Tuo metu kai pedagogai su jiems atstovaujančiomis profsąjungomis priešaky žvangina ginklais, Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) atstovai tikina abejojantys streikų realumu ir dar labiau – jų veiksmingumu.
Vakar uostamiestyje viešėję ŠMM pareigūnai neigė pedagogų profsąjungų mestus kaltinimus, neva vizitai į karčiausius mokytojų pasipriešinimo taškus esanti susidorojimo priedanga, ir tikino ministerijos dienas rengiantys švietėjiškais tikslais.
„Ministerija neturi įrankių daryti spaudimo pedagogams. Mokyklų steigėjai yra savivaldybės, o darbdaviai – direktoriai. Išvykos į apskritis buvo suplanuotos prieš kelias savaites. Mes jau bendravome su Vilniaus bei Telšių švietimiečiais. Vėliau ketiname aplankyti Panevėžį”, – aiškino ŠMM viceministrė Virginija Būdienė.
ŠMM pareigūnai dar kartą priminė, jog per šiuos metus jaunų pedagogų atlyginimai padidės daugiau nei 44, o visų kitų – apie 36 procentus.
Paklausta, kaip ruošiamasi reaguoti į pedagogams atstovaujančių profsąjungų reikalavimus bei grasinimus streikais, V. Būdienė tikino abejojanti ir streiko grėsmės realumu, ir tokio kovos būdo nauda.
„Streikai įvyks? Mes nesame tuo įsitikinę. Be to, nežinau, kas turėtų įvykti Seime, kad šis būtų priverstas perskirstyti biudžetą. Pinigai jau padalinti”, – sakė viceministrė.
ŠMM komanda rišliai negalėjo atsakyti ir į tėvams bei mokiniams rūpimą klausimą – kas turėtų prisiimti atsakomybę už vaikų ugdymą bei užimtumą, jei neterminuotas pedagogų streikas vis dėlto prasidės.
„Ne ministerija turi atvažiuoti ir sakyti, ką daryti. Visi kartu turime informuoti tėvus…”- komentavo ŠMM sekretorius Alvydas Puodžiukas.
„Atsakingas turėtų būti darbdavys, o paskui steigėjas”, – gelbėdama kolegą antrino V. Būdienė.
Ir patikėjo mokytojai eilinį kartą blondinei ir dėdei su pypke. Ir gavo mokytojai savo pažadėtus atlyginimus. Ir paskaičiavo, kiek gi padidėjo jų atlyginimai. Ir palygino juos su pažadais. Ir pagaliau net tie, kurie tikėjo ir laukė pažadų daug metų, prisiminė matematiką ir duonos kainą prieš ir po. Taip,- sako blondinė,- infliacija šalyje – „X“ nuošimčiu. Taip,- pritarė dėdė su pypke,- infliacija yra nedidelė, nes aš turiu duomenis iš…
Be abejo, paėmus plazminio televizoriaus, naujojo automobilio iš salono ir duonos kepalo kainas per pastarąjį penkmetį, sudėjus ir padalijus iš trijų gaunasi, kad infliacija kaip ir „normos ribose“. Kas nors bandė palyginti maisto produktų kainos prieš penkmetį ir dabartinės? Nesunku prisiminti, kiek apytiksliai reikėjo palikti parduotuvėje maistui ir kuo pavirto šimtinė kupiūra.
Taip,- sako senelis,- kas čia yra keli milijonai nupirkti man vaikystės svajonę – lėktuvą, -man gi reikės ir vėl skraidyti į Europos Sąjungos derybas, gal Jie leis MUMS įvesti Jų valiutą, nes iš tikrųjų, lietuviškas pinigas teliko tik popieriuku. O gal Juos ir pačius čia atskraidinsiu į Valdovų Rūmus, nes kaip gi MES be Rūmų. Nesvarbu, kad basi, ir alkani, nesvarbu, kad čia lieka tik agrarinė respublika, nes viską, ką galėjome, jau pardavėme. O pardavėme tą, kas duodavo pelną? Na, gal paskubėjome, paskubėjome. Bet nieko, ateis Lenkai, Turkai, Suomiai (Nanaicai, Burundiečiai ir pan.) ir duos MUMS pinigėlį. Su kokia sąlyga? O koks skirtumas, svarbu duos. Nes statau ne sau, o anūkams….
Leiskite paklausti, ar saviems, ar… Jų gi daug – visa Lietuva. Ir anūkams teks mokėti skolas. Ne, jie jau, dar negimę, yra iki gyvos galvos skolingi.
O čia dar ir mokytojai su savo bėdom neduoda ramiai pasvajoti apie šviesiąją kai kieno anūkų ateitį. Ko jie reikalauja, ko jie nori? Jiems gi pažadėta, – laukite – bus. Tikėkite, ir laukite. Laukite, ir svajokite. Svajokite, ir dirbkite. Kaip gi, reikia dirbti. Kur gi dėsime tuos anūkus? Ar Jūs, mokytojai, leisite jiems valkatauti gatvėse? Tai juk JŪSŲ PEDAGOGŲ PAREIGOS. Jums gi moka atlyginimus. Nesvarbu, kad Jūs paaukojote ir iki šiol aukojate savo laiką ir nervus (ir finansus), įsigyjant išsilavinimą, nesvarbu, kad JŪSŲ PAČIŲ nesimato namuose, nes reikia pasiruošti sekančiai dienai, tikrinti vaikų darbus, nuolat tobulėti. Tai gi visi mažai gauna. Ir santechnikai, ir pardavėjos iš prekybos centro. Kuo gi JŪS ypatingi? Dirbkite iš idėjos, nes Lietuvai reikia patriotų, kad nepamirštume, už ką ėjome prieš tankus prieš kelioliką metų. Ne už tą kovojome? Atleiskite, aš nekaltas (aplinka tokia). Pažiūrėkite, kiek nuo tų laikų pasikeitė žmonių. Kiek prisisteigė partijų. O JŪS dar ne partiečiai? Kaip gi, įstokite į bet kurią, apsikabinkite save margais šalikais. O nepatiks, perbėgsite į kitą partiją.
Nusivalei…nosį, pasiimk kitą servetėlę, kam ją plauti…
Gal ne ten gimėme? Gal ne pačiu laiku? O gal atėjo laikas dėdėms ir tetulėms atsakyti už visus savo veiksmus, už savo nė vieną neištiestą pažadą? Neabejoju, kad ir vėl mokytojai liks kalti, kad vaikai lieka be priežiūros, kad nukentės mokymo programa ir t.t. Išeities nebematau – tik šakes į rankas ir streikas, neterminuotas streikas iki kol dėdės su pypke įžūliai pasakyti žodžiai neužstrigs skersai bjauriausiu tabako kvapu, kad ką gi tie mokytojai, pastreikuos, baigsis pinigėliai (maistui), ir vėl išeis į darbą iškėlus baltąją vėliavą ir rankytes.
Dėdės ir tetos, šį kartą nuvilsime, baltų vėliavų NEBUS.
vakar netikejo, o siandien?
uzvakar netikejo, vakar suabejojo, o siandian?