Sudie, Artiste

Visiems artimas ir savas Vytautas Kernagis naktį į šeštadienį išėjo amžiams. Tačiau liūdnąjį savaitgalį maestro balsas skambėjo per radiją ir televiziją. „Išeinu, palieku tave, nepyk, išeinu, palieku tave, atleisk…” – eterio bangomis mus pasiekė ši ir daugelis kitų V.Kernagio atliekamų dainų.

Kovo 15-ąją Lietuva paniro į liūdesį: nesulaukęs 57-ojo gimtadienio mirė dainininkas, aktorius, renginių vedėjas ir režisierius V.Kernagis. Visi norėjome tikėti, kad šiam nuostabiam žmogui likimas bus gailestingas ir privers trauktis sunkią onkologinę ligą. Tačiau gyvenimo durys užsivėrė.

Žmonės verkė.
Apie netektį šeštadienį pirmiausia paskelbė internetinė žiniasklaida ir radijas. Toliau liūdna žinia sklido žaibiškai. Parduotuvėse, turgavietėse, prie spaudos kioskų nepažįstami žmonės iš lūpų į lūpas perdavinėjo skaudžią naujieną: „Ar žinote – mirė V.Kernagis…” Interneto erdves užliejo tūkstančiai apgailestavimo ir užuojautos žodžių. Daugelis žmonių prisipažino, kad verkė – net tie, kurie asmeniškai nepažinojo V.Kernagio. Visiems jis buvo artimas: savo dainomis, iš televizoriaus ekrano sklidusiu humoru. „Atrodo, kad netekau savo šeimos nario…” – atviravo viena mergina. „Neliūdėkime, mielieji. Visi, manau, žinote, kad be išimties susitiksime ten aukštai… Ir ten jau amžinai klausysimės nepakartojamo ir vienintelio Vytauto. Bus naujų dainų. Dabar norisi verkti”, – tarsi guodė visus vienas vyriškis. Dar viena reakcija: „Neeilinis žmogus. Buvo. Ašaros smaugia gerklę lyg netekus artimo. Iki šiol kasdien klausau jo dainų, jo balso.” Moksleivė pasakojo: „Galbūt pasirodys keista, kad man, keturiolikmetei, gaila. Sužinojome tai per fizikos pamoką, kai mokytoja gavo SMS žinutę. Daugelis merginų liko apstulbusios.. Kita pamoka buvo matematikos, pamačiau, kad draugė verkia. Ir netrukus apsiverkiau pati…”

Liūdna žinia pasiekė visus

Visi vakar sostinės gatvėse LŽ kalbinti žmonės žinojo, kad V.Kernagis pralaimėjo kovą su sunkia liga. Šią žinią buvo girdėję net ir tie, kurie sunkiai galėjo įvardyti, kokia veikla užsiimė maestro.

V.Kernagio bendraamžė, 57 metų Gražina tikino esanti jo dainų gerbėja, kiekvieną vasarą atostogaudama Palangoje su šeima būtinai bent sykį vakarodavo jo koncertuose. „Šeštadienį rytą šią naujieną išgirdau iš bendradarbės ir nepatikėjau. Maniau, kad tai tik gandas, nes jau rudenį sulaukiau tokios melagingos informacijos. Dabar žinau, kad tai tiesa, ir man liūdna, nes ne tik jo muzikos gerbėjai, bet ir visa Lietuva labai daug neteko. Geriausiai prisimenu jį iš „Dainos teatro” laikų, scenoje visada buvo linksmas ir išradingas”, – tokį maestro prisimins ponia Gražina.

Jaunesnės kartos V.Kernagio kūrybos gerbėjas 32 metų Povilas liūdną žinią perskaitė viename internetiniame naujienų portale. „Iš pradžių tikėjau, kad jis pasveiks. Kai per žinių laidą pamačiau, kaip jam įteikiama Nacionalinė kultūros ir meno premija, supratau, kad liga galingesnė net už tokius optimistus kaip maestro. Ne tik jo išvaizda, bet ir balsas buvo neatpažįstamai pasikeitęs, – pasakojo Povilas. – Skaudu, kad netekome talentingo menininko, bet liko jo muzika, gražūs tekstai, jis įnešė daug tikros kultūros į populiarųjį meną.”

