Kam Lietuvoje rūpi saugus maistas

Kas Lietuvoje atsako už tai, kad saugaus maisto grandyje visi dirbtų vieningai ir tiksliai? Ar galėtume drąsiai teigti, jog Lietuvoje vartotojai, verslas ir valdžia yra partneriai, siekiantys to paties rezultato.

Saugūs maisto produktai – vienas svarbiausių faktorių, garantuojančių mūsų sveikatą. Tad visiems tenka būti budriems ir žinoti, kas saugu, o kas ne. Ypač svarbu dabar, kai ir mūsų parduotuvių lentynose galima rasti įvairių maisto produktų iš tolimiausių šalių. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, maždaug trečdalis išsivysčiusių pasaulio valstybių gyventojų kasmet kenčia dėl ligų, kurias sukelia nesaugus maistas. Pavojingiausia, kad ne visos jo sukeliamos ligos išryškėja iš karto, kartais liūdnos pasekmės pastebimos po kelerių ar keliolikos metų.

Diskusijoje „Kam Lietuvoje rūpi saugus maistas” dalyvavo žemės ūkio ministrė profesorė Kazimiera Prunskienė, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) direktorius prof. Kazimieras Lukauskas, VMVT Veterinarijos sanitarijos skyriaus vedėjas Egidijus Simonis, Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vykdomasis direktorius Marius Busila, Vartotojų asociacijos pirmininkas Stanislovas Juodvalkis, ekologiško ūkio savininkas Albertas Grigaliūnas, „Biovelos” generalinis direktorius Virginijus Kantauskas, bendrovės „Babilonas LT” lazerinių technologijų taikymo gyvulių profilaktikai ir gydymui direktorius Vaidas Krištaponis, Lietuvos žemės ūkio universiteto Ekologijos katedros profesorė, Lietuvos ekologinės žemdirbystės asociacijos tarybos pirmininkė Vanda Žekonienė.

Pašnekovų klausėme, kas atsako už maisto saugumą, kas daroma, kad nekokybiški produktai mūsų nepasiektų. Ar galime pasitikėti produktų ženklinimu, ar nepateikiama vartotojus klaidinanti informacija ir apskritai ar gerai mokame rūpintis saugiu maistu?

Mūsų poreikiai ir galimybės

K.Prunskienė:

– Žemės ūkio ministerija orientuojasi į rinkos poreikius ir siekia formuoti maisto sektorių kaip vientisą sistemą „nuo lauko iki stalo”. Vis dėlto reikia pasakyti, kad Lietuvoje, kaip ir visoje Europos Sąjungoje, dauguma žmonių ieško tiesiog skanių, masiškai paplitusių produktų ir tik nedaugelis rūpinasi, ar jie ekologiški ir saugūs. Šiais metais siekiame konsoliduoti pastangas, kad vartotoją pasiektų kokybiškas maistas.

Neteisinga būtų manyti, jog geri tik ekologiški produktai. Saugūs ir pagal įprastas technologijas gaminami produktai. Mūsų „valgytojams” reikėtų po truputį keisti mitybos tradicijas, struktūrą. Visi turėtume rinktis sveiką, be chemikalų išaugintą maistą. Tik tada, kai žmonės jaus didesnį poreikį sveikam, ekologiškam maistui, atsiras ir daugiau ekologinių ūkių. Šioje srityje daug dirba ir mūsų mokslininkai. Štai šiandien mūsų pokalbyje dalyvaujanti pašnekovė profesorė V.Žekonienė yra net apdovanota už švietėjišką veiklą kuriant ekologinio ūkio Lietuvoje pamatus. Esame numatę daug veiksmų, kad vartotojas būtų geriau informuotas, ieškotų tų gaminių, kurie pagaminti iš saugios žaliavos, be rizikos faktorių ar genetiškai modifikuotos žaliavos. Svarbu ne tik gaminti ekologiškus produktus – jų gamybą remiame per Kaimo plėtros fondą, – bet ir siekti, kad ta produkcija pasiektų mūsų stalą. Tuo rūpinasi ir perdirbėjai, prekybininkai. Pirkėjas turi lengvai atpažinti tokią produkciją ir nepagailėti mokėti už ją daugiau. Taip, turime prisidėti visi, kad galėtume padengti ekologiškų produktų gamybos išlaidas. Juos auginant reikia laikytis įvairių apribojimų. Kai nenaudojama mineralinių trąšų, mažesnis būna derlingumas, dėl to gamyba tampa brangesnė. Taigi vien orientuotis į europinę paramą nėra pagrįsta.

