Lietuvos ambasadorius Ispanijoje, buvęs VSD vadovas Mečys Laurinkus viešai kreipėsi į Europos Parlamento narį Vytautą Landsbergį, ragindamas savo autoritetu padėti nutraukti „jau beveik dvejus metus tęsiamą idiotišką kai kurių valstybės tarnautojų persekiojimą”.
„Esu įsitikinęs, jog Lietuvoje kaupiasi nepakantumo, netolerancijos ir pykčio energija, kuri nuolatos yra eskaluojama keliolikos intelektualų. Bet kai ši bloga energija išsiverš į populizmo apkvaitintą minią, intelektualai to proceso nesustabdys, jie paprasčiausiai pabėgs į krūmus”, – perspėja M.Laurinkus.
Dalyje žiniasklaidos kartojamų prielaidų apie tariamą „valstybininkų klaną” kurstomas aistras jis vadina „į Lietuvą artėjančia naujų formų nepakantumo banga”, kurią „stabdyti yra kiekvieno mąstančio piliečio pareiga”.
M.Laurinkus prašo Tėvynės sąjungos garbės pirmininko V.Landsbergio padėti šios partijos vadovybei, dažniau už kitus neigiama prasme vartojančiai „valstybininkų” terminą, paaiškinti, kuo vis dėlto valstybininkai esą nusikaltę Lietuvos valstybei, nes konservatoriai to nesugeba padaryti jau dvejus metus.
V.Landsbergio klausiama, ar jis tikrai, kaip skelbta žiniasklaidoje, mano buvęs apgautas, skiriant M.Laurinkų VSD vadovu.
M.Laurinkus dar klausia V.Landsbergio, ar šis pritaria „vis dažniau skleidžiamai nuomonei, kad VSD veikla buvo nukreipta ginti privačius interesus, jeigu taip – kokius”, ir ar tiki, kad žiniasklaidoje vardijami žmonės „iš tikrųjų yra suorganizavę paslaptingą klaną, kurio veikla nukreipta prieš Lietuvos interesus”.
M.Laurinkus vadovavo VSD 1998-2004 metais.
Dienraštis „Lietuvos žinios” šią savaitę paskelbė per tuziną pavardžių – valstybės institucijų tarnautojų, specialiųjų tarnybų darbuotojų, diplomatų, politologų, žurnalistų, politikų, Nepriklausomybės akto signatarų – kuriuos priskyrė vadinamajam „valstybininkų klanui”, esą mėginančiam užvaldyti valstybę.
BNS nepavyko rasti žurnalisto pavarde, kuria pasirašytas minimas rašinys. „Lietuvos žinių” vyriausiasis redaktorius Valdas Vasiliauskas pripažino, kad straipsnis pasirašytas pseudonimu, siekiant apsaugoti autorių nuo galimo susidorojimo. Pasak redaktoriaus, laikraštis pasitiki šaltiniais, kuriais rėmėsi autorius, bet daugiau apie juos nekalbėjo.
M.Laurinkus, kuris rašinyje įvardytas kaip šio „klano” narys, sako pajutęs po beveik dvidešimties atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metų, „jog stalinistinė dvasia grįžta į Lietuvą”.
„Žinia, stalinizmas iš vienos pusės yra reiškinys, apibrėžtas laike ir erdvėje, iš kitos – fenomenas virš laiko, galintis atsirasti bet kurioje valstybėje, kuris visada yra susijęs su žmonių persekiojimu. Tokio, pradinio, psichologinio persekiojimo klasikinis pavyzdys yra pateiktas „Lietuvos žiniose”, – vertina M.Laurinkus žiniasklaidai perduotame kreipimesi į V.Landsbergį.
Jis įžvelgia paraleles su straipsniais stalinistinėje Sovietų sąjungoje, kur kėslais užvaldyti valstybę (rus. – zavladetj gosudarstvom) buvo kaltinami „parazituojantys įvairiose valdžios struktūrose liaudies priešai” – mokslininkai, gydytojai, menininkai, smulkieji verslininkai, o po to režimas su jais susidorodavo.