Skuodo rajono bitininkas Rimontas Bukauskas, kovojantis už ekologišką ūkininkavimą, pasakoja apie medaus rūšis, jo teigiamas ir neigiamas savybes. Pasirodo, jog svarbu medaus neužgerti šaltu vandeniu, nevartoti jo dideliais kiekiais.
Kuo ekologiškai švarus medus pranašesnis nei aktyviai siūlomi vitaminai, maisto papildai?
Ekologizacija prasidėjo nuo žemės ūkio ir greitu laiku turėtų pereiti į chemijos, farmacijos sritis. Visi bičių produktai yra natūralios kilmės. Tuo jie yra neįkainuojami. Su laiku, manau, visi žmonės grįš prie natūralių vitaminų šaltinių ir pamirš sintetines sveikatos stiprinimo priemones.
Gaila, kad žmonės vartoja tik vieną iš bičių teikiamų produktų – medų. Tai tik pusė to, ką mums gali suteikti šie vabzdžiai.
Juk yra ir bičių pienelis, kurį vartodavo dar karaliai. Žiedadulkėse gausu mikroelementų, tai visas vitaminų rinkinys. Deja, mes linkę pasirinkti farmacijos firmų brukamus maisto papildus.
Bičių pikis gydo net skrandžio, plaučių žaizdas. Viena senutė man ilgai dėkojo už bičių pikį, kurio dėka nebeliko žaizdos skrandyje. Liga buvo taip pažengusi, kad medikai jai neteikė jokių vilčių.
Kodėl jūsų paminėti bičių produktai nėra populiarūs?
Šiandien žmogus sugeba suskaldyti vandenį. Ir nepraeis nė penkiasdešimt metų, kai krosnis kūrensime vandeniu ir t.t. Šis progresas ateitų ir greičiau, tačiau tai nenaudinga naftos magnatams.
Taip ir su ekologišku ūkininkavimu, žaliųjų organizacijų judėjimu. Iš mūsų tik pasijuokiama. Mūsų idėjos nepalankios chemijos pramonei, kuri siūlo trąšas, mikroelementus. Po septynerių metų tokios cheminės priežiūros žemės virsta dykuma. Tačiau žmogus to nesupranta. Gal nebesulauksiu, kada ateis bičių produktų aukso amžius, tačiau jis tikrai ateis.
Kas bendro tarp medaus ir medaus mėnesio?
Medus saldus ir skanus, tad jis tapatinamas su kūniškos meilės malonumais. Medaus mėnesio pavadinimas žinomas iš senų laikų, kai buvo draudžiamas lytinis gyvenimas iki vestuvių. Po vestuvių viskas buvo galima, tad prilyginta medaus skoniui.
Medus lytinės potencijos nekelia. Daugiau tokių galių turi kiti mano paminėti bičių produktai. Medus tik padeda absorbuoti kitus produktus. Tarkim, geriame vaistingų žolelių arbatą su medumi. Medaus dėka vaistingųjų žolių savybes organizmas geriaus įsisavina.
Galiu papasakoti net vieną nutikimą. Vienas kaunietis senukas pradėjo vartoti medų, o jo senutė žmona ateina pas bitininką ir klausia, kokio stebuklingo produkto jis jam davė, kad naktimis nebegalima pamiegoti… Matote, kaip medus paveikė net 80-metį.
Ar medų galima naudoti kaip maisto produktą?
Senovėje ūkininkai sunkų fizinį darbą dirbančius darbininkus skatindavo medumi. Medus suteikia energijos, kuri nukeliauja tiesiai į raumenis.
Medaus negalima užgerti šaltu vandeniu. Būtent tokią klaidą linkę daryti daugelis žmonių.
Negalima ir piktnaudžiauti dideliais medaus kiekiais. Tarkim, suvalgęs 150 gramų medaus bei užgėręs šaltu vandeniu, žmogus gali apsinuodyti. Tuo metu išsiskiria peroksido rūgštis.
Ar tiesa, kad sveika rytą pradėti nuo medaus šaukštelio ir vandens stiklinės?
Vanduo būtinai turi būti šiltas. Geriausia, jog tai būtų žolelių arbata.
Nesveika medų vartoti karštomis vasaros dienomis. Jo nereikia valgyti atostogaujant, būnant saulėje, nes organizmas atpranta virškinti kitą maistą.