68 metų Stasė, stumdama vežimėlį su vos pusės metukų anūke Kotryna, pasakojo puikiai prisimenanti tuos laikus, kai V.Kernagis pirmuosius kartus pasirodė scenoje ir televizijoje. Nors moteris pati nė sykio nesilankė jo koncertuose, mielai stebėdavo maestro veiklą televizoriaus ekrane. Iš televizijos ji ir sužinojo, kad kūrėjas iškeliavo Anapilin. „Kaip tik žiūrėjau archyvinę laidą per nacionalinę televiziją. Ten maestro dainavo mano mėgstamiausią dainą „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj”, man net širdį suspaudė. Baisu, kad ligos palaužia tokius talentingus žmones. Klausydama tos dainos prisiminiau ir neseniai išėjusią Janiną Miščiukaitę. Aš, kol gyva būsiu, nepamiršiu jų dainų, o mano anūkė jau kažin ar užaugusi supras, kokie svarbūs buvo šie menininkai”, – nusiminusi kalbėjo moteris.

„Esu jam dėkingas”

Šiandien skaudu visiems. Labiausiai – V.Kernagio artimiesiems ir bičiuliams. Maestro gyvenimas buvo susipynęs su daugeliu įdomių, žinomų ir labai skirtingų žmonių.

Kabareto „Tarp girnų” bendraminčiui ir kompozitoriui Mikui Suraučiui žinia, kad kolegos ir draugo nebėra tarp gyvųjų, nebuvo netikėta. „Žinojau, kokia V.Kernagio ligos diagnozė. Žinojau ir tai, kad liga labai pažengusi”, – atsiduso jis.

Paskutinį kartą kompozitorius su V.Kernagiu bendravo dar tada, kai pernai niekas nežinojo apie maestro ligą. „Gegužę Vytautas dalyvavo mano jubiliejiniame koncerte. Niekas nė neįtarėme, kad serga, o praėjus vos savaitei jis atsigulė į ligoninę. Nujaučiu, kad tąsyk, kai matėmės paskutinį kartą, Vytautas jau žinojo apie savo ligą. Nors bendravo kaip visada nuotaikingai, tačiau per koncertą negalėjo visko, kaip buvo planuota, padainuoti. Esu jam dėkingas už tą gražią ir džiugią šventę”, – LŽ kalbėjo M.Suraučius.

Paprašytas apibūdinti V.Kernagį kaip scenos partnerį, kompozitorius sakė: „Matyt, Dievas leido mums vienas kitą atrasti. Mūsų kūrybiniai ieškojimai davė daug gražių vaisių – tai ir ryškūs kabareto „Tarp girnų” pasirodymai, ir grupės „Plius minus” veikla. Niekada jo nepamiršiu, gera žinoti, kad su Vytautu praleidome daugybę gražių akimirkų.”

Visada yra vilties

Kantri muzikantas Virgis Stakėnas gerai žinojo tikrąją V.Kernagio sveikatos būklę, o apie netektį išgirdo iš žurnalistų. „Tai liūdna naujiena, tačiau iš dalies ir nujausta. Žinojau, kad tas „plačiažnyplis” nepasiduoda gydymui, kad liga progresuoja. Tačiau visada yra vilties. Stengiausi ja tikėti. Paskutinį kartą su juo bendravau prieš pusantro mėnesio, mačiau, kad jam prastai, bet nemaniau, kad viskas įvyks taip greitai”, – kalbėjo V.Stakėnas.