S.Juodvalkis:

– Galiu tik liūdnai konstatuoti, kad pakilus kainoms, ne tik skurdžias, bet ir vidutines pajamas gaunantys žmonės nebeįperka produktų. Pažiūrėkit, kaip „Maksimos” parduotuvėse sumažėjo eilės prie kasų, tai kaip dar brangesnį maistą pirkti? Ar saugūs produktai – tik turtingiesiems? Jei ekologiniams ūkiams teikiama parama, t. y. padengiama didelė dalis išlaidų, gal tie produktai turėtų būti kaip tik pigesni, o ne brangesni. Kaip vartotojų atstovas norėčiau, kad ekologiški ir saugūs produktai pasiektų skurdžius ir vidutinius gyventojų sluoksnius.

E.Simonis:

– Nereikia painioti dviejų dalykų. Ekologišku vadinamas tas maistas, kuris yra ne tik saugus, bet ir kurį gaminant nepažeidžiami natūralūs gamtos procesai, tiksliau sakant, nekenkiama gamtai. Saugus maistas yra daug platesnė sąvoka. Lietuvoje veikia sistema, kuria siekiama, kad nesaugūs produktai į rinką nepatektų.

Užtikrinant saugumą svarbūs aspektai yra geografinė kilmės nuoroda, tos šalies tradicinių gaminių sertifikavimas. Reikia žinoti, kas sieja tam tikrus gaminius su konkrečiu regionu, kaip gamintojai vertinami pagal įvairius rizikos faktorius.

K.Prunskienė:

– Paramos lėšos tikrai nesumažins išskirtinių produktų kainos, jie ir liks brangesni, nes tai ne socialinė programa. O kad maistas būtų pigesnis, reikėtų sumažinti visų masinio vartojimo produktų PVM. Ekologinių produktų PVM jau ir taip sumažintas, taigi parama labai konkreti.

Mąstydami apie ES paramos efektyvumą vartotojams pakoregavome paramos ūkininkams taisykles. Bandome orientuoti gamintoją teikti tą produkciją rinkai. Anksčiau parama buvo skiriama ir tiems, kurie ekologiškai ūkininkavo, bet neteikė rinkai savo produkcijos. Praktika, kad ūkininkas galėjo gauti 1,5 tūkst. litų už grūdinių kultūrų hektarą net nieko nenuėmęs, nepasiteisino.

Ekologiški produktai

V.Žekonienė:

– Vartotojai ir prekybininkai teigia, jog lietuviškų ekologiškų produktų asortimentas dar nėra didelis, o ūkininkai savo ruožtu dejuoja, kad ekologiškos produkcijos nėra kur parduoti. Prasčiausia padėtis dėl ekologiško pieno ir mėsos. Tačiau nesvarbu, ar ekologiškai ūkininkaujama, ar ne, vieningai pripažįstama, kad Lietuvoje užauginami labai kokybiški produktai.

Vis dėlto pavojų yra. Į rinką skverbiasi genetiškai modifikuoti produktai, ypač pašarai, kukurūzai, sojos. Teko girdėti, kad net kaime močiutės džiaugsmingai augina „geros veislės” modifikuotas iš Meksikos ar kitur atvežtas bulves. Aišku, ir genetiškai modifikuoti pašarai yra sertifikuoti, tačiau sertifikavimo reikalavimai daugelyje šalių skirtingi.

