Seimo rinkimai 2008: Ką valdžia turėtų daryti ir ko nedaryti su mūsų pinigais

Nemirtingą frazę „Vieninteliai neišvengiami dalykai yra mirtis ir mokesčiai“ sukūręs Bendžaminas Franklinas (Benjamin Franklin) teisus yra tik iš dalies. Ir nors dabartiniame mūsų pasaulyje mokesčiai atrodo tokie pat įprasti kaip elektra, reikėtų prisiminti, kad, skirtingai nuo mirties, mokesčiai nėra savaiminiai ar natūralūs. Mokesčiai yra žmonių kūrinys, tai dalis mūsų asmeninės gerovės, kurią paima valstybė ir išdalija kaip jai atrodo reikalinga. Būtent todėl, skirtingai nuo mirties, patys galime ir turime reikalauti iš valdžios tiek protingų mokesčių, tiek apgalvoto jų panaudojimo.

Mokesčių rinkimas – kreivi argumentai ir juodosios technologijos

Esti daugybė aiškinimų, kodėl valstybė gviešiasi leisti žmonių pinigus. Tačiau nė vienas jų nėra įtikinamas, svarus, neatremiamas, neginčijamas ar moralus.

Pavyzdžiui, kai kurie mokesčiai parodo valdžios nuomonę apie žmones. Anot valdžios, vartojantys alkoholį ar tabaką yra nepajėgūs nuspręsti, kiek šie produktai gali būti kenksmingi. Todėl alkoholiui ir tabakui reikia taikyti labai didelius mokesčius (akcizus) ir taip priversti žmones jų vartoti mažiau. Įsivaizduokime, kad žmonės nesupranta pasekmių ar tiesiog negali negerti ar nerūkyti. Tuomet išeitų, kad dideliais mokesčiais valdžia pelnosi iš tų, kurie nesugeba pasirūpinti savimi? Nehumaniška juk, ar ne? Besaikis didžkukulių vartojimas irgi kenksmingas sveikatai, bet „cepelinų akcizo“ kažkodėl nėra. Vadinasi, arba valstybė nenuosekli, arba gudrauja sakydama, kad mokesčius renka mūsų pačių labui.

Valdžia save mėgsta pateikti kaip „teisingumo“ garantą. Esą paima iš turtingųjų ir atiduoda vargšams. Tačiau realybė yra kiek kitokia. Iš turtingųjų paima daugiau tik todėl, kad iš jų galima paimti daugiau ir išvengti jau anksčiau minėto gagenimo. Atidavimas vargšams? Lietuvoje valstybės parama turtingiausiems ir skurdžiausiems yra praktiškai vienoda. Penktadalis turtingiausių namų ūkių iš valstybės gauna 120 Lt, penktadalis skurdžiausių – tik 32 Lt daugiau (152 Lt). Jei dar pridėsime įvairias lengvatas, kuriomis naudotis gali tik nemažai uždirbantys (pvz., lengvatos įsigyjant kompiuterinę techniką ar perkant butus), tai tas skirtumas sumažėja dar labiau. Vadinasi, valstybė nenuosekli arba gudrauja sakydama, kad rūpinasi vargšais.

Jei žmogus dirbo, rizikavo ir kažką sukūrė – dalį iš jo paima valstybė. Ir atvirkščiai, jei žmogus nieko neveikė, nieko nekūrė – iš jo nieko net neprašoma. Sakysite, dalytis su turinčiais ar sugebančiais mažiau – kilnu ir žmoniška? Tikrai taip. Bet savanoriškas dalijimasis iš esmės skiriasi nuo mokesčių. Kai užsiimame labdara, padedame tiems, kam pagalbos iš tikro reikia. Mainais už pagalbą mes gauname padėką ir šiltą jausmą, kad padarėme kažką gera. Gal pamenate, kada paskutinį kartą iš valdžios susilaukėte padėkos? Garantuoju, kad jei ko ir sulaukėte, tai priminimo, jog iki tam tikros dienos nesumokėjus mokesčių gresia nemalonumai.