Muzikantas dalijosi šviesiais prisiminimais: „Jis jau buvo žinomas, o aš – dar tik vienas iš daugelio. Vėliau mes ir kiti atlikėjai susibūrėme į šaunų pirmųjų Lietuvos bardų dešimtuką… Prisimenu, po vieno renginio sėdėjome Vytauto tėvų bute. Ir jis pasišovė mane supažindinti su žurnaliste Rita Baltušyte, ir ši netrukus parašė apie mane straipsnį. Vytautas tokiu būdu tarsi davė startą mano karjerai. Po to, 1979 metais, paskatino išleisti ir pirmąją plokštelę.”

V.Stakėnas aktyviai dalyvavo kūrybinėje legendinio „Dainos teatro” veikloje. Nors scenoje pats Virgis nesirodydavo, vienoje „Dainos teatro” programų iš 21 dainos, net 7 buvo jo kūriniai. Tada populiariąją dainą „Ligoninė” kompanija atlikdavo apsirengusi ligoninių pižamomis. „Gal čia ta daina buvo pranašiška… Gal… Esu toks sutrikęs, kad kol kas negaliu argumentuotai kalbėti”, – priblokštas netekties sakė V.Stakėnas.

Fantastiškai teisingi žodžiai

Šv. Kristoforo kamerinio orkestro vadovas ir dirigentas Donatas Katkus dalyvavo daugybėje koncertų, kuriuose dainavo arba juos vedė V.Kernagis. Ir scenoje, ir susitikę gatvėje jie mėgdavo vienas kitą patraukti per dantį. Tačiau vilties ir tikėjimo, kad maestro laimės kovą su liga, kiekvienas susitikimas D.Katkui palikdavo vis mažiau. „Paskutinį kartą mačiau jį per Nacionalinės kultūros ir meno premijos teikimą. Sėdėjau greta, mėginau juokauti. Vytautas buvo rimtas, susikaupęs. Tada pasakė fantastišką kalbą, fantastiškai teisingi tie žodžiai”, – susijaudinęs kalbėjo D.Katkus.

Jo mintyse V.Kernagis išliks toks, kokį jį pažinojo tada, kai dar maestro tryško sveikata: gyvybingas, energingas, apdovanotas supratimu, kaip reikia elgtis scenoje, nestokojantis humoro, tikslo siekiantis žmogus, nepamainomas improvizatorius, niekada nesivėlęs į jokias intrigas.

Scena – kaip šventovė

Visada iškalbingas pramogų verslo atstovas Jogaila Morkūnas vakar sunkiai rinkdamas žodžius LŽ sakė: „Nelabai suvokiu, kad V.Kernagio nebėra. Atrodo, kad išėjo tik trumpam… Bet… Liko dainos, tad ir žmogus liko. V.Kernagis buvo beprotiškas profesionalas. Tokių žmonių Lietuvoje mažai. Juo galima buvo pasitikėti šimtu procentų. Prieš kiekvieną renginį jis būdavo beprotiškai susikaupęs. Nesvarbu, kad ir koks renginys būtų – didžiausioje arenoje ar skirtas tik 15 žmonių. V.Kernagis į sceną žiūrėjo pagarbiai. Būna, kad į sceną einama kaip į savo butą ar namą. O V.Kernagiui scena buvo kaip šventovė.”

J.Morkūnas nemano, kad su maestro išėjimu baigėsi tam tikra populiariosios kultūros epocha. „Ir toliau turėsime iš ko mokytis: likę įrašai, atsiminimai. Tam tikri etalonai, kaip reikia dirbti ir kokie mes turime būti”, – įsitikinęs V.Kernagio bičiulis ir kolega.

