Akvarelininko Romano Borisovo paroda „Rytų Prūsija – šiuolaikinė Atlantida” ne tik primena mūsų istorinę praeitį, bet ir kviečia įdėmiau įsižiūrėti bei pasimokyti iš savo bei kaimynų patirties.
Dar nenuslūgus parodos „Išeinantys Rytprūsiai” Niujorke ir Čikagoje (JAV) įspūdžiams, akvarelininkas Romanas Borisovas Juodkrantės Liudviko Rėzos kultūros centre atidarė personalinę parodą „Rytų Prūsija – šiuolaikinė Atlantida”. Nors paroda veiks iki kovo vidurio, tačiau ir šis kūrybos pristatymas jau tarsi nueitas etapas. Dailininkas šiuo metu rengiasi personalinei ekspozicijai Liuksemburge, kur vasarą tarp itin iškilmingų jubiliejinių renginių numatytas ir lietuvių dailininko personalinės parodos atidarymas. Rengėjai pageidauja matyti ir R.Borisovo akvarelių, vaizduojančių Liuksemburgo pilį, vieną gražiausių Europos viduramžių pilių.
Rytprūsių vaizdai
Ekspozicijoje Juodkrantėje – apie penkiasdešimt naujų, pastarųjų kelerių kūrybos metų akvarelių, yra ir prieš keletą dešimtmečių nupieštų darbų, primenančių pirmąsias dailininko viešnages į Rytų Prūsiją. Dabar ši teritorija – Rusijai priklausanti Kaliningrado sritis bei dalis Lenkijos. „Tai, kaip šiandien Kaliningrado srityje atrodo kadaise didelės ir galingos pilys, man asocijuojasi su Atlantidos žūtimi, – LŽ kalbėjo R.Borisovas. – Todėl ir parodą pavadinau „Rytų Prūsija – šiuolaikinė Atlantida”. Tačiau mano darbai – ne tik pristato vieną ar kitą mūsų dienų vietovę. Kai kurias pilis iš nuotraukų ar senųjų piešinių bent akvarelėse „sugrąžinau” į gyvenimą…”
Tokia yra Lochstedo pilis, kadaise stovėjusi ten, kur dabar plynas laukas netoli Pavlovo pasienio kontrolės punkto, pro kurį šiandien pravažiuoja keliaujantieji į Baltijską. Anot dailininko, šioje ir daugelyje kitų vietų apsilankyti rūpėjo dar nuo vaikystės, kai skaitė istorikų Povilo Pakarklio, Juozo Jurginio straipsnius ir knygas.
Dailininkas pasakojo, kad, pavyzdžiui, Georgenburgo pilis, kurią 1350-1362 metais pasistatė Kryžiuočių ordinas, tebestovi gyvenvietėje, šiandien vadinamoje Majevkoje. „Joje ir dabar gyvena žmonės, tačiau kaip kokie barbarai, – prisiminė dailininkas. – Visos rankenos, kitos senovinės detalės nulupinėtos, o oria prabanga alsavusioje riterių salėje – vištidė, krūvos paukščių išmatų…” Anot pašnekovo, labiau pasisekė Lenkijos teritorijoje šiandien esančioms pilims, pavyzdžiui, jau visiškai atstatyta Marienburgo (Malbrok – lenk.) pilis.
Viduramžių užburtas
Dailininkas pasakoja, kad pirmąkart Kaliningrado srityje apsilankė dar būdamas moksleivis 1965 metais. Tada tėvas važiavo į komandiruotę, tai kartu pasikvietė ir istorija besidomintį sūnų. „Tačiau daugiausia įspūdžių paliko ir naudos man, dailininkui, davė… tarnyba sovietų kariuomenėje, – juokėsi R.Borisovas. – Nes tai buvo… metų trukmės pleneras, kurį man padovanojo valstybė. 1973-iaisiais baigus studijas Vilniaus dailės akademijoje (tada – institutas), mane tarnauti sovietų armijoje nusiuntė į Rygos karinę apygardą. Buvau štabo dailininkas. Tada visą sritį skersai išilgai išvažinėjau, aptikau daug įdomių, nedaugeliui žinomų vietų, į kurias vėliau, o ir dabar kartais sugrįžtu.”