Valdžia yra išradinga mokesčių rinkėja – ji stengiasi maksimaliai padidinti savo pajamas mažiausiomis pastangomis. Ne vienas ekonomistas ar valdžios atstovas kalba „Karaliaus Saulės“ Liudviko XIV finansų ministro Žano Baptisto Kolberto (Jean Baptiste Colbert) lūpomis – „Mokesčius surinkti – tas pats, kas nupešti žąsį – kad būtų kuo daugiau plunksnų ir kuo mažiau gagenimo“. Būtent todėl smarkiai apmokestinamos tokios prekės, be kurių sunkiausia išsiversti, pavyzdžiui, benzinas (kuris dėl mokestinių skirtumų JAV tekainuoja du litus). Gausa mokesčių, kuriuos taiko valdžia, taip pat skirti paslėpti nuo mūsų, kiek asmeninės gerovės skirstome ne mes. Draugiškais santykiais su vadžios maitintoju – mokesčių mokėtoju – tokio elgesio tikrai nepavadinsi. Greičiau gudriais.

Negana to, politikai mielai savinasi mūsų pinigus. Kiekvieną dieną matome nupirktus didelius reklaminius plotus laikraščiuose „Politiko/ministro Y dėka valstybė grupei X skyrė pinigų“. Nors tikroji antraštė turėtų būti „Politikas/ministras Y dalį iš visų gyventojų paimto turto skyrė grupei X“. Kaip manote, ką atsimins grupė X – bevardžius mokesčių mokėtojus ar politiką Y?

Nesiginčysiu, dalis mokesčių naudojami pagrįstiems dalykams, pavyzdžiui, valstybės gynyba (kariuomenė) ar tvarkos palaikymas (policija). Tačiau tai tesudaro mažą visų išlaidų dalį. Valdžia tiesiogiai veikia begalėje sričių – nuo švietimo iki keleivių pervežimo. Sakysite, jei tų paslaugų neteiktų valdžia, jų visai nebūtų? Visas šias paslaugas gali teikti ir teikia privatus sektorius. Švietime ar sveikatos apsaugoje privataus sektoriaus mažai tik todėl, kad jį nesąžiningomis sąlygomis nukonkuravo valstybė. Tai, kad privatus sektorius vis randa, kaip konkuruoti su valstybės teikiamomis prekėmis ir paslaugomis, tik įrodo privataus sektoriaus gyvybiškumą ir efektyvumą.

Progresinis pajamų mokestis – ne progresas

Prieš rinkimus girdėti, kad gyventojų pajamoms reikia įvesti progresinį mokesčių tarifą. Tuomet esą turtingesni mokėtų daugiau ir taip būtų teisingiau. Skamba patraukliai, tačiau ir šiame pasiūlyme nutylima tiesa. Nenoriu pradėti techninės diskusijos, kad dabartinė sistema dėl neapmokestinamojo minimumo ir dabar yra progresinė. Tik priminsiu, kad dabar uždirbantys daugiau ir moka daugiau. Uždirbantis 1000 Lt moka 163 Lt, uždirbantis 2000 Lt moka 403 Lt mokesčių ir t. t. Nors teigiama, kad progresiniai mokesčiai atsilieptų tik turtingiesiems, prisiminkime, kad jau dabar vidutinis atlyginimas Lietuvoje yra 2502 Lt.

Progresinio mokesčio tarifas įkąstų visiems, bet ypač skaudžiai tai pajustų kvalifikuota, paklausesnė ir mobilesnė darbo jėga. Esant dabartinėms ryšių ir mobilumo galimybėms, tokia darbo jėga gali lengvai įsiregistruoti, pavyzdžiui, Latvijoje ir toliau sėkmingai vykdyti veiklą Lietuvoje. Be abejo, gamyklą iškelti būtų sunku, tačiau, pavyzdžiui, pervesti banko analitikų padalinį iš Lietuvos filialo į Latvijos filialą – visai ne. Tuomet ir daugiau produkto bus sukurta, ir daugiau mokesčių sumokėta ne Lietuvoje, o Latvijoje.