Mokslininkai yra net atlikę bandymą. Pasirodo, jog net dvejus metus belangiame kalėjime uždarytas žmogus bei maitinamas vien medumi ir žiedadulkėmis išėjęs puikiai kalba ir mato.
Paprastai tokiomis sąlygomis žmogus po trijų mėnesių praranda regėjimą, vėliau – klausą. Taip maitindamasis žmogus reikalingą energiją – angliavandenius – gauna iš medaus, iš žiedadulkių – vitaminus ir mikroelementus. Aišku, po tokio laiko žmogus iš įkalinimo išeitų sulieknėjęs, tačiau puikiai jaustųsi.
Kaip pasirinkti medų? Vieni teigia, jog šviesus – blogas, geresnės kokybės tamsus.
Medaus spalva priklauso nuo to, iš kokių augalų jis surinktas. Tamsiame meduje daugiau mikroelementų, šviesus medus – surinktas iš žiedų. Jei žmogus turi problemų su virškinimu, jam geriau rinktis tamsų medų. Jis surenkamas iš grikių. Šioje kultūroje daugiau geležies, kuris sustiprina kraują.
Tamsus medus netinka vartoti su arbata, geriausiai tinka šviesus medus.
Kur geriausia pirkti medų?
Medų geriausia pirkti iš pažįstamo bitininko. Jei jis gyvena šalia miško, tai ir jo medus bus surinktas iš miško medžių.
Ne pats geriausias sprendimas medų pirkti turguje. Čia gausu perpardavinėtojų, kurie medų maišo, kaitina didindami jo kiekį. Čia kokio medaus paklausi, tokį ir gausi. Žodžiu, gali būti apgautas.
Jei visoje apylinkėje yra viena liepa, o medaus šeimininkas sako, jog jo medus surinktas iš liepų, tai akivaizdus melas. Norint, kad medus būtų surinktas iš liepų, šių medžių turi būti apstu penkių kvadratinių kilometrų plote.
Ar skiriasi lietuvių ir užsieniečių medaus pomėgiai?
Kiekviena tauta vertina savo medų. Jis gaunamas iš tokių augalų, kurie auga jūsų aplinkoje. Lietuvoje dėl savo baltos spalvos nemėgstamas rapsų medus, tačiau Europoje jis labai paklausus.
Iš Ukrainos pas mus atveža kalendrų, grikių, saulėgrąžų medaus. Jis išsiskiria kvapnumu, spalva, tačiau tokio užsieniečiui neįsiūlysi. Jie pratę prie rapsų medaus, ir tai palanku Lietuvos ūkininkams. Ūkininkas sėja rapsą, bitininkas šalia augina bites. Abu išlošia, nes bičių aplankomi rapsai geriau auga.
Kokio skonio jūsų medus?
Mano ekologiniame ūkyje – 60 ha plotas. Dalį jo sėju medingais augalais, grikiais. Aplink gausu liepų, didelis avietynas, pavasarį žydi karklai, kiaulpienės – iš tokių augalų gaunamas mano medus.
Kai bendradarbiaudavau su anglais, jie reikalaudavo, kad auginčiau ir garstyčių, kurios medui duoda savitą prieskonį. Bitininkas lyg tikras kulinaras gali koreguoti medaus skonį pagal auginamus augalus.
Ar tikrai lietuviškas medus pranašesnis nei užsienietiškas?
Ne visada. Būta atvejų, kai mūsų lietuvišką medų, nuvežtą į užsienį, sunaikino kaip labai pavojingą. Bitininkai mėgėjai mažai dėmesio skiria savišvietai, naujoms technologijoms. Nepaisant to, jų bičių šeimos serga, o gydyti jų šiuolaikiškai nemoka. Bitėms gydyti naudojami paprasčiausi antibiotikai, o jie gamtoje išlieka.
Net ir po penkerių metų nuo antibiotikų skyrimo šeimai, žmogus, valgydamas šviežų šios šeimos medų, gaus ir dozę antibiotikų. Tarkim, vėliau jis suserga. Gydymui naudojami antibiotikai jo neveiks, nes prie mažų antibiotikų dozių jo organizmas priprato valgant medų.
Deja, žmonės apie tokius pavojus nežino. Juokingai skamba, kai pirkėjai turguje pasiteirauja, ar meduje nėra cukraus. Cukrus ne nuodas, o štai apie tikruosius pavojus jie neklausia.
Žaneta Skersytė