R.Borisovas, Lietuvos dailininkų sąjungos narys nuo 1983 metų, žinomas akvarelininkas, ypač daug dėmesio skiriantis senajai architektūrai. Jis garsėja ne tik Rytų Prūsijos didybę ir jos tragišką lemtį įamžinusiais vaizdais, bet kuria ir Vilniaus senamiesčio akvareles, jau ėmėsi didžiulio projekto „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros ir paveldo objektai už Lietuvos ribų” (dabartinė Lenkijos, Balturusijos, Rusijos teritorija).
„Mano tema – viduramžių architektūra. Kaip sakoma, „man stogas dėl to pavažiavęs”, – juokiasi R.Borisovas. – Šie dalykai, kuriais susižavėjau vaikystėje vartydamas tėvų bibliotekoje sukauptas knygas, mane užbūrė. Ir liko visam gyvenimui.”
Miestų tradicijos
Dailininkas pasakojo taip nuoširdžiai domėjęsis senąja architektūra, kad pirmą kartą nuvažiavęs į Vakarus apie miestus ir atskirus pastatus žinojo daugiau nei ten gyvenantys žmones. Vietiniai tik pečiais gūžčiodavo, iš kur tas atvykėlis tiek daug žino ir taip gerai kalba vokiškai. Bet kodėl nekalbėti, kai mama buvo vokiečių kalbos specialistė, o ir pačiam gabumų bei noro mokytis netrūko?
Jau tada, dešimtajame dešimtmetyje, per pirmąsias keliones į Vokietiją vilnietis ne tik dairėsi į senuosius pastatus, bet žavėjosi ir senųjų kvartalų atstatymo pavyzdžiais. „Liubeko, Braunšveigo, kitų miestų istorinius kvartalus, sugriautus per karą, vokiečiai atstatė visai taip pat – iki paskutinės vinies – kokie jie anksčiau buvo, – prisiminė R.Borisovas. – Ten protingai panaudojo ES pinigus, suvokdami, kad kiekvienas miestas – specifinis, nuo seno pagal savo tradicijas susiformavęs organizmas, kuris negali būti bet kaip atkuriamas. Tų tradicijų save ir savo unikalų paveldą gerbiantys vakariečiai nelaužo, nepasiduoda, kaip Vilniuje, kažkur nusižiūrėtoms madoms.”
Vilnius, anot dailininko, darkomas todėl, kad ir tarp sostinės ateities „formuotojų”, ir apskritai mieste maža vilniečių, jaučiančių Vilniaus akmenų dvasią. Belieka džiaugtis, kad bene daugiausia sukūręs Vilniaus senamiesčio akvarelių dailininkas jų beveik nebeturi. Viskas išparduota, išdovanota.
Švyturių tema
Rūpi dailininkui ir Klaipėdos architektūra, – net straipsnius į laikraštį rašė apie šį unikalų miestą, jūrinį paveldą. Klaipėda – išskirtinė tema. Į šį pajūrio miestą jis, nors ir yra didžiulis Vilniaus, kuriame proseneliai gyvena nuo caro laikų, patriotas, pastaruoju metu vis giliau įleidžia šaknis. Ne tik dėl to, kad jam artimesnė Klaipėdos architektūros aplinka, bet traukia ir jūra. „Tarp marinistinių darbų daugiausia nuliejau švyturių. Tai, beje, irgi unikali architektūra, nes pasaulyje nėra dviejų vienodų švyturių”, – pasakojo R.Borisovas. Vilniuje, o vėliau Europos Komisijos būstinėje Briuselyje jau buvo eksponuota dailininko akvarelių paroda, kurią sudarė per trisdešimt įvairių Europos valstybių švyturių paveikslai.
Visus tuos švyturius matė R.Borisovas. Nuo studijų metų susižavėjęs jūrinėmis jachtomis, su „Dailės” regata dar 1987 ir 1988 metais tarptautinėje Varnemiundės (Vokietija) regatoje „Ostseeregatta” didžiųjų jachtų klasėje jis laimėjo pirmąsias vietas.
Beje, žmonės, pamatę R.Borisovo marinistinius paveikslus, pageidauja jo švyturių net tada, kai gyvena toli nuo jūros…