Šalys tarpusavyje konkuruoja mokesčiais. Tiesioginės Lietuvos konkurentės nėra Prancūzija ar Skandinavijos šalys, kurias kaip pavyzdį rodo didesnių ir progresyvesnių mokesčių šalininkai. Būkime „biedni“, bet teisingi (vėliau galėsime būti ir „nebiedni“), bet Lietuva dėl investicijų konkuruoja su buvusiomis pokomunistinėmis šalimis, kurių dauguma naudoja panašią gyventojų pajamų mokesčių sistemą kaip ir Lietuvoje. Maža to, dauguma jų ir toliau mažina mokesčius. Tikėtina, kad potencialūs dvejojantys investuotojai rinksis mažesnių ir paprastesnių mokesčių šalį.

Pagrindinis palinkėjimas valdžiai ir rinkėjams – nepamiršti, kad mokesčiai yra iš gyventojų paimti pinigai. Pateisinti apmokestinimą būtų galima tik tada, jei valdžia mūsų pinigus išleistų geriau ir naudingiau nei mes patys. Tik ar kas nors rimtu veidu ims tvirtinti, kad dabartiniai mūsų politikai gali tai padaryti? Todėl ir pats mokesčių didinimas reiškia tik viena: iš mūsų bus paimta daugiau mūsų uždirbtų pinigų, o gausime nelabai aišku ką. Be abejo, šios sistemos per vieną dieną pakeisti neįmanoma. Tačiau yra kelios konkrečios priemonės, kurias įgyvendinusi naujoji valdžia mokesčių sistemą paverstų aiškesne, efektyvesne, mažiau besikandžiojančia ir galinčia finansuoti reikiamas išlaidas. Štai jos:

nedidinti dabartinio gyventojų pajamų mokesčių progresyvumo, o patį mokestį sumažinti iki 15 procentų. Pelno mokestį palikti 15 proc. ir įvesti pelno mokesčio konsolidavimą. Visa tai palengvintų mokesčių surinkimą ir padidintų ekonomikos konkurencingumą;

nedidinti akcizų ar PVM. Jei didinimo reikalauja ES, tuomet taikyti mažiausią leidžiamą tarifą. Tuo pat metu atsisakyti PVM ir GPM lengvatų įsigyjant prekes ar būstą. Kaip rodo praktika, šios lengvatos nesumažina kainų, yra naudingos išskirtinei grupei žmonių ir kasmet kainuoja apie 600 mln. litų. Šiuos pinigus būtų galima skirti sritims, kurioms dabar trūksta pinigų, ir tuo pat metu nebedidinti mokesčių visiems;

neįvesti nekilnojamojo turto mokesčio. Siekiant apmokestinti vilas ar prabangius apartamentus, į tą patį katilą bus įmesti ir, pavyzdžiui, pensininkai, gyvenantys Vilniaus centre. Bandymai atskirti, kuris turtuolis, o kuris ne, baigsis „kaip visada“ – netyčia paaiškės, kad apartamentai staiga priklauso ne tiems, kas jais naudojasi, o jų motinoms, pusbroliams ar šiaip pažįstamiems.

Galiausiai reikėtų įvesti vadinamąsias „Sodros“ lubas“, t.y. nustatyti maksimalų pajamų lygį, nuo kurio nebeatskaičiuojamos socialinio draudimo įmokos. Ar tai yra išskirtinių sąlygų sudarymas daug uždirbantiems kitų žmonių sąskaita? Daugiau uždirbantys ir toliau mokės daugiau nei uždirbantys mažiau, o „Sodros“ lėšos ir toliau judės iš uždirbančių daugiau pas uždirbančius mažiau. Tačiau dėl dabartinės sistemos kvalifikuoti specialistai Lietuvos kompanijoms kainuoja brangiau nei, pavyzdžiui, Latvijoje ar daugelyje kitų ES šalių. Todėl pralošia tiek Lietuvos įmonės, nes joms sunkiau konkuruoti, tiek valstybė, nes tokie specialistai yra įdarbinami ir mokesčius moka ne Lietuvai.

* Šis komentaras – bendro Lietuvos laisvosios rinkos instituto ir naujienų agentūros ELTA socialinio-pilietinio projekto „Seimo rinkimai 2008: Ką turėtų padaryti naujoji valdžia“ dalis.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Ekonomika su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.