arbatos ar muzikos?

– Universalių patarimų negali būti, nes nėra vienodų žmonių. Kiekvienas kitaip išgyvena ir teigiamas, ir neigiamas emocijas. Vienas gali iki lubų šokinėti, o kitas vos vos nusišypsos, nors jį galbūt aplankė ir didesnis džiaugsmas.

Kartą į mane kreipėsi pacientas, kuris dvejus metus bandė kovoti su problemomis pats sau sakydamas: „Aš esu stiprus, pats įveiksiu visas bėdas, savo silpnumo niekam negalima rodyti.“ Tačiau jam nelengvėjo, prasidėjo miego sutrikimai, nuotaikos svyravimas, sumažėjo darbingumas. Jam apsilankius pas mane padėtis pasitaisė po mėnesio. Jei būtų kreipęsis anksčiau, neigiamų emocijų ir išgyvenimų būtų buvę mažiau.

Dažnas ar nuolatinis nuovargis, greičiau iš pusiausvyros išvedančios smulkmenos, miego sutrikimai (vakare sunku užmigti ar ryte atsikelti), darbingumo sumažėjimas (sunkiau atlikti įprastus darbus arba jie mažiau domina), pasyvumas – šie simptomai signalizuoja, kad reikėtų pasitarti su specialistu.

Jaudintis nereikia, jei tokie sutrikimai nėra nuolatiniai. Tačiau jei bloga savijauta kamuoja ne vieną dieną, o kelias savaites, reikėtų nedelsiant kreiptis į psichologą.

– Anksčiau pas psichologus užsukti trukdydavo baimė ir gėda. Ar šis požiūris pasikeitė?

– Psichologų baimė ir abejonė jų galimybėmis padėti dar gyva. Iš dalies tai lemia įstatymai. Psichikos sveikatos, narkologinės priežiūros įstatymuose numatyta, kad žmogui suteikus psichiatrinę ar narkologinę pagalbą jis gali būti įtrauktas į įskaitą. Dėl to jam ateityje gali kilti kliūčių norint gauti vairuotojo pažymėjimą ar eiti tam tikras pareigas.

Tokią tvarką reikėtų peržiūrėti, nes niekur daugiau Europoje tokių dalykų nėra. Tai sena, iš sovietinių laikų paveldėta problema, todėl daugelis žmonių dėl psichologinių problemų kreipiasi pavėluotai. Dažnai žmogus pats sau padaro meškos paslaugą manydamas, jog problemą gali įveikti pats, ir ignoruoja profesionalų pagalbą. Soviet-mečiu buvo skiepijama nuostata, kad privalai būti stiprus, kad vyrai neverkia. Nors iš tikrųjų vyrai verkia ir jie turi tokią teisę. Verkti net labai sveika, nes taip išsivaduojama nuo neigiamų emocijų. Kaip sakoma, ašaromis nuplaunama siela. Įveikti visus sunkumus be niekieno pagalbos gali tik labai stiprios psichikos žmogus.

– Bet juk šiais laikais pripažinęs, kad nepajėgi išspręsti problemų, esi silpnas, gali prisilipdyti nevykėlio etiketę?

– Nereikia apie savo silpnumą šaukti visam pasauliui. Egzistuoja du kraštutinumai: arba savo problemomis iš viso su niekuo nesidalijama, arba išsipasakojama visiems pažįstamiems. Gerai, jei jie pasiūlo pasitarti su psichiatru, psichologu, užuot brukę kaimyno išbandytus vaistus. Vaistai nepašalina žmogaus problemos, tik slopina centrinę nervų sistemą. Tada pradedama abejingiau į viską reaguoti. Panašiai būna ir pavartojus alkoholio. Atrodo, kad išgėrus paleng-vėja. Bet kai baigiasi vaistų poveikis ar žmogus išblaivėja, problema lieka, o sprendimo, kaip ją išspręsti, taip ir neatsiranda.

Pavyzdžiui, paliko mylimoji, be kurios vyras neįsivaizduoja gyvenimo. Tai sudavė smūgį ir jo savigarbai. Žmogus blaškosi ir nežino, kaip toliau gyventi. Gerai, jei praeina ūmaus praradimo suvokimas, vėliau žmogus susitaiko ir širdies žaizda po truputį gyja. O jei ne – blaškosi nerasdamas išeities.

– Tuomet posakis, kad laikas – geriausias gydytojas, neteisingas?

– Stipriam, stabilios psichikos žmogui laikas padeda. Vieni žmonės gyvenimo smūgius atlaiko, o kiti lengvai palūžta. Neretai atrodo, kad žmogus įveikė savo psichologines problemas, tačiau iš tikrųjų jis užspaudė jas savyje. Tokiu atveju vėliau pasireiškia psichosomatinės ligos: pernelyg aukštas kraujospūdis, skrandžio ar žarnyno negalavimai.

– Ką galima patarti liūdesio prislėgtam žmogui, kad jis gerai jaustųsi ne tik pavasarį?

– Geriausia, jei žmogus nuolat sugeba džiaugtis gyvenimu ir, nepaisydamas problemų ir sunkumų, įžvelgti jame teigiamų dalykų. Teko bendrauti su tėvu Stanislovu. Prisimenu jo pasakojimus apie kalėjimuose praleistus metus. Labiausiai stebino, kad jis apie tai pasakojo be jokio pykčio.

Vienas graikų filosofas yra pasakęs: „Laimingas ne tas, kuris daug turi, o tas, kuris tenkinasi tuo, ką turi.“ Labai dažnai apie tai pamirštame. Kuo dažniau tai prisiminsime, tuo geriau jausimės. Ryte galvos neskauda? Vadinasi, gerai. Turiu duonos kąsnį ir vandens? Jau gerai, o jei per pietus suvalgau ir torto gabalėlį? Puiku! Žmonės jaučiasi nelaimingi, kai nori per daug. Norų ir tikslų būtina turėti, tačiau jei nepavyksta jų įgyvendinti, nereikia dramatizuoti ir savęs graužti.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Psichologija su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.