K.Prunskienė:

– Europos lygiu mes, naujosios Europos Sąjungos šalys, esame konservatyvesnės ir atsargiau žiūrime į modifikuotų produktų auginimą. Svarbu, kad net greta kitų pasėlių auginami modifikuoti augalai, ypač kai pradedama juos auginti biodegalams gaminti, nedarytų įtakos šalia pasodintiems nemodifikuotiems augalams. Pavojus rimtas, per ilgesnį laikotarpį nuo to neapsisaugosi. Lietuvoje ekologiniai ūkiai tikrinami ir vertinami pagal Europos Sąjungos reglamentą (EEB) ir Ekologinio žemės ūkio taisykles. Veikia sertifikavimo įstaiga „Ekoagros”. Ekologiniam ūkininkavimui keliami reikalavimai nuolat didėja, ūkininkams sunku, bet norėdami gauti paramą jie turi laikytis taisyklių.

V.Žekonienė:

– Ekologiškas produktas – tai visa grandinė, tad ekologinių ūkių sertifikavimas yra labai atsakingas darbas. Daug laimėjimų pasiekta ir tarptautiniu mastu. Šioje srityje dirba ir didieji gamintojai, ir pavieniai ūkininkai. Mūsų ūkininkai labai norėtų savo produktus perdirbti vietoje – tai didelė problema. Dėl sviesto, uogų viskas paprasčiau, tačiau mėsinius galvijus auginantys ūkininkai nepajėgūs pagal ES normas įsirengti skerdyklų. Tai komplikuoja ruošiant savo produkciją, kuri būtų ir pigesnė, ir tikro tradicinio skonio.

Remti mažus ūkius naudinga visiems, mat perkant tiesiog iš ūkininko -pigiau. Užsienyje dažnai taip apsiperka pavieniai vartotojai ar restoranai.

A.Grigaliūnas:

– Mes jau prieš 30 metų auginome ekologiškas, be jokios chemijos braškes. Praktika rodo, kad gyvename tokioje zonoje, kurioje norint užauginti braškes nebūtina naudoti tiek chemijos, kiek rekomenduojama. Dirba visa mūsų šeima. Auginome ir serbentus, bet ne tik ekologiškų, o ir įprastų serbentų uogos kainuoja tiek mažai, kad augintojus varo į neviltį. Braškes brangiau galėdavome parduoti Rygoje. Mūsų krašte žmonės mieliau renkasi pigesnes, gražesnės uogas nei ekologiškas, brangesnes. Gali kiek nori aiškinti, jog tai sveikesnis produktas, jei žmogus neturi pinigų, jis ir nepirks. Reikėtų, kad Lietuvos ūkininkai patys galėtų perdirbti savo produktus ir jais prekiauti. Važinėdamas po užsienį daug kartų tai mačiau. Ten ekologišku maistu prekiauja tie žmonės, kurie jį gamina. Pas mus trūksta tokios praktikos. Mes, užauginę braškes, leidžiame atvažiuoti pirkėjams ir prisiskinti patiems. Taip žmogui ir pigiau, ir maloniau. Gal reikėtų steigti kooperatyvus?

K.Prunskienė:

– Mechanizmas steigti kooperatyvus yra. Numatyta skirti iki 40 tūkst. litų kooperatyvui steigti, išlygintos mokestinės sąlygos, bet lėšos lieka nepanaudotos.

Apsaugos sistemos

V.Kantauskas:

– Jau kurdami įmonę „Biovela” mąstėme apie saugumą, ekologiją, tad ir pavadiną parinkome simbolišką – gera tai, kas iš gamtos. Dabar „Biovelai” priklauso septynios bendrovės, turime beveik 30 proc. Lietuvos mėsos perdirbimo rinkos. 2002 metais Europos Sąjungos ekspertai suteikė Europos kokybės sertifikatą, garantuojantį, kad mėsos produktai gaminami kokybiškai ir higieniškai. Bendrovei suteikta teisė mėsos produktus, paženklintus sveikumo ženklu 41-23, eksportuoti į ES šalis.

