Kolumbijos revoliucinis judėjimas FARC gyvuoja tik todėl, kad platina daugiau kaip pusę pasaulio kokaino. Maža to, pasitelkdamas socialistinės revoliucijos lozungus judėjimą remia ir pats Venesuelos prezidentas Hugo Chavezas.
Venesuelos prezidentas H.Chavezas vėl atsidūrė tarptautinės bendruomenės dėmesio centre, kai sausį pareiškė: „Reikalauju, kad Kolumbijos kovotojų grupės ELN ir FARC būtų išbrauktos iš teroristinių grupuočių sąrašo, į kurį yra įtrauktos tik dėl JAV spaudimo. Jos ne teroristų organizacijos. Tai – kariai, tikri kariai, veikiantys Kolumbijos teritorijoje.” H.Chavezas pridūrė, kad šios pajėgos palaiko taiką Kolumbijoje ir vadovaujasi Simono Bolivaro, XIX amžiaus kovotojo dėl Lotynų Amerikos suvienijimo, idealais.
Kodėl Venesuelos prezidentas taip drąsiai stojo ginti kaimynės Kolumbijos sukilėlių, kurie atvirai kaltinami ryšiais su teroristais, įkaitų grobimu, žmonių žudymu ir narkotikų platinimu. JAV spaudoje pasirodė spekuliacijų, esą H.Chavezas gina socialistinės revoliucijos idėjas, todėl palaiko visus, padedančius „eksportuoti” šią ideologiją į gretimas šalis. Dėl šios priežasties jis padidino ir Venesuelos kariuomenės rezervą nuo 50 tūkst. iki 1,5 mln. karių. Tačiau bene įtikimiausią atsakymą pateikė Didžiosios Britanijos dienraštis „The Guardian”. Leidinys atskleidė slaptus H.Chavezo ir Kolumbijos sukilėlių ryšius, už kurių slypi ne skambūs ideologiniai šūkiai, o siekis pasipelnyti iš narkotikų verslo.
Paliko sukilėlius
Įtariama, kad revoliucinė sukilėlių grupė FARC jau seniai kontroliuoja Kolumbijos kokaino verslą ir sėkmingai eksportuoja narkotikus. Apie tai „The Guardian” žurnalistui papasakojo buvęs FARC kovotojas Rafaelis (vardas pakeistas), kuris pernai rugpjūtį išstojo iš šios organizacijos.
Rafaelis 18 mėnesių tarnavo FARC bazėje Venesueloje. Jis aiškino, jog paliko FARC negalėdamas susitaikyti su tuo, kad grupuotė begėdiškai apgaudinėja valstybę. Kolumbietis apgailestavo, kad socialistinius sukilėlių idealus jau seniai pakeitė „laukinis narkotikų kapitalizmas”.
Žurnalistui taip ir nesupratus, kodėl reikėjo grįžti į Kolumbiją, kurioje buvę bendražygiai jį gali nužudyti, o Venesuela FARC sukilėliams – tikras rojus, Rafaelis atsakė: „Pabėgau nuo dar didesnio pavojaus. Venesueloje FARC nuolat kovoja su kitomis sukilėlių grupėmis dėl kokaino platinimo kontrolės. Ant kortos pastatytos didžiulės sumos pinigų.”
Vėliau Rafaelis prisipažino, kad Venesueloje jie buvo ruošiami misijai Bogotoje ir bendradarbiavo su ten dislokuotais FARC kovotojais. „Turėjome sprogdinti bombas. Po kurio laiko suvokiau, jog nebegaliu eiti šiuo keliu. Viena vertus, bijojau FARC, kita vertus – mus galėjo pagauti, o aš nenorėjau atsidurti už grotų dėl FARC kaltės. Be to, Bogotos saugumo pajėgos galėjo bet kada mane nužudyti. Todėl rugpjūčio pabaigoje pabėgau, o rugsėjį pasidaviau Kolumbijos valdžiai”, – aiškino Rafaelis.
Nuo idealų prie narkotikų
Rafaelis – vienas iš 2400 sukilėlių, pernai palikusių FARC grupuotę. Jo teigimu, ne visi nori priklausyti kairiosios pakraipos revoliuciniam judėjimui, kuris iš tiesų yra didžiausia pasaulyje žmonių grobimo organizacija ir pirmaujantis kokaino platintojas.
Kitas su „The Guardian” žurnalistu kalbėjęs buvęs FARC kovotojas pasakojo: „FARC ir H.Chavezas vadovaujasi trimis pagrindiniais S.Bolivaro principais – Lotynų Amerikos vienybė, kova su imperialistais ir tautinio suverenumo idėjos. Tokia ideologija ir leido jiems suartėti.” Deja, šis solidarumas labiausiai pasireiškia per tarptautinį kokaino verslą.
H.Chavezas asmeniškai nekaltinamas, kad yra tiesiogiai susijęs su Kolumbijos prekyba narkotikais. Greičiausiai bendradarbiauti pradėjo Venesuelos ginkluotosios pajėgos ir FARC vadovybė. Tačiau niekas neabejoja, kad H.Chavezas yra politinis FARC sąjungininkas. O kur politika, ten ir pinigai, kuriuos šie kovotojai gauna iš prekybos kokainu.
Venesuelos pareigūnai padeda FARC sukilėliams gabenti narkotikus žeme, oru ir jūra. Ir daro tai labai noriai. Per Venesuelos teritoriją vežama apie 30 proc. iš 600 tonų Kolumbijos kokaino. Vėliau didžioji jo dalis per Afriką, Ispaniją ir Portugaliją patenka į Europą.
Žvalgybos duomenimis, per penkerius H.Chavezo prezidentavimo metus Venesueloje buvo sėkmingai išplėtota kokaino verslo infrastruktūra. Jau 2005-aisiais FARC ir narkotikų karteliai džiūgavo, kai H.Chavezas išvarė iš šalies JAV kovos su narkotikais pajėgas. Pasak buvusio FARC kovotojo Marcelo, dabar „veikti Venesueloje – pats lengviausias dalykas pasaulyje. FARC sukilėliai bendradarbiauja su nacionalinės armijos, pasienio sargybos ir kitais pareigūnais, kurie už pinigus gali padaryti bet ką. Tarp FARC ir kariuomenės niekada nekyla susišaudymų”.
Panašiai kalbėjo ir Rafaelis: „Tarkim, Venesuelos pasienyje gaunate siuntą. Ją atveža sunkvežimis. Sieną saugantys kariškiai jau įspėti ir gavę kyšį, todėl sunkvežimis be jokių kliūčių gali kirsti Venesuelos sieną.” Papirktas ir Venesuelos karinis jūrų laivynas. Jis pasirūpina, kad krovinys būtų saugiai išgabentas iš šalies.
Prekyba ginklais
Venesuelos kariuomenė ir FARC sukilėliai „taktiškai” bendradarbiauja ir karinėje srityje – armija aprūpina FARC rankinėmis granatomis, kitais sprogmenimis. Žvalgybos duomenimis, ginklai per šalies teritoriją keliauja taip pat laisvai kaip ir narkotikai.
FARC kovotojai, su kuriais kalbėjosi britų žurnalistas, tvirtino, kad Venesuelos valdžia teikia ginkluotą apsaugą mažiausiai keturioms nuolatinėms Kolumbijos sukilėlių stovykloms Venesueloje, pro pirštus žiūri į FARC bazėse steigiamas bombų gamyklas ir sprogdintojų rengimą. Negana to, vadai ir patikimiausi kovotojai gauna Venesuelos piliečių pasus, tad lengvai gali keliauti į Kubą ir Europą.
Tarpusavio nauda
H.Chavezas ne šiaip sau remia FARC sukilėlius. Paaiškėjo, jog FARC lyderiai perduoda patirtį naujai Venesuelos grupuotei „Kova už laisvę”. Tai ypatinga sukarinta organizacija, kurią H.Chavezas greičiausiai įsteigė tam, kad galėtų apginti Venesuelą JAV invazijos atveju. Rafaelio manymu, Venesuelos prezidentas palaiko slaptus ryšius su FARC ir dėl to, jog siekia sustiprinti savo pozicijas tarptautinėje arenoje.
Šį sausį Kolumbija paleido tris FARC įkaitus – dvi moteris ir vaiką. Spauda rašė, kad įkaitai – buvusios kandidatės į Kolumbijos prezidentus Ingrid Betancourt giminaičiai, nelaisvėje laikyti nuo 2002 metų. Jie buvo paleisti tik todėl, kad su FARC derėjosi pats Venesuelos prezidentas. Rafaelio teigimu, visa ši įkaitų paleidimo istorija tėra gerai surežisuotas spektaklis, nes H.Chavezas norėjo pelnyti tarptautinės bendruomenės pasitikėjimą.
Diktatorius jau seniai galėjo priversti FARC paleisti žmones, bet sąmoningai to nedarė. H.Chavezas priverstų kovotojus paleisti ir pačią I.Betancourt, tačiau laukia tinkamos progos išgarsėti. Kol kas H.Chavezas tik nurodė FARC: „Arba laikote ją, arba jūsų žaidimas Venesueloje baigtas.” FARC sukilėliai taip smarkiai priklauso nuo Venesuelos valdžios, kad negali pasakyti „ne”.
Jei FARC būtų ETA
Vienas Europos diplomatas palygino FARC veiklą Venesueloje su tariama Ispanijos baskų grupuotės ETA veikla Portugalijoje: „Įsivaizduokite, kas būtų, jei ETA turėtų sprogmenų gaminimo mokyklą Portugalijos bazėje, kurią saugotų Portugalijos policija? O jei ETA panorėtų susprogdinti tas bombas Madride? Įsivaizduokite, kas būtų, jei Portugalijos valdžia grupei ETA teiktų ginklus, žinoma, už pinigus, gautus iš prekybos narkotikais? O jei dar Portugalijos valdžia būtų iki ausų įklimpusi į šią prekybą? Europoje kiltų didžiulis skandalas. Tačiau Venesuelos valdžia į tai žiūri pro pirštus. Gal H.Chavezas nė nesuvokia, kad šis „vėžys” sugrauš pačią Venesuelą.”