Prie Liberalų sąjūdžio vairo stojęs jauniausias Seimo narys Eligijus Masiulis neslepia, kad ateityje giminiškoms liberalų organizacijoms teks jungtis, o kol kas – plautis įtarimus dėl santykių su verslo grupėmis. Tai gali būti sunkiau nei atsikratyti papildomų kilogramų.
– Prieš kelias savaites, per Liberalų sąjūdžio suvažiavimą išrinktas pirmininku vietoj Petro Auštrevičiaus, viešai prabilote apie partijos krizę. Ar per aštuonis mėnesius, likusius iki Seimo rinkimų, dar tikitės ką nors pakeisti?
– Laikrodis iš tikrųjų tiksi. Tačiau jei netikėčiau, nebūčiau kandidatavęs į partijos pirmininkus. Suprantu, tai labai atsakingas ir rizikingas sprendimas. Formaliai esu išrinktas dvejiems metams, bet sau sakau, kad atėjau aštuoniems mėnesiams. Tikiu, kad tikslų, kuriuos esame išsikėlę rinkimuose, galima pasiekti, bet tam reikia komandinio darbo, idėjinio aiškumo, o svarbiausia – kad pagaliau žodžiai nebesiskirtų nuo veiksmų.
– Visuomenės nuomonės apklausos rodo, kad dabar Liberalų sąjūdis vargiai surinktų 3 proc. rinkėjų balsų, taigi į Seimą nepatektų?
– 2007 metų pradžioje vykusiuose savivaldos rinkimuose gavome 49 tūkst. balsų (4,6 proc.), savo sąrašų nekeldami 17-oje savivaldybių. Tai mūsų atsparos taškas. Tiesa, paskui buvo abejotinų partijos žingsnių, tarkime, paremiant valdančiąją Vilniaus koaliciją, dėl kurių galėjome prarasti dalį rinkėjų.
Šiandien prognozuoti, kiek gausime balsų rudenį, būtų sunku. Kol kas, manyčiau, balansuojame ties 5 proc. riba.
Už trečią respubliką
– Prieš dvejus metus, kuriantis Liberalų sąjūdžiui, raginote Lietuvoje kurti trečią respubliką, nes ankstesnės – tiek tarpukario, tiek Sąjūdžio atnešta – nepasiteisino. Ką padarėte įgyvendindami šią viziją?
– Mūsų partijos programa nėra pasikeitusi. Ir toliau laikomės nuomonės, kad reikalingos esminės pertvarkos įvairiose gyvenimo srityse. Kalbant apie konkrečius veiksmus, be jokios abejonės, nesame savimi patenkinti, nes daugelio sumanymų nepavyko realizuoti. Seime būdami opozicine frakcija, inicijavome pataisas mažinant mokesčius, siūlėme įstatymus, kurie užtikrintų skaidresnį valstybės valdymą. Tačiau visi pasiūlymai atsidūrė šiukšlių dėžėje, nes valdančioji dauguma jų nepriėmė.
– Daugelis labiau įsidėmėjo kitus liberalų siūlymus: pasisakymus prieš biudžeto pinigų skyrimą artojų čempionatui, už kalėjimų perdavimą privatininkams, dėl alkoholio kontrolės mechanizmų. Ar tai yra esminiai pasiūlymai, keičiantys krašto gyvenimą?
– Sutinku, ne visada mūsų veikla buvo kryptinga. Kartais iš tiesų būdavo „proginės” iniciatyvos. Nesakau, kad politikai neturi reaguoti į gyvenimo realijas, bet šalia turi būti labai aiškūs strateginiai dalykai, su kuriais partija turėtų asocijuotis. Po suvažiavimo su partijos vadovybe sutarėme, kad nemėginsime vėl šaudyti į visas puses, bus sukurtos 4-5 programos konkrečioms gyvenimo sritims.
– Kodėl tuo nepasirūpinote įsteigę partiją – juk turėjote dvejus metus?
– Turbūt nesugebėjome sustiprėti kaip organizacija ir nusistatyti aiškių veiklos prioritetų. Yra ir objektyvių priežasčių: nesame labai įtakinga politinė jėga. Kita vertus, aš dėl to nedejuoju – ir maža grupelė, labai kryptingai veikdama, gali pasiekti neblogų rezultatų.
Į vieną krūvą
– Ar Liberalų sąjūdis jau apsisprendė, kuo skiriasi nuo „motininės” Liberalų ir centro sąjungos, ir kaip ketina tai išaiškinti rinkėjams?
