Geriamasis vanduo, tiekiamas priemiesčių ir kaimų gyvenvietėms, kurias aptarnauja smulkieji geriamojo vandens tiekėjai, yra žymiai prastesnės kokybės.
Pagal Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) patikrinimų duomenis nustatyta, kad daugelyje vietovių iš geriamojo vandens nešalinama gamtinė geležis, manganas, neatliekami laboratoriniai tyrimai.
Tikrinant smulkiuosius vandens tiekėjus, inspektoriams ne visada pasiseka rasti šių objektų savininkus, todėl kai kurie jų lieka nepatikrinti. Smulkiųjų vandentvarkos objektų įrenginiai daug kur susidėvėję, trūksta kvalifikuotų specialistų techninei ir nuolatinei programinei priežiūrai vykdyti.
„Valstybinės geriamojo vandens kokybės kontrolės rezultatai akivaizdžiai netenkina nei Lietuvos vartotojų, nei Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos. Patvirtinamieji laboratoriniai tyrimai rodo, kad 5 proc. geriamojo vandens neatitinka mikrobiologinės taršos parametrų, o cheminis užterštumas kai kuriuose šių tinklų siekia net 23 proc. nuo atliktų tyrimų skaičiaus – tai nustatyta mažuose vandentiekiuose, tiekiančiuose iki 100 kubinių metrų per parą”, – sakė VMVT direktorius Kazimieras Lukauskas.
Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba nuo 2003 metų pagal patvirtintą kontrolės dažnumą vykdo viešai tiekiamo geriamojo vandens saugos ir kokybės kontrolę. Per 2007 metus iš Lietuvoje registruotų 1918 geriamojo vandens tiekimo objektų VMVT inspektoriai patikrino 1845 (96,1 proc.) ir nustatė 3176 pažeidimus.
Pasak VMVT direktoriaus pavaduotojo Zenono Stanevičiaus, apie 75 proc. geriamojo vandens tiekimo objektų teritorijų (vandentiekių) eksploatuoja stambieji geriamojo vandens tiekėjai (uždarosios akcinės bendrovės, specializuotos vandens tiekimo įmonės), už likusias atsakingi smulkieji vandens tiekėjai (žemės ūkio bendrovės, kaimo bendruomenės, individualios įmonės, seniūnijos, fiziniai asmenys ir kt.).
Z. Stanevičiaus teigimu, stambieji geriamojo vandens tiekėjai, aptarnaujantys miestų, rajonų centrų teritorijas, tiria beveik visus geriamojo vandens saugos ir kokybės rodiklius (mikrobinius, cheminius (toksinius, indikatorinius ir radiologinius). Pagal 2007 metų rezultatus, nė vienoje vandenvietėje tarša neviršijo leistinų normų. Tačiau dėl skirtingų požeminio vandens telkinių formavimosi geriamojo vandens kokybė Lietuvos regionuose yra nevienoda.
Šiaurės vakarų Lietuvos vandenvietėse fluoridų koncentracija gamtiniame vandenyje viršija leistiną 1,5 mg/l normą. Tokiu būdu Palangoje ji sudaro 2,7 mg/l, Kretingoje – 2,1 mg/l, Kelmėje – 2,1 mg/l, Klaipėdoje – 2 mg/l.
VMVT, siekdama užtikrinti, kad būtų tiekiamas tik saugus ir kokybiškas vanduo, pernai išsiuntė prašymus Europos Komisijai dėl išlygų fluoridų ribinei vertei taikymo. Šių cheminių teršalų šalinimo technologijas Lietuvos šiaurės vakarų regiono miestuose numatyta įdiegti iki 2010 metų.