Buvo dėmesingas

V.Kernagiui rūpėjo vėžiu sergančios moterys. Užpernai vedė visus „Krūties bičiulių” renginius, atidarė parodas. „Jis prasitarė, kad beveik nesusidūręs su ta liga. Kai rengėsi vesti renginius, paprašė mano dienoraščių, kuriuos rašiau susirgusi, – LŽ pasakojo onkologine liga persirgusi žurnalistė ir viešųjų ryšių specialistė Erika Umbrasaitė. – V.Kernagis norėjo daugiau sužinoti apie vėžį. Perskaitęs jis pasakė: „Tu taip paprastai rašai, su humoru. Tarsi tik slogą turėtum. Juntamas tavo noras gyventi.” Jam buvo nuostabu, kad apie vėžį galima kalbėti linksmai, be graudulių. Tuo metu niekas net įtarti negalėjo, kad ir V.Kernagį užklups onkologinė liga. Taigi niekas iš mūsų nežino, kas gali nutikti.”

Sulaukė paramos

Kad į V.Kernagio gyvenimą įsiveržė onkologinė liga, visuomenė sužinojo pernai rugpjūtį. Moralinę paramą buvo stengiamasi perduoti įvairiausiais būdais – per draugus ir artimuosius, trumposiomis telefono žinutėmis. Šimtai interneto komentatorių palaikė maestro, prašė nepasiduoti ir linkėjo pasveikti.

V.Kernagiui vasarą buvo atlikta skrandžio operacija ir tęsiamas gydymas. Tada bičiuliai nusprendė materialiai paremti ir atidarė specialią sąskaitą. Netrukus žinia apie tai pasklido neįtikimai plačiai. Sąskaitoje pinigų pradėjo sparčiai daugėti. Maestro gydymui Lietuvos žmonės surinko per 160 tūkst. litų.

Minia knygyne

Praėjusį rudenį dar turėjome vilties, kad V.Kernagiui pavyks įveikti klastingą ligą. Visi norėjome matyti Vytautą, girdėti jo balsą. Buvo paskelbta, kad sostinės knygyne „Baltos lankos” vyks susitikimas su maestro. Suplūdo minia. V.Kernagis kalbėjo, juokavo, atsakinėjo į klausimus, dalijo autografus. Visa tai truko daugiau kaip tris valandas. Vytautas buvo nepaprastai ištvermingas. Kai maestro padėjo paskutinį autografą, jį apspito žurnalistai. Kiekvienas norėjo ką nors sužinoti. Vytautas atlaikė ir šią „ataką”.

Maestro, kaip visada, juokavo. „Baigiau keturis aktorinio meistriškumo kursus, penkis – režisūros ir tris – chemoterapijos”, – ironiškai vardijo autobiografinius faktus V.Kernagis.

„Kartais būna labai sunku, – neslėpė jis. – Chemoterapija yra… neduok, Dieve. Kas tai patyrė, supras. Nėra kada galvoti apie žiūrovus. Tiesiog kartais norisi pabūti tarp žmonių, kad galėčiau pakalbėti, ką nors papasakoti. Šito kartkartėmis pasiilgstu.”

V.Kernagis turėjo vilties: „Kada nors, jei vėl užsiauginsiu plaukus, barzdą, gal ir pats surengsiu koncertą. Bet truputį luktelėkime.”

Paskutinis laiškutis

Šių metų pradžioje LŽ spausdino pokalbių ciklą su 2007 metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatais. Labai norėjome padaryti interviu ir su V.Kernagiu. Premija jam buvo paskirta už populiariosios kūrybos profesionalumą ir artistiškumą. Kai paskambinau, maestro telefonu paaiškino, kad prastai jaučiasi. Susitarėme, jog klausimus atsiųsiu elektroniniu paštu. Bet kitą dieną gavau atsakymą, esą ne toks metas, kad galėtų atsakinėti į klausimus. „Atsiprašau…. Pagarbiai – Vytautas Kernagis”, – tokiais žodžiais maestro baigė savo laiškutį.

Tada prisiminiau, kad V.Kernagis – labai pareigingas žmogus. Kiek teko bendrauti, maestro visada tesėdavo žodį. Kartą LŽ rašinį norėjome iliustruoti nuotraukomis iš V.Kernagio jaunystės. Paprašėme. Nors buvo labai užsiėmęs, V.Kernagis pats namie pervertė senus albumus, atrinko ir atvežė į redakciją nuotraukų. Tiksliai sutartą dieną ir valandą.