– Iš tiesų turime prisiimti atsakomybę liberaliajam rinkėjui, kad šiuo metu organizaciškai esame susiskaldę. Viena priežasčių, dėl ko taip įvyko, buvo nepritarimas Artūro Zuoko politinės veiklos metodams. Mus išskyrė ne idėjos, o personalijų klausimai. Tačiau, žiūrint į ilgalaikę perspektyvą, nori nenori turėsime susieiti. Tik reikia, kad pasikeistų personalijos.
– Ne taip seniai kalbėjote apie galimą bendradarbiavimą ir su Naująja sąjunga?
– Mėginta kalbėtis dėl vienos stiprios liberalios jėgos, vienijančios Liberalų sąjūdį, Liberalų ir centro sąjungą bei Naująją sąjungą, kūrimo. Bet tie pokalbiai parodė, kad kol kas asmeninės ambicijos gana stiprios ir neleidžia susijungti.
– Kalbate apie liberalizmą, tačiau per rinkimus ketinate bendradarbiauti ir su konservatoriais?
– „Dešinioji alternatyva” (Tėvynės sąjunga, tautininkai ir Liberalų sąjūdis – red.) nėra joks išsigelbėjimas. Tačiau būtų gerai, jeigu ją kuriant pavyktų pritraukti naujų visuomenės autoritetų, nebuvusių politikoje. Kalbame ir apie taktinius sprendimus, kad per rinkimus vienmandatėse apygardose nebūtų keliami du stiprūs kandidatai. Be to, esame suradę bendrų temų: požiūrį į korupciją, strateginius energetikos klausimus.
Manau, politikoje labai svarbu apsibrėžti ir partnerius, ir oponentus. Mūsų rinkimų kampanija bet kuriuo atveju bus mėginimas parodyti, kad irgi esame dešinieji, bet – kitokie dešinieji. Juk reikia būti aklam, kad nematytum skirtumų tarp mūsų ir konservatorių.
Ant „parašiutininkų” pečių
– Politinę karjerą 1996 metais pradėjote Liberalų sąjungoje, sunkiu jai metu: tuo metu prabilta apie liberalizmo idėjų iškreipimą ir pernelyg glaudžius santykius su verslo grupėmis?
– Sakyčiau, visa Lietuvos liberalų istorija yra tragiška. Partijai vadovaujant Ginučiui Venciui (1995 m.) susiliejimas su verslu tapo ypač pastebimas. Liberalai pradėti tapatinti ir su stašaitininkais, ir su Gintaru Petrikiu.
Tapau liberalu tuo metu, kai buvo pamėginta atsikratyti tos etiketės. Bet, žinoma, kai ji prilipo, buvo nelengva greitai atsiriboti. Išgyvenome sudėtingą laikotarpį: buvome visiškai nereikšminga politinė jėga. Ir nors partijos viduje turėjome nemažai intelektualų, rinkėjų nebuvome girdimi.
– Liberalai padėjo kopti į viršų, ėmę kviestis „samdomus” lyderius – iš pradžių Rolandą Paksą, paskui Petrą Auštrevičių?
– Parašiutininkus, kaip aš juos vadinu. Tuos, kurie nusileidžia tiesiai į pirmininko kėdę.
– Ir kuriais liberalai netrukus pamėgina atsikratyti?
– Aš visada esu už tai, kad partijoje lyderiai būtų žmonės, joje užaugę, perėję visus politikos laiptelius, gal net plakatų klijavimą. Dažna lyderių kaita liberalams nėra geras dalykas.
Kita vertus, mes, kad ir kaip būtų paradoksalu, nesame vieno superlyderio partija. Nesvarbu, koks autoritetas sėstų į partijos pirmininko vietą, jeigu jis nesugeba su kitais rasti bendros kalbos, dirbti komandoje, kyla nepasitenkinimas.
Už parankės su verslu
– Kalbėjote apie įtarimų šleifus. Visuomenėje liberalcentristams iki šiol yra prilipęs „Rubicono” partijos sinonimas. Liberalų sąjūdis vadinamas „Dujotekanos” partija. Kaip mėginsite atsikratyti šios etiketės?
– Kokiais veiksmais mes pademonstravome, kad esame „Dujotekanos” partija? Nors vieną konkretų veiksmą?
– Prieš 2004 metų Seimo rinkimus „Dujotekana” parėmė jus 11 tūkst. litų, jei suskaičiuotume jos antrinių bendrovių paramą – ir visais 30 tūkst. litų. Paramos gavo ir kiti jūsų partijos nariai. Ar ši parama buvo absoliučiai altruistinė?
– Visa parama yra deklaruota. „Dujotekanos” ir kitų Vakarų Lietuvos kompanijų parama liberalams yra gana sena tradicija. Manau, apie įsipareigojimus vieniems ar kitiems rėmėjams galima spręsti pagal politikų veiksmus. Praėjusioje ir šioje kadencijose aš negalėčiau paminėti nė vieno balsavimo, kuriuo būtume gynę „Dujotekanos” interesus.
– Po 2004 metų vasarą Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) atliktų poėmių keturių partijų būstinėse, į viešumą iškilus ir jūsų pokalbiams telefonu su šilumininkų interesams atstovavusiu „Rubicon group” vadovu Andriumi Janukoniu, tvirtinote, kad, svarstant gamtinių dujų kainų reguliavimo įstatymą, balsavote kitaip, nei siekė šilumininkai. Tačiau iš tiesų jiems nepalankūs sprendimai buvo itin naudingi „Dujotekanai”, mėginusiai išvengti reguliuojamų kainų.
– Tuo metu „Dujotekana” nebuvo mano rėmėja.
– Jos paramos sulaukėte lygiai po trijų mėnesių. 2005 metais, Seime toliau svarstant šį klausimą, aktyviai palaikėte „Dujotekanai” palankią poziciją.
– Pozicijos dėl dujų kainų reguliavimo visą laiką laikiausi nuosekliai, ir kai „Dujotekana” mane rėmė, ir kai nerėmė. Manau, dabar priimtas sprendimas reguliuoti gamtinių dujų kainas Lietuvos gyventojams iš esmės nieko nedavė.
– Vis dėlto į jūsų balsavimą dėmesį atkreipė Seimo Etikos ir procedūrų komisija – ji nurodė, kad dėl galimo interesų konflikto turite nusišalinti, kaip ir dalis kitų jūsų partijos narių?
– Tvarka, bet aš taip balsavau ir 2004 metais, dar prieš gaudamas „Dujotekanos” paramą. Mano pozicija buvo nuosekli.
– Ne kartą viešai raginote politikus griežtai laikytis etikos reikalvimų. Ar tų kriterijų netaikote ir sau?
– Klausimas yra dar ir kitas. Ar šitas sprendimas davė kokios nors naudos Lietuvos žmonėms, ar ne? Apie tai niekas nekalba. Dar galima pažiūrėti, kas su kuo santykius aiškinosi ir dėl ko „darbiečiai” vienaip ar kitaip elgėsi. Bet, OK, jei ir esu kur nors balsavęs, po to Etikos komisijos išaiškinimo stengiausi šiuo klausimu nusišalinti.
Kalbėdami apie „Dujotekaną” prisiminkime Valstybės saugumo departamento (VSD) skandalą. Logiška būtų manyti, kad jei 2004 metais gavau „Dujotekanos” paramą ir Rimandas Stonys manęs ko nors prašė, tai turėjau stengtis kaip nors daryti įtaką tyrimui dėl VSD. Tačiau aš, suprasdamas, kad tai gali būti interesų konfliktas, nusišalinau.
– Sakote ne visai tiesą. Įsibėgėjant VSD veiklos tyrimui, prakalbote apie ketinimus teikti projektą, kuriuo būtų pareikštas nepasitikėjimas parlamentinio Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) atliekamu darbu. Kilus skandalui autorystės ėmėte kratytis?
– Požiūris gal ir buvo… Tačiau tai tik pasakymas, po kurio nesiėmiau jokios iniciatyvos. Jeigu ir buvo veiksmų, jų ėmėsi socialliberalai.
Alaus mėgėjai
– Liberalus ilgą laiką vadino alaus mėgėjų partija. 2003 metais aktyviai agitavote už laisvas Jonines, sulaukdami stipraus bendrovės „Švyturys” palaikymo.
– „Švyturys” rengė reklamos kampaniją, o aš tuo nei džiaugiausi, nei ką. Po balsavimo Seime, kai Joninės buvo paskelbtos ne darbo diena, gavau pakabutį, bet toks ten ir nuopelnas.
– Nuo tada jus pradėjo vadinti aludarių interesų gynėju. Neseniai nuskambėjęs jūsų siūlymas atšaukti draudimą transliuoti alaus reklamą per sporto varžybų transliacijas paskatino net blaivininkų piketą?
– Pagalvokite remdamiesi sveiku protu: kiek interesų atstovauja E.Masiulis – pradedant „Rubicon”, „Dujotekana