Kursuose būsimi tėvai išmoko suprasti pamestinuko baimes
Vilniečių Saulės ir Vytauto namuose jau porą mėnesių čiauška žavi keturmetė Monikutė. Saulę mergaitė jau vadina mama, o nuo tėčio Vytauto kelių mažylės beveik neįmanoma nukrapštyti. Būsimieji Monikos tėvai laukia tik teismo sprendimo, patvirtinsiančio, kad mergaitė – jų įdukra.
Subrandintas sprendimas
„Kai sužinojome, kad neturėsime savo vaikų, kilo klausimas, kaip toliau gyventi. Atsiduoti darbui, karjerai ar ką nors svarbaus nuveikti visuomenės labui? Arba padėti užaugti bent vienam be tėvų globos likusiam vaikeliui. Pasirinkome šį kelią”, – apie sprendimą įvaikinti beglobį pasakojo Saulė. Sutuoktiniai kreipėsi į Valstybės vaiko teisų apsaugos ir įvaikinimo tarnybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Jiems buvo pasiūlyta naujai parengta įtėvių ir globėjų mokymų programa.
Kaip sakė minėtos tarnybos vyresnioji specialistė Danutė Krell, pagrindinis šių mokymų tikslas – supažindinti šeimas su vaikų poreikiais, padėti nuspręsti, ar jos iš tiesų galės tenkinti be tėvų globos likusių vaikų poreikius. Objektyviai įvertinti savo galimybes, pasirengimą atsakingam gyvenimo žingsniui – tapti svarbiu žmogumi dėmesio, rūpesčio ir meilės stokojančiam vaikui.
Vytautas pasakojo, kad suvokti, kaip jaučiasi be tėvų globos likę vaikai, padėjo praktiniai kursų užsiėmimai. „Kokį siaubą išgyvena iš šeimos paimamas vaikas, galėjome suprasti, kai vykstant mokymams įsiveržė pora žmonių, čiupo vieną mūsų kolegę ir nieko dorai nepaaiškinę išsivedė lauk. Buvome sutrikę, įskaudinti, pajutome, ką toks suaugusiųjų veiksmas reiškia nesuvokiančiam, kas dedasi, vaikui”, – dalijosi potyriais Vytautas.
Saulė sakė, jog mokymai abiem sutuoktiniams padėjo suprasti ir tai, kad visi vaikai, likę be tėvų globos, turi daugiau ar mažiau psichologinių problemų. „Ir kaip vaikas gali jų neturėti? Juk jis patyrė tiek skaudžių išgyvenimų, kai buvo atskirtas nuo šeimos”, – svarstė įmote pasiryžusi tapti moteris.
Tiesos neslėps
Dažnai įtėviai nuo vaikų stengiasi nuslėpti faktą, kad šie buvo įvaikinti. Saulė su Vytautu suprato, kad slapstytis neverta. Iš „geradarių” kaimynų ar draugų išgirdęs, kad yra įvaikintas, mažasis dažnai patiria dar vieną traumą. „Per mokymus supratome, kad su vaiku reikia kalbėti apie tai, jog esame ne biologiniai jo tėvai. Tačiau svarbu šią informaciją tinkamai ir laiku pateikti, kad kuo mažiau traumuotum auginamą mažąjį žmogų. Vaikas turi teisę žinoti tiesą, o mūsų pareiga padėti ją – kad buvo paliktas tėvų – priimti, su ja gyventi ir būti stipriam”, – įsitikinusi moteris.
Abu įtėviai sako supratę, kad vaikui biologinė šeima visada bus svarbi, todėl smerkimas gali tik pabloginti vaiko savivertės jausmą, nes šis visada tapatinsis su jį į pasaulį paleidusiais žmonėmis. „Stengiamės surinkti kuo daugiau žinių apie dukrelės šeimą ir kai jai tai bus įdomu – papasakoti. Nesmerkiame tos moters, kuri pagimdė, bet neaugino Monikos. Kiekvienas žmogus išgyvena savas problemas ir savaip jas sprendžia. Mes ne teisėjai, mes – nauji tėvai”, – sakė Saulė.
