Neseniai nacionalinio transliuotojo eteryje pasirodęs naujasis aplinkos ministras Artūras Paulauskas pareiškė, kad „pagal šiandien galiojančius įstatymus meras tėra reprezentacinė figūra, jis yra ceremonimeistras. Jis veda posėdžius, sudaro darbotvarkę. Merui pasakyti, kad jis didesnis viršininkas negu kiti, yra klaidinga.” O buvęs Vilniaus meras Artūras Zuokas prieš kelias dienas spaudoje prisipažino, kad būdamas meras viso labo tesijautė… žurnalistu.
Ką gi, keistas supratimas apie merystę. Tačiau už šito menamo naivumo, apsimestinio bandymo sumenkinti mero vaidmenį mūsų šalies politinėje sistemoje slypi noras kuo labiau atitraukti visuomenės dėmesį nuo to, kas iš tikrųjų vyksta savivaldoje.
Tolesni tyrimai parodys, ar pasitvirtins STT įtarimai, kad Trakų rajono savivaldybės vadovai piktnaudžiavo tarnybine padėtimi organizuodami ir vykdydami viešuosius pirkimus bei ėmė kyšius iš šiuos konkursus laimėjusių uždarųjų akcinių bendrovių vadovų. Turime karčios patirties, kad skambiai pradėti tyrimai susprogdavo kaip muilo burbulas.
Todėl nieko nuostabaus, kad politikai, šiuo atveju A.Paulauskas, dantimis ir nagais gina savo įkliuvusių partiečių mundurą. Juk vis vien nieko nebus įrodyta (nedera pamiršti apie socialliberalų A.Paulausko ir Alvydo Sadecko tiesioginę įtaką Lietuvos teisėsaugai), o nekaltiems piliečių akyse būtina atrodyti. Tad Lietuvoje yra susidariusi grėsminga situacija, kai klesti įvairaus rango politikų nebaudžiamumas. Kiekvienas bandymas paveikti status quo žlunga dėl įrodymų stokos.
Įvykiai Trakuose, kai baudžiamojoje byloje figūruojanti dializės bendrovė Naująją sąjungą parėmė 20 tūkst., o Liberalų ir centro sąjungą – 10 tūkst. litų, tik patvirtina, kad egzistuoja ištisa politinės korupcijos sistema, „sėkmės mokestis”, apie kurį buvo prasitaręs Seimo pirmininkas Viktoras Muntianas. Maža to, tai ne Darbo partijos išradimas, jie tik su tam tikromis modifikacijomis paprasčiausiai nukopijavo, kažkaip stebuklingai tradicinių tapusių partijų veiklos metodus.
Taigi merai ir kiti savivaldybių vadovai turi „atidirbti” savo partijoms už galimybę būti merais. Taip pat ši schema, kai iš viešųjų pirkimų ir kitų per savivaldą vykdomų stambių projektų į partines, „juodas” ir „baltas”, kasas nubyra pinigėliai, paaiškina, kodėl partijų vadai nejudina net piršto, kad bent kiek sutramdytų kai kuriose savivaldybėse begėdiškai siautėjančius savo partijos kolegas.
Vis dėlto norėtųsi kiek pataisyti A.Paulauską dėl merų. Trakų atvejis verčia konstatuoti, kad jie tik atrodo, jog yra ceremonimeistrai, o išties elgiasi kaip paprasčiausi reketuotojai. Na, o politinės partijos šiame kontekste darosi panašios į mafijos struktūras su savo krikštatėviais, kapitonais ir jų renkamomis duoklėmis.
Todėl kelia nuostabą, kad Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto pirmininko pavaduotoja Violeta Boreikienė stebisi tuo, jog valdančiajai daugumai visiškai nerūpi vietos savivaldos reforma, kuria siekiama įteisinti tiesioginius merų ir seniūnų rinkimus, o pačią rinkimų sistemą pakeisti taip, kad rinkimuose dalyvautų pavieniai piliečiai ir jų sąrašai. Partijoms yra paranki dabartinė situacija, kai jos savivaldybes pavertė uždarais klubais, kuriuose klesti nešvarūs ir užkulisiniai sandoriai, o jie yra savivaldos karikatūra.
Vieša paslaptis, kad tai, kas dedasi Trakuose, didesniu ar mažesniu mastu vyksta kiekvienoje šalies savivaldybėje ir tėra ledkalnio viršūnė. Tik labai nesinorėtų, kad viskas vėl apsiribotų padejavimu apie neskaidrų partijų finansavimą, o specialiųjų tarnybų veikla ir toliau būtų pagaudyti vieną ar kitą „smulkmę”.