Lietuva tikrai turėtų džiaugtis ir didžiuotis Lietuvoje užaugintais jautukais. Galime garantuoti, kad jautiena švariausia ir saugiausia mėsa, nes jautukai minta pievų žole. Karvėms, kai norima gauti daugiau pieno, papildomai duodama koncentruotų pašarų, jautukai ganomi laisvai. Mūsų įmonėje jau penkeri metai įdiegta savikontrolės sistema RVASVT. Šia įranga tikrinama mėsos gaminių kokybė ir sauga kiekviename gamybos žingsnyje. Tai reiškia, kad nėra jokio fizinio, cheminio ar mikrobiologinio su produktu susijusio kontakto, kuris gali sukelti pavojų vartotojų sveikatai.

Gaminant ekologišką produktą taikoma dar daugiau reikalavimų ir kontrolės mechanizmų. Gaminti ekologišką produktą galima tik iš ekologiškos žaliavos. Taigi pirmiausia reikia išauginti ekologišką žolę, paruošti pašarus, pagal visus ekologinius reikalavimus užauginti gyvulius. Taip dveji metai tikrai praeis. Norėdami paskatinti ūkininkus dirbti su mumis, daug bendradarbiaujame su jais, kviečiame į savo įmones, aiškiname, kaip dirbame. Ekologinei produkcijai reikia specialios žaliavos, prieskonių, gamybos linijų, kad nebūtų kontakto su kita produkcija, ir kitų sąlygų.

V.Krištaponis:

– Gyvulys, kaip ir žmogus, kartais suserga. Bet dabar jį galima gydyti ir be antibiotikų. Lazerinės gyvulių gydymo technologijos jau daugiau kaip metai taikomos ir Lietuvoje. Ženevoje vykusios 36-osios tarptautinės parodos „Išradimai, naujos technologijos ir produktai” aukso medaliu įvertinti ir lazeriniai gyvulių gydymo aparatai STP, kuriuos pristatė Rusijos įmonei atstovaujanti Lietuvos bendrovė „Babilonas LT”. Lazerio spinduliuotės aparatai Rusijoje naudojami jau 14 metų. Tokių prietaisų analogų kol kas nėra. Jie unikalūs, nes skleidžia moduliuotą kintantį žemo intensyvumo infraraudonųjų spindulių spektrą. Tyrimais įrodyta, kad lazeriniai spinduliai – veiksminga audinius regeneruojanti, skausmą ir uždegimą slopinanti priemonė. Lazeriniu spinduliavimu galima išgydyti daug ligų. Jau ir Lietuvoje atlikta nemažai lazerinio gydymo bei profilaktikos metodo tyrimų. Prietaisas ypač tinkamas mastitui gydyti. Lazeriu gydomų gyvulių imunitetas pastebimai sustiprėja, todėl jie ne tik mažiau serga, bet ir būna maždaug 10 proc. produktyvesni.

K.Lukauskas:

– Maisto saugumą užtikrina teisiniai dokumentai. Jie paruošti visiems etapams. Dokumentai parašyti remiantis ES teisės normomis. Taigi viskas – nuo gyvūno atsiradimo, auginimo, tikrinimo, ženklinimo – reglamentuojama. Sukurta sistema ir tvarka užtikrina, kad vartotojas gautų saugų maistą. Gyvulininkystė – jautri šaka visoje Europoje, susiduriama su problemomis, kurių nėra buvę iki šiol. Kadangi daugelyje šalių kontrolės sistemos ir reikalavimai buvo skirtingi, dabar tai siekiama išlyginti. Štai Didžioji Britanija buvo nutarusi, kad verslas pats turi reguliuotis, kad nereikia kontrolės institucijų. Vis dėlto pasirodė, jog didelis pelnas, gaunamas siūlant ne visiškai kokybiškus produktus, nulemia tendencijas.

Europos Sąjungos devizas: prevencija geriau negu gydymas, nuo saugaus maisto, sveikos mitybos priklauso mūsų sveikata. Dabar ypač svarbu ne leisti naujus dokumentus, kurių neįgyvendina senosios šalys, o pristabdyti kai kuriuos procesus, nors tai ir labai sudėtinga. Šiandien pagal ES dokumentus yra įteisinta kelios dešimtys pozicijų, leidžiančių auginti genetiškai modifikuotus augalus. Tai kukurūzai, rapsai, sojos. Kalbėti apie tokių produktų išėmimą iš rinkos Europa nedrįsta. Maisto problema visame pasaulyje didžiulė. Amerika gamina pigiau, o mūsų produktai, jei ir bus ekologiškesni, bet daug brangesni, konkurencinėje rinkoje pralaimės. Ir dabar Lietuvos įmonės geriausius mėsos ir pieno produktus siekia eksportuoti, nes užsienyje už tai daugiau moka. Turi paklausą mūsų eksportuojami veršeliai, gyvos kiaulės. O iš kitų šalių pas mus atvežama pigesnės produkcijos. Tai lemia rinka. Didžiausia problema – kaina. Švedijoje 40 proc. pirkėjų ieško ekologiškų produktų, 20 proc. jų perka. Mūsų šalyje tokių produktų ieško 15 proc. žmonių, o perka tik 5 arba gal vos 1 proc. jų. Pasirinkimą nulemia kaina.

Vis dėlto rūpindamiesi, kad ir pigesnis maistas būtų saugus, esame sukūrę visą sistemą. Praeitų metų pabaigoje buvome aptikę, jog saldainiai, kurie turėjo būti utilizuoti Vokietijoje, suklastojus dokumentus, pakeitus galiojimo laiką, galėjo būti pardavinėjami Lietuvoje. Įkūrėme biurą kovai su klastotėmis, esame prisijungę prie labai greitos ir efektyvios tarptautinės sistemos kovai su klastotėmis.

Produktų galiojimo laiko pratęsimas duoda daug pelno. Dabar mes nebetraktuojami kaip trečioji šalis. Anksčiau ES buvo tarsi žirklės – savo šalyse vieni standartai, į kitas šalis eksportuojamiems produktams – kiti. Puiku, kad mes ir Rusija laikomės tų pačių reikalavimų. Mes išvežame labai gerą produkciją. Nors augalinės ir gyvulinės kilmės produktų išvežame už 7,4 mlrd. litų, dar negavome jokių reklamacijų dėl netinkamos kokybės. Mes mokame pagaminti, tačiau mūsų produkcija brangesnė, o vartotojai nepasiruošę tokios pirkti.

Turėjome konfliktą. Patikrinome parduotuvių, kurios išvežioja produktus po kaimus, produkciją ir radome pažeidimų. Kai uždraudėme ja prekiauti, kaimo žmonės mus pačius vijo, nes niekas kitas pas juos neatvažiuoja.

M.Busilas:

– Kiek anksčiau būdavo nusiskundimų, kad nėra kur parduoti ekologiškų produktų. Nors parduotuvėse lentyną gamintojams reikia užsisakyti iš anksto, suprantama, jos ne begalinės, visi prekybininkai, esant poreikiui, randa vietos ekologiškiems produktams. Vis dėlto paklausa nėra tinkamai suformuota, ir tie produktai geriausiu atveju užima tik 1 procentą. Šiuo atveju prekybininkai kreipia dėmesį ne į uždarbį, kuris nėra didelis, o į vartotojų poreikius. Prekybininkai labai palankiai žiūri į tai, kad lentynose atsirado ekologiško maisto, gal tik smulkių ūkių savininkai ar smulkūs perdirbėjai kartais būna inertiški.

Kylančios pasaulinės grūdų kainos, brangstanti nafta turi įtakos maisto produktų, būtiniausių prekių kainų didėjimui ir Lietuvoje. Mes siekiame, kad prekybos įmonių ir vartotojų bendradarbiavimas leistų rasti geriausius sprendimus, ypač kai vyksta ginčai tarp ūkio subjektų ir vartotojų.

Manome, jog mūsų komercinių tinklų sąmoningumas išties didelis, jie prisiima atsakomybę, ir niekas neveža to, ko negalima. Kai buvo perspėta apie paukščių gripą Lenkijoje, mūsų prekybos tinklai iškart sureagavo.

Dar viena teigiama naujiena, kad RIMI prekybos tinkluose atidaroma ekologinė pieno produktų linija.