G.Rusytės sūnelis: „Tu – mano gražuolė”

„Nedramatizuoju, nesislepiu po lapais, nebėgu”, – apie žiniasklaidos dėmesį sako Giedrė Rusytė. Jauna moteris pasakoja apie savo gyvenimą po skyrybų, kaip sekasi rūpintis trejų su puse metukų sūnumi Majumi.

Vilnius, Šv. Ignoto gatvė, modelių agentūra „G Models”. Pro duris skubėdama įeina viena iš dviejų agentūros savininkių G.Rusytė. Aukšta, liekna, apsirengusi šviesiu puspalčiu, apsiavusi batus blizgančiomis nosimis. 23 metų moteris atsiprašo dar kelioms minutėms: jos laukia banko atstovė, reikia užpildyti dokumentus.

Tamsūs Giedrės plaukai supinti į kasytę, viršugalvyje – vos matomas siauras juodas lankelis su kaspinėliu. Iš pirmo žvilgsnio ji – be jokio makiažo, tik lūpos blizga rožiniu atspalviu (eidama į darbą Giedrė nesidažo).

Ant agentūros kambarėlio sienos kabo įstiklinti žurnalų viršeliai, keliose nuotraukose šypsosi G.Rusytė. Prie lango stovi du paprasti stalai, ant jų – nešiojamieji kompiuteriai, Giedrė ir Goda (kita agentūros įkūrėja G.Skačkauskaitė) sėdi viena priešais kitą. Abi dabar užsiėmusios, kalbinamos atėjusių žmonių. Pro didelį langą matyti pavasariškas senamiesčio kiemas, pakėlus galvą – Šv. Kotrynos bažnyčios bokštai (šis vaizdas kasdien džiugina Giedrę). Užpildžiusi dokumentus ir atsisveikinusi su mergina iš banko, mūsų pašnekovė prie

stalo pristumia minkštą pufą ir kviečia prisėsti. Ji lieka savo raudonoje kėdėje, sukryžiuoja koją ant kojos ir drąsiai, bet nepasitikėdama žvelgia į žurnalistę.

– Vedi televizijos laidą „Paparacai.lt”, su Goda tvarkote agentūros reikalus, esi modelis ir trejų su puse metukų berniuko mama. Kaip sekasi viską suderinti? Kaip atrodo tavo savaitė?

– Kaip matai, – šypteli. – Uždususi lakstau, ir tiek. Būna dienų, kai atrodo, kad galvos neteksi, o kartais – štilis. Nėra pastovumo.

Kasdien iš ryto vedu Majų į darželį, kuris visai šalia namų. Važiuoju čia, į biurą, kuriame dirbame su Goda. Vakare paimu Majų.

Pirmadieniai būna darbo savaitės įžanga. Vakare pas Godą rengiamas šeimininkių klubas – atvažiuojame žiūrėti televizoriaus, gerti vyno.

Suskambus Giedrės mobiliajam, pasakojimą apie šeimininkių klubą pratęsia Goda: „Gaminame vakarienę: kas ko išmoko per savaitę, kas kokį įdomų receptą perskaitė. Visoms įdomu. Tada skanaujame. Mūsų būna 8 mergaitės. Kai rodė „Nusivylusias šeimininkes”, žiūrėdavome šį serialą.”

– Miela ir maloni pramoga, – vėl kalba Giedrė. – Dabar į užsienį važinėju rečiau. Šiek tiek atsiribojau nuo modelio darbo. Dalyvavau vienoje akinių reklamoje, prieš tai su Goda vykome į verslo kelionę susitikti su partneriais.

– Baigei Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokyklą. Esi užsiminusi, kad norėtum studijuoti žurnalistiką.

– Jei ne ateinančiais metais, tai dar kitais pabandysiu stoti. Norėčiau televizijoje išbandyti save kaip žurnalistė. Ragavau tos duonos minimaliai, bet man labai patiko. Manau, kad puikiai su tuo susitvarkyčiau.

– Ar televizijos laidoje „Paparacai.lt” neparodai savęs?

– Joje mes dirbame kaip laidų vedėjos. Projektą reguliuoja didelė komanda žurnalistų, scenaristų. Mūsų indėlis nėra toks, kuriam reikėtų žurnalistinio išsilavinimo. Jei reikėtų rengti reportažus, negalėčiau to daryti neturėdama supratimo.