Gyvenimas pasikeitė
Jauna moteris prisipažino, kad per mokymus pavyko nusiimti rožinius akinius ir įveikti egoistišką norą tiesiog turėti vaiką. „Iš pradžių buvo apėmęs poreikis turėti mažylį, kad jis ateitų, prisiglaustų, apkabintų ir pripildytų gyvenimą džiaugsmo. Tik vėliau supratome, kad taip gali ir nebūti, nes paliktam tėvų vaikui gali būti labai sunku būti meiliam. Ryžtantis įsivaikinti būtina suvokti, kad svarbu ne turėti vaiką, o būti su juo ir jam padėti. Jei taip nenusiteikiama, manau, nėra ko nė pradėti įvaikinimo procedūros”, – atvirai dėstė pamestinukei motina tapusi moteris.
Moniką įvaikinę sutuoktiniai paneigė mitą, kad įvaikinimo procesas labai ilgai užtrunka. „Mano „nėštumas” truko tik keturis mėnesius”, – juokavo Saulė. Surimtėjusi pridūrė, kad tai, kaip greitai vaikas atsidurs naujoje šeimoje, priklauso ir nuo to, kokį vaiką naujieji tėvai pasirengę priimti. Pradėję įvaikinimo procedūrą Saulė su Vytautu taip pat buvo nurodę, kad norėtų vaiko iki 2 metų. Tačiau sužinoję, kad maži vaikai daug greičiau „išgraibstomi” būsimų įtėvių, o vyresni ilgai laukia savo eilės, padidino galimo įvaikinti vaikučio amžių iki 4 metų.
„Patiko tvarka, kad vaiką šeimai parenka kompetentingi darbuotojai, atsižvelgdami į mažojo poreikius. Vaikai nėra prekės, kurias rinktumeisi. Juk ir gimus šeimoje naujam nariui niekas nereiškia Dievui pretenzijų, kad atžalos akys nepakankamai mėlynos, o šviesūs plaukai nesigarbanoja”, – šyptelėjo Vytautas. Šeimoje atsiradus Monikai poros gyvenimas labai pasikeitė. Anksčiau gyvenę tik pagal savo norus ir ritmą, sutuoktiniai dabar visą paros grafiką ir net valgiaraštį derina prie dukrelės poreikių.
Susirengusiems įvaikinti žmonėms Saulė pataria suvokti vieną paprastą faktą: vaikas pas tave pats nepasiprašė, tai tavo sprendimas jam padėti. „Kiek sugebėsime, tiek mergaitę mylėsime, o jeigu ir ji mus pamils, bus tiesiog nuostabu. Bet kuriuo atveju manome, kad pas mus vaikui bus geriau, negu augti globos namuose”, – įsitikinę sutuoktiniai.
Pažintis su namais – iš nuotraukų
Prieš apgyvendindami namuose naują šeimos narį, Saulė ir Vytautas pakeitė butą į didesnį, kuriame būtų vietos ir jam. „Saulė labai kruopščiai apžiūrinėdavo siūlomus variantus, kad būtų pakankamai vietos vaiko lovelei, žaislams ir kitiems daiktams”, – šypsodamasis žmonos rūpesčius įrengiant naują būstą išdavė vyras.
Kai buvo nuspręsta, kad sutuoktiniai gali pradėti Monikos įvaikinimo procedūrą ir mergaitė netrukus apsigyvens jų naujuose namuose, Saulė nufotografavo visus naujojo buto kampelius ir padarė nuotraukų albumą. „Nuvežėme mergytei tas nuotraukas ir papasakojome, kad netrukus ji galės apsigyventi pas mus, o kol kas tegu pažiūri, ar patinka tai, ką nufotografavome”, – pasakojo Saulė.
Kai mažylė jau apsigyveno Saulės ir Vytauto namuose, dar ilgas savaites vaikščiojo ir lygino, ar viskas juose iš tiesų taip, kaip nuotraukų albume. „Labai džiaugdavosi radusi, tarkim, spintelę, stovinčią būtent toje vietoje, kur ir matyti jos nuotraukoje”, – juokėsi iš dukrytės tikrinimų nauji tėvai.