Šeši kūdikiai per metus – vidutiniškai tiek naujagimių kasmet nužudoma Lietuvoje nuo pat pirmųjų nepriklausomybės atkūrimo metų. Ir nors vaikų teises ginančių institucijų šalyje – apstu, faktų apie smurto protrūkius prieš kūdikius ir vaikus nemažėja.
Pametami prie konteinerių, paliekami laiptinėse arba globos įstaigose vaikai šalies valdžiai parūpo visai neseniai – po to, kai ažiotažą sukėlė įvykis Šiauliuose. Motina savo naujagimį paliko tiesiog ligoninės koridoriuje, nes nesulaukė pagalbos iš Vaikų teisių apsaugos tarnybos (VTAT) ir kūdikių globos namų.
Iškarto po to Lietuvos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus tarnyba viešai prakalbo apie galimybę šalyje steigti vadinamuosius gyvybės langelius – vietas, kuriose nenorintys auginti savo atžalų tėvai juos galėtų tiesiog anonimiškai ir saugiai palikti.
Panašią idėją kiek anksčiau iškėlė ir Klaipėdoje rinktas Seimo narys Raimundas Palaitis. Tačiau kaip ir dauguma iniciatyvų, ši paskendo po šūsnimis ministerijų atsirašinėjimo lapų ir vėl buvo prisiminta tik šiomis dienomis.
Ar gyvybės langeliai apsaugotų vaikus? Ar jie apskritai reikalingi, kai vaiko teisę gyventi gina tokia galybė įstaigų – VTAT, kūdikių globos namai, vaiko krizių centrai? Gal tiesiog reikėtų pareikalauti atsakomybės ir žmogiškumo iš šių institucijų, kurių veikla kartais smarkiai prasilenkia su viešai deklaruojamais kilniais darbais?
Atsakyti į šiuos klausimus „Vakarų ekspresas” prie apskrito stalo pakvietė vaikų teisių gynėjus: Klaipėdos ir Palangos miestų VTAT vadoves Gražiną Aurylienę, Emiliją Lapėnienę, Girulių sutrikusio vystymosi kūdikių globos namų vyriausią gydytoją Ireną Genytę ir Seimo narį Raimundą Palaitį.
Klaipėda – už
Ar šiandien Lietuvoje yra poreikis anonimiškiems gyvybės langeliams?
G. Aurylienė: Pradėti noriu nuo Klaipėdos miesto statistikos – per keletą pastarųjų metų uostamiestyje sumažėjo vaikų apgyvendinimas globos namuose. 2006 metais be tėvų globos likę buvo 133 vaikai, pernai – 92. Deja, kūdikių namų statistika nedžiugina: užpernai į juos pateko 11, pernai – 13 naujagimių.
Ir pasakysiu, kodėl šie skaičiai nemažėja – didžiausia problema Klaipėdoje ir, esu įsitikinusi, visoje Lietuvoje – psichiškai nesveikos moterys, kurios gimdo ir yra nepajėgios pasirūpinti savo vaikais.
Paskutinis pamestas vaikas uostamiestyje buvo rastas prieš 5 metus. Iš viso atsimenu tik 4 tokius atvejus. Vieną radome lifte, kitą – laiptinėje. Buvo, kai motina ryšulėlį paliko prie kūdikių namų durų.
Visą laiką glaudžiai bendradarbiaujame su gimdymo namais, kūdikių globos namais, todėl laiku sužinome apie galimus vaikų atsisakymo atvejus. Nors bėdų šioje srityje uostamiestyje lyg ir nėra, aš pritarčiau gyvybės langelių steigimui. Žinoma, pirmiausia būtina išsiaiškinti poreikį, o tik po to svarstyti.
R. Palaitis: Tai, ką dabar sako ponia Aurylienė, gerokai prasilenkia su socialinių reikalų ir darbo ministrės Vilijos Blinkevičiūtės atsakymais man raštu. Jos nuomone, gyvybės langelių nelabai mums reikėtų. Pažiūrėkim statistiką – šeši kūdikiai per metus nužudomi. Ir čia tik tie, kurie rasti. Niekas nežino, kiek nerado. Lietuva už Klaipėdą didesnė kokį 15 kartų, pridėkime prie nužudomų surandamus ir išeitų, kad per metus paliekama apie 20-30 vaikų. Tai ar nėra poreikio gyvybės langeliams? Jūs sakote, išsiaiškinti poreikį, tai štai – sėdim už stalo ir aiškinamės. Ir jau aišku, kad jų reikia.
I. Genytė: Vaiko teisių tarnybos kontrolierė Rimantė Šalaševičiūtė viešai kalbėjo, esą tik dvi šalies vaikų globos institucijos sutiko, kad šalia jų būtų gyvybės langeliai, o štai Klaipėdos kūdikių namai buvo prieš. Buvau ne taip suprasta, nesutikau tik su tuo, kad šis darbas būtų pavestas bažnyčioms ar vienuolynams, juk nelakstys kunigas su lopšiu, nežinodamas, ką daryti su verkiančiu kūdikiu. Tokias vietas derėtų steigti prie gimdymo arba kūdikių namų, ten, kur vaikus pirmiausia apžiūrėtų medikai ir galėtų suteikti būtinąją pagalbą.
Vietoj teismo – prie langelio
Beveik visuose Lietuvos miestuose dirba vaikų teises ginančios tarnybos. Jeigu valstybė pareikalautų iš jų didesnės atsakomybės arba imtų taikyti nuobaudas už tokius atvejus, kaip neseniai Šiauliuose, gal apsieitume ir be gyvybės langelių?
G. Aurylienė: Vaiko teisėmis privalo rūpintis ne tik VTAT bet ir visos kitos institucijos. Pažiūrėkim, ką rašo Civilinis kodeksas. Pavyzdžiui, apie paliktą be priežiūros vaiką mus privalo informuoti policija, mokymo, sveikatos, auklėjimo įstaigos. Jeigu tarnyba negaus informacijos, iš kur mes sužinosime apie tokius atvejus? Nereikia visko mesti ant mūsų pečių.
I. Genytė: Jeigu iš tiesų Šiaulių kūdikių namuose mamai buvo pasakyta, kad jos vaikeliui nėra vietos, tada kyla klausimas, kokios kompetencijos specialistai ten dirba? Giruliuose mažylį iš kūdikių namų išleidžiame su visais popieriukais, bet priimame nekeldami jokių sąlygų – tiesiog paimame iš rankų ir tik po to tvarkome dokumentus. Išprašyti lauk neturime teisės, juk nežinai, ką moteris vaikui gali padaryti.
Atsakomybę galėtų prisiimti ir medikai. Pas mus buvo atvejis, kai mama atnešė ir paliko paros laiko naujagimį. Ant rankytės dar kabėjo visi ženkliukai su duomenimis, uždedamais dar gimdymo namuose. Kur žiūrėjo personalas, juk ji atėjo tiesiai iš ligoninės?
Ne visos mamos nori būti identifikuojamos, tam ir pasitarnautų R. Palaičio idėja. Beje, dabar atsisakyti kūdikio galima tik su teismo pagalba, o juk sovietiniais laikais užtekdavo ligoninės vadovo ir apylinkės viršaičio parašų.
E. Lapėnienė: Palangoje skaudžių atvejų nebuvo daug, tačiau visais jais savo mažylių atsisakė nepilnametės arba turinčios psichinę negalią. Ar tokios pajėgios mindyti teismų koridorius? Labai abejoju. Anonimiškos vietos išgelbėtų gyvybes būtent jų vaikams.
Atsakomybės našta – visiems
Ar nepersistengia VTAT specialistai kone prievarta brukdami asocialiems tėvams jų atžalas, kurių šie kratosi? Spaudoje ne kartą buvo aprašyta, kad sumušti vaikai gyveno namuose, kur girtaujama ir smurtaujama, o tarnybos apie tai žinojo.
G. Aurylienė: Neteisybė, sakykit konkrečiai tuos atvejus, tokios kalbos man nepatinka. Paimame vaikus ir iš psichinių ligonių, ir į teismus nuolat kreipiamės dėl tėvystės teisų apribojimų, tikrai tokių dalykų pas mus nevyksta.
I. Genytė: Drįsčiau paprieštarauti. Man labai įdomu būtų, jei žurnalistai aplankytų vieną Šilutės rajone gyvenančią šeimą. Iš mūsų Šilutės VTAT pareikalavo vaiką atiduoti tėvams. Atvažiavo jį pasiimti drebantis tėvas, alkoholio jau sudarkytu veidu, ir apsvaigusi motina, net skaityti nemokanti. Atsivežė 9 metų mergaitę, kuriai ant lapelio surašėme, ką vaikeliui nupirkti. Įsivaizduojate, kūdikio globą palikome vaikui. Nemeluosiu – atidavėme vaiką verkdami, viena darbuotoja apsikabinusi laikė ir raudojo.
G. Aurylienė: Nesuprantu, taigi yra seniūnijos, joms priklausytų žinoti, kas pas juos darosi. Kita vertus, pažiūrėkit, kiek žmonių mūsų tarnybose dirba ir kokiomis sąlygomis dirbame – tiesiog galvų nepakeldami, o apie socialinių darbuotojų atlyginimus niekas nekalba ir nesigaili. Kodėl šitas klausimas nesprendžiamas ir neaprašinėjamas? Visi tarsi nori nusiplauti – neva, o ką darė tarnybos. O kodėl neklausia, ką darė medikai, mokykla, policija? Tik šitų įstaigų bendradarbiavimas sumažintų nužudomų, skriaudžiamų, pametamų vaikų skaičių, o ne baksnojimas pirštais.
Išeitis – siūlyti sterilizuotis?
I. Genytė: Mes nekalbame apie kitą pusę – o ką daryti, kad pamestinukų arba nužudymų visai nebūtų? Gal ir dabar liksiu nesuprasta, tačiau manau, jog nepageidaujamų gimdymų neturi būti.
R. Palaitis: Kalbate apie abortus?
I. Genytė: Ne, pradėti reikia nuo dar anksčiau, nuo prevencijos. O šiandien ar pas mus yra prevencija, kas su ja dirba?
G. Aurylienė: Mokyklose mokiniai šviečiami.
I. Genytė: Baikit, – kad keletą kartų ten kas nors pakalba, tai nieko nereiškia. Gal vienai reikia tabletės, kitai spiralės, o trečiai – tiesiog pasiūlyti sterilizuotis? Kalbu apie moteris, kurios neišbrenda iš gimdymų, o savo vaikus pameta mums. Štai pernai tokia atvežė vieną kūdikį, vakar ta pati – jau antrą. O kas dirba, kad iš viso neleisti šioms moterims gimdyti? Sakote, žiauru, o ar ne žiauru gimdyti vaiką į klozetą? Turime tokį atvejį, ir žinote, kas dar žiauriau, – labai abejoju, ar ji apskritai suprato, jog gimdė.
R. Palaitis: 50 metų gyvenome su visai kitokiu mentalitetu, be to, esame katalikiška šalis, netoleruojanti neplanuotų nėštumų, juo labiau – sterilizacijos. Vargu, ar galima pas mus tai įgyvendinti. Bet grįžkime prie fakto – vaikus žudo ir palieka. Šitą problemą būtina spręsti dabar, o prevencijai reikia laiko. Gal ir pameta ryšulius laiptinėse dėl to, jog nėra greitos galimybės atsisakyti. Idėja įkurti anonimiškas vietas tokią galimybę suteiktų.
Beje, Seimas svarstys įstatymo projektą dėl abortų uždraudimo. Jeigu jam bus pritarta, jūs įsivaizduojate, kaip išaugs tokių langelių poreikis?
Kiek kainuos valstybei
Jei jau yra svarstoma apie gyvybės langelių įkūrimą, ko ši naujovė pareikalaus ir kiek kainuos?
R. Palaitis: Reikės keisti kai kuriuos teisės aktus, užtikrinti anonimiškumą. Dabar kai randamas vaikas, iš karto pradedamas ikiteisminis tyrimas. Išsižadėjusiems tėvams gresia baudžiamoji atsakomybė. Didelių pinigų iš esmės nereikia, visos struktūros yra veikiančios.
E. Lapėniėnė: Jeigu nutars langelius steigti gimdymo namuose, Sveikatos apsaugos ministerija turės gerai padirbėti – nustatyti atsakomybės, kompetencijos ribas. Tarkim, kiek atsako medikai už tą vaikelį, kiek mes. Tiesiog būtina sustyguoti jau dabar dirbančių institucijų veiklą.
R. Palaitis: Kiek žinau, jau yra sudaryta tarpžinybinė darbo grupė šiuo klausimu. Tik aš skeptiškai vertinu tokių grupių veiklą. Paprastai jos ilgai svarsto, vėliau paaiškėja, kad – be rezultatų.
Seimo narys turi galimybę domėtis, kaip jo pasiūlyta idėja yra įgyvendinama.
R. Palaitis: Tą ir ketinu daryti. Turiu patirties, kad komisijos dirba beprotiškai ilgai, todėl, kaip liaudis sako, stovėsiu su vėzdu ir mojuosiu.
Rimantė ŠALAŠEVIČIŪTĖ, vaiko teisių kontrolierė
Įvykis Šiauliuose, kai motina paliko savo naujagimį ligoninės koridoriuje, nesulaukusi pagalbos iš Vaiko teisių apsaugos tarnybos ir kūdikių namų, dar kartą parodė, jog vaiko teises privalančios ginti tarnybos nepasiruošusios nenumatytiems atvejams. Vasario 28 dieną bus baigta sudaryti tarpžinybinė darbo grupė, kurios tikslas – išsiaiškinti, ko mums trūksta ir kas trukdo Lietuvoje įsteigti vadinamuosius gyvybės langelius. Jeigu neiškils nenumatytų kliūčių, jie Lietuvoje turėtų pradėti veikti jau antroje šių metų pusėje.