Labiausiai priimtini man būtų gyvenimo būdo teležurnalai – nuo mados iki asmeninio gyvenimo narstymo.

Diskusijos apie „multikus”

– Kaip sekasi būti mama?

– Visko būna. Pasipešame, padraugaujame, einame į kiną, žaidžiame. Skalbiu, valgyti darau. Stengiuosi auklėti tinkamai, kaip man atrodo.

Ne kartą kilo minčių pasidomėti literatūra apie vaikų psichologiją. Kitąsyk atrodo, kad nebežinau, ką daryti, tada vadovėlis gali padėti. Tai paprasti kaprizai, kai vaikas pradeda tavimi manipuliuoti. Tuomet nežinai, ar būti griežtai, sakyti „ne”, ar bandyti tartis gražiuoju. Paeksperimentuoju, vienąkart padarau vienaip, kitąkart – kitaip, ir susidarau nuomonę. Kiekvienas vaikas individualus. Kiek draugės turi vaikų, visi skirtingi.

– Koks yra Majus?

– Dabar toks amžius, kai formuojasi charakteris. Vis bando įrodyti, kad yra žmogus, ne vaikas. Nuolat akcentuoja, esą jis – ne lėliukas, didelis. Tada kalbame, kad jeigu jis didelis, turi ir elgtis atitinkamai. Jau padiskutuojame įvairiomis temomis. Majus savarankiškas, turi savo nuomonę, užsispyręs, gyvas vaikas.

– Apie ką diskutuojate su sūnumi?

– Apie „multikus”, apie tai, kaip reikia valgyti, kad būtų sveikas ir stiprus, nesirgtų, kaip reikia valyti dantis, nes kitaip jie suges ir iškris, kad reikia praustis vakare ir rytą. Kalbame, kaip elgtis viešoje vietoje – kad negalima šaukti, kad reikia būti mandagiam ir gražiai elgtis su mama.

Neturi atsakymų

– Ar esate sutarę su buvusiu vyru Arūnu Savukynu, kuris kada bus su berniuku?

– Tokių dalykų, kvailų susitarimų nepripažįstu. Kaip išeina, taip išeina. Rėmai man iš principo nepatinka.

– Ar Majus klausia, kodėl tėtis negyvena su jumis?

– Ne. Tėtis yra – gerai, nėra – kur jis? Tėtis negali būti kartu, dirba. Normalu. Nebūtina gyventi kartu, kad vaikas matytų tėvą.

– Ar dar leidžiate laiką trise?

– Taip. Yra vaikas, tėvas ir mama. Valgome kartu, einame į kiną – paprasti žemiški dalykai.

– Kokie dabar jūsų santykiai su Arūnu?

– Šia tema nenoriu kalbėti. Viskas jau pasakyta.

– Išsiskyrėte visam laikui?

– Tai gyvenimas, taisyklių nėra. Įsivaizduokite, jei sau negaliu atsakyti į daugelį klausimų, kaip jums galiu… Neturiu atsakymų. Kaip bus, taip bus. Buvo skyrybos, bet gyvenimas eina toliau. Negalėčiau pasakyti, kaip gyvensiu.

– Esi sakiusi, kad šeima tau svarbi.

– Be abejo. Šeima yra mano siekis.

– Ar sunku buvo nuspręsti skirtis?

– Aišku, sunku. Net mama nežino priežasčių, dėl ko, kaip ir kas. Niekas nežino, tik aš ir vyras.

Nedramatizuoja

– Kaip tave veikia žmonių ir žiniasklaidos dėmesys jųdviejų skyryboms?

– Kuo toliau, tuo baisiau. Nesu išprotėjusi, žinau, ką darau, žinau ribas tarp viešumo ir asmeninio gyvenimo. Nedramatizuoju, nesislepiu po lapais, nebėgu.

Apskritai per didelis viešumas kainuoja. Negaliu nueiti į parduotuvę taip, kad niekas nežiūrėtų. Automobilį plaunu prie pedagoginio (Vilniaus pedagoginio universiteto – aut.), einu ten arbatos išgerti, pavalgyti, nes man ten labai skanu, primena mokyklą. Žmonės žiūri, klausinėja: „Ar ji čia mokosi?” Einu tiesiai, kur man reikia, aplinkiniams į akis nežiūriu. Ir pati, atsimenu, žiūrėdavau, kai pamatydavau žinomesnį žmogų. Nepykstu, manęs tai neerzina, bet kartais sudaro nepatogumų.

– Ar tave domina kitų žmonių skyrybos, meilės istorijos ir panašūs dalykai?

– Iš principo nelabai. Aišku, jei kas skiriasi, visada paklausi: „Jie išsiskyrė?” Arba jei kas tuokiasi. Reaguoji į tam tikras žinias. Bet nėra taip, kad knaisiočiausi po kitų žmonių gyvenimus. Mano draugės – ne iš tų, kurios vakarais susitinka ir pliauškia, kas su kuo išsiskyrė ar „apsiženijo”.

– Ar Majus yra sakęs, kad vaikai darželyje kalba apie tave?

– Nežinau, iš kur jis ištraukė, bet nuolat kartoja, kad jo mama – gražuolė. Niekada sūnui to nesakiau ir net manau, jog tai blogai. Aplinkiniai lepteli, o vaikas ir kartoja: „Tu – mano gražuolė, tu – mano gražuolė.” Sakau jam: „Visos mamos yra gražios”. Jis atsako: „Ne, jo mama negraži, o mano graži.” Kartais nesmagiai jaučiuosi.

Mergaitė iš kaimo

– Nuolat akcentuojamas tavo grožis: kūno proporcijos, išvaizda.

– Taip, kažkodėl labai jau aš visiems graži (juokiasi).

Šalia sėdinti Goda: „Man irgi.”

– Ir Godai, – Giedrė juokiasi, o draugei atsiliepia: – Tu irgi nieko.

– Kaip jautiesi dėl to?

– Manau, kiekviena normali moteris siekia būti graži, patraukli, seksuali. Man malonu, ir tiek.

– Ar tavęs neliūdina tai, kad žmonėms nerūpi, ką išmanai, kokia esi?

– Tie, su kuriais dirbu, mato, kokia esu. Nežinau, ką jie mano. Norėčiau tikėti, kad įžvelgia manyje daugiau nei vien gražią kalbančią lėlytę ekrane. Laikas parodys. Gal bus taip, kad niekada nesirodysiu ekrane, ir mane visi pamirš. Puikiai gyvensiu be dėmesio. Viešumo niekada nenorėjau. Esu mergaitė iš kaimo.

– Kauniečiai gali įsižeisti.

– Kaimu vadinu ne Kauną – augau Kauno rajone, užmiestyje, ta vieta vadinasi Zuikinė. Mokyklą lankiau Panemunėje.

– Kokioje šeimoje užaugai?

– Mano šeima paprasta. Tėveliai negyvena kartu, yra išsiskyrę. Turiu brolį Simą, kuriam dabar septyniolika metų. Puikus jaunuolis. Tiesa, truputį tingi mokytis.

Mama labai skaniai gamina valgį, kepa skanius kotletus, verda cepelinus, kuriuos dievinu. Ji baigusi kažkokią kulinarijos mokyklą. Neseniai pakeitė darbą. Nežinau, ką nuspręs veikti, gal augins daržoves po langu (juokiasi).

Turiu dvi močiutes, senelį, tėtį. Su tėčiu mažai bendrauju. Atrodo, nors ir šalia tas Kaunas (kas čia yra tie 100 kilometrų), vis dėlto retai matomės.

Galvoja tyliai

– Apie kokį gyvenimą dabar svajoji?

– Nestatau smėlio pilių. Geriausiu atveju gyvenu mąstydama apie porą mėnesių į priekį, ne toliau. Noriu sėkmingai prižiūrėti savo mergaites (agentūros modelius), plėtoti modelių agentūros veiklą. Tai vienas pagrindinių siekių. Reikia daug dirbti. Norėčiau tobulėti televizijoje, nebaigti darbo su šių metų sezonu. Kaip sakiau, svarstau apie žurnalistikos studijas.

– Ko trūksta iki visiškos laimės?

– Man kaip ir nieko netrūksta. Šiandien galiu pasakyti: saulės ir šilumos. Pavasario laukiu. Apie kai kuriuos dalykus reikia tyliai galvoti, o ne garsiai kalbėti.