Apskritai jis bendravo labai paprastai. Nesvarbu, pažinojo žurnalistą ar ne, iškart kreipdavosi „tu”. Nelikdavo jokio tariamai pagarbaus atstumo. Tiesiog draugiškas ir nuoširdus Vytas, mėgdavęs į savo kalbą įpinti žodelius: „okey”, „faina”, „fantastiška”, „beprotiškai”…

Gerumo sparnas

Pastarąjį mėnesį V.Kernagis viešai niekur nebesirodė, interviu nebedalijo. Kovo 10-ąją LNK televizija surengė labdaros telemaratoną „Gerumo diena”, skirtą vėžiu sergantiems žmonėms. Per renginį laidų herojams buvo dalijamas renginio simbolis – dailininko Valmanto Gutausko sukurtas stiklinis paukščio sparnas. Vienas jų buvo skirtas V.Kernagiui. Gerumo sparną atsiėmė jo dukra Eglė. Ir pasakė, kad tėvas guli Santariškių klinikų reanimacijoje. Bet viltis vis dar ruseno…

Kovo 15 dieną be vyro liko Dalia Kernagienė, be tėvo – dukra Eglė ir sūnus Vytautas, be senelio – anūkai Vėjas ir Nojus. Be „beprotiškai fantastiško” dainininko, aktoriaus, renginių vedėjo ir režisieriaus – visa Lietuva.

Laukiami su baltomis gėlėmis

Šeštadienį per televiziją ir radiją buvo transliuojamos specialios, V.Kernagiui skirtos laidos. O žmonės rengėsi eiti iš namų. Vakare Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, kitų miestų aikštėse suspindo žvakučių liepsnelės. Visų mylimą V.Kernagį žmonės pagerbė tylomis, plevenant ugnelėms.

Šiandien su V.Kernagiu galima atsisveikinti Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje. Vidurdienį bus laikomos šv. Mišios už velionį, vėliau urna su kremuotais maestro palaikais bus palaidota Vilniaus Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje. Maestro artimieji prašo lankytojų rinktis baltas gėles vietoj tradicinių vainikų.

Kūrybos kelias

V.Kernagis mirė šeštadienio naktį po sunkios ligos, eidamas 57-uosius. Lietuvių muzikos, dainuojamosios poezijos atlikėjas ir autorius, pramoginių renginių režisierius, televizijos laidų vedėjas V.Kernagis 1978 metais įrašė pirmąją dainuojamosios poezijos plokštelę ir laikomas dainuojamosios poezijos pradininku Lietuvoje.

V.Kernagis mokėsi M.K.Čiurlionio menų ir Vilniaus 23-ioje vidurinėje mokyklose, studijavo aktoriaus meistriškumą Lietuvos valstybinėje konservatorijoje ir ją baigė 1973 metais. Vėliau studijavo estrados režisūrą Maskvos A.Lunačiarskio teatro meno institute.

Maestro sukūrė kelis šimtus įsimintinų dainų pagal savo bei poetų Sigito Gedos, Marcelijaus Martinaičio, Juozo Erlicko, Dalios Saukaitytės eiles. Koncertavo su kolektyvais „Aisčiai”, „Rupūs miltai”, buvo kabareto „Tarp girnų”, „Dainos teatro” įkūrėjas.

V.Kernagis vaidino ir kino filmuose, kūrė vaidmenis miuzikluose.

Atlikėjo nuopelnai 1995 metais įvertinti Antano Šabaniausko muzikine

premija, 2000-aisiais maestro apdovanotas muzikine „Bravo” statulėle. 2002 metais V.Kernagiui įteiktas Gedimino ketvirtojo laipsnio ordinas, 2007 metais už populiariosios kūrybos profesionalumą ir artistiškumą jis apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija.