Gimę auštant Lietuvos valstybės atkūrimo aušrai, jie kartu su ja išmoko vaikščioti, pažinti pasaulį, pasirengė naujam savarankiško gyvenimo etapui. Kovo 11-ąją mūsų valstybėje pasaulį išvydo 151 vaikas. Šiandien gyvenimas savaip koreguoja daugelio likimus.
Triguba laimė.
Šiaulių rajono Žadžiūnų kaime gyvenantiems ūkininkams 1990-ųjų kovo 11-oji buvo dviguba, o gal net triguba šventė – gimė dvynukės Dovilė ir Auksė. Įvykis labai pradžiugino sesučių močiutę Danutę. Ji iki šiol mano, kad jos anūkės, gimusios ypatingą dieną, nugyvens prasmingą gyvenimą.
Šiandien sesutės kasdien važinėja 15 kilometrų į Šiaulių S. Šalkauskio vidurinę mokyklą. Lanko vairuotojų kursus ir yra puikios padėjėjos tėvų ūkyje. Merginos ne tik daržus ravi, bet ir padeda tėvams parduoti užaugintas daržoves. Dovilei ir Auksei ne kartą teko sėsti ir prie traktoriaus vairo.
Vaikystėje sesės svajojo tapti mokytojomis arba dainininkėmis, tačiau močiutės Danutės pasiūlyta profesija iki šiol visiems pakelia nuotaiką. O kodėl … ne prezidentės? Abi kartu, nes ir šiandien Auksė ir Dovilė visada kartu. „Esame ekstremalės”, – trumpai save ir sesę apibūdina Dovilė. Ne tik dėl to, kad su traktoriumi po tėvų laukus sukiojasi, bet mėgsta ir ant motorolerio užsėsti.
Jau seniai nutilo kalbos, kad Lietuva laiminga bus tik tada, kai išmirs senoji (sovietinė) karta. Visas ateities viltis šitaip kalbantieji dėjo į vaikus, gimusius laisvoje šalyje. Pirmą kartą dvynės suprato gimusios ypatingą dieną per savo dvyliktąjį gimtadienį. Tuomet kone visiems nepriklausomybės vaikams buvo surengta ekskursija į Seimą.
„Prisimenu, kad vaikų buvo maždaug tiek, kiek yra Seimo narių”, – dalijasi įspūdžiais Dovilė. „Mūsų klausinėjo, ką žinome apie dvylikos metų senumo įvykius, – pridūrė Auksė. – Žinojome tiek, kiek močiutė pasakojo. Draugai mūsų gimtadienio nesureikšmina.”
Merginos per daug nesidomi politika, tačiau mano, kad valstybė dar nėra pilnametė, o tik su sauskelnėmis, nes daugybė laisvosios šalies vaikų mokosi ir dirba ne čia. „Tėvas pasakė, kad jokių „užsienių” nebūtų”, – prisimena Auksė. Abi sesutės nemato užsienyje laimės šaltinio, tačiau pakeliauti ir pamatyti svečias šalis labai norėtų.
Svajonėse – darbas užsienyje
Kupiškėnas Tomas Pujanauskas šiuo metu svajoja apie du dalykus. Pirmoji svajonė – kuo greičiau sulaukti vasaros ir išvažiuoti padirbėti į Norvegiją. Į šią šalį jau susirengęs trečiam sezonui vykti ir jo tėtis. Kiek tolesnė Tomo svajonė – kuo greičiau baigti mokyklą ir į kurią nors užsienio šalį išvykti ilgam. Kada nors grįžęs vaikinas tikisi įsitvirtinti Lietuvoje, bet kalba apie tai neužtikrintai.
Tomas pabrėžia, kad prieš porą metų į Italiją išvyko ir ten įsitvirtino vienintelė jo sesuo, į Airiją pasuko didžioji gausios jo mamos giminaičių dalis, ieškoti geresnio gyvenimo į Europą patraukė nemažai kaimynų kupiškėnų. Paklaustas, ko jam trūksta Lietuvoje, vaikinas neslėpė, kad dažnai pritrūksta tėčio, kuris norvegams parsisamdo nuo Velykų ir Kalėdų. Jaunuoliui nepatinka, kad mūsų politikai labiau rūpinasi savo nei visos Lietuvos reikalais. Į klausimą, ką veiktų užsidirbęs ar gavęs nemažai pinigų, Tomas atsako, kad pirmiausia nusipirktų automobilį, po to norėtų keliauti po pasaulį. Anot mamos, įsigeidęs kuo greičiau tapti savarankiškas, vietoj gimnazijos pasirinko amato mokslus. Po poros metų Tomas turėtų tapti statybininku. Jei norai pildysis, po kelerių metų jis galbūt statys užsieniečiams namus.
Kokių dar problemų esama Lietuvoje, ką būtina kuo skubiau taisyti, spyriau Tomą. Pagalvojęs vaikinas atsakė, kad mūsų šalyje pernelyg daug skurdo ir jo išprovokuotų vagysčių, chuliganizmo, nesaugumo. Paklaustas, ar gyvenimas jam yra parodęs nagučius, jaunuolis atsakė, kad ne, pasidžiaugė, kad pildosi svajonės. Beje, pildosi ir jo tėvų viltys. Irena ir Virginijus Pujanauskai teigė, kad jiems užteko išminties nereikalauti iš gyvenimo visko iškart, nes dar būdami jauni suprato, kad viską teks užsidirbti. To sutuoktiniai moko ir vaikus.
Kauniečiai Andrius Underys ir Rokas Janisovas – du jaunuoliai iš šešiolikos, gimusių laikinojoje sostinėje Nepriklausomybės dieną. Jie vienas kito nepažįsta, abu gyvena skirtinguose rajonuose ir lanko kitas mokyklas. Gal niekada jie taip gyvenime ir nesusitiks, bet po šio neakivaizdinio bendravimo nors žinos vienas apie kitą. Šių laisvės vaikų likimai susiklostė labai skirtingai, vienam iš jų – ypač skaudžiai ir liūdnai.
Rokas yra tikras laimės vaikas – turi abu tėvus, yra mylimas, juo yra kam pasirūpinti. Baigęs „Varpo” gimnaziją toliau galės siekti mokslų, o aštuonioliktojo gimtadienio proga išsipildys jo svajonė – Rokas pradės lankyti vairavimo kursus. Tą dieną jų namuose susirinks daug svečių ir netils telefono skambučiai. Kovo 11-oji – Janisovų šeimoje dviguba šventė. Tiesa, Rokas atsisakė fotografuotis sakydamas, kad nenori būti išskirtas iš kitų.
Andrius buvo laimingas, kol buvo gyvas jo tėvas, kuris žuvo autoavarijoje prieš pusantrų metų. Į jo automobilį atsitrenkė neblaivaus vairuotojo vairuojamas automobilis. Kai šeima neteko pagrindinio maitintojo, visi rūpesčiai užgulė mamą Astą Undurienę, kuri dirba auklėtoja vaikų darželyje. Andrius turi jaunesnį brolį, tad kuklaus mamos atlyginimo jiems pakanka tik pragyventi. Jaunuolis norėtų toliau mokytis kolegijoje, todėl šią vasarą vyks į Angliją pas dėdę, kuris jam pažadėjo rasti darbą, kad galėtų užsidirbti mokslui.
„Tėvo netektis labai pakeitė mūsų gyvenimą. O labiausiai liūdina tai, kad mama vis dar turi ieškoti teisybės teismuose. Praradome viltį, kad bus nubaustas mano tėvo žudikas. Tas žmogus vairavo automobilį girtas, teismas juk tai nustatė. Bet teisybės mama vis neranda. Tad ko verta ta mūsų laisvė ir nepriklausomybė, jei teismuose tvyro privilegijos tiems, kurie yra galingesni”, – samprotavo Andrius.
Andriaus mamai teismas priteisė 200 tūkst. litų moralinės žalos atlyginimo už avarijoje mirtinai sužalotą jos vyrą. Tačiau kol kas tų pinigų šeima, netekusi maitintojo, negavo. Ypač Andrius buvo šokiruotas, kai teismo nuosprendyje perskaitė ir jam skirtus žodžius, kad jis greit sulauks aštuonioliktojo gimtadienio ir galės pradėti dirbti, kad padėtų šeimai. „Kodėl teismas turi man nurodyti, ką aš turiu daryti sulaukęs pilnametystės, – sakė Andrius. – Aš noriu mokytis, turėti savo šeimą, o esu priverstas dėl kitų kaltės tapęs našlaičiu pamiršti savo svajones. Nors gyvename laisvame krašte, jaučiuosi prislėgtas ir liūdnas.”
Karatistė, susidomėjusi moliu
Rytoj – jau pilnametė, nors vis dar ilgomis kasomis, vaikiškai naiviomis akimis. Marijampolietę Dainorą Galinaitytę galima būtų priskirti prie sėsliausiųjų būrio: gyvena tame pačiame daugiabučiame name, lanko greta esančią „Šaltinio” vidurinę mokyklą. „Mes nelinkę kaitalioti nei gyvenamosios vietos, nei dukros mokyklos. Tegul jau baigs tą, kurioje ir pradėjo mokytis”, – teigė Dainoros motina Birutė Galinaitienė. Anot jos, dukra visus tuos metus rūpesčių nekėlė.
Tuo tarpu žvitrių akių ir vietoje nenustygstanti Dainora neslepia, kad visą laiką, kiek tik prisimena, būdavusi tiek užimta, kad visokiems niekams tiesiog nelikdavo laiko. Žemesnėse klasėse susidomėjo moliu, lankė keramikų būrelį. Besimokydama vienuoliktoje klasėje, dar lanko vairuotojų rengimo kursus – nori išmokti vairuoti. Bėga ir į patį mėgstamiausią užsiėmimą sporto klube – karatė treniruotes. „Esu iškovojusi mėlynąjį diržą, nes sportas man visada buvo arčiausiai širdies. Jei tik būtų laiko, gal daugiau jam skirčiau dėmesio, bet artėja baigiamoji klasė, norisi kaip galima geriau pasirengti egzaminams”, – prisipažįsta Dainora, ir teigia dar nežinanti, kur norėtų toliau mokytis baigusi vidurinę. – Žinau, kad tikrai toliau mokysiuosi ir į užsienį uždarbiauti nevažiuosiu. Sekasi visi dalykai, bet labiau prie širdies lietuvių kalba, istorija. Viską lems egzaminų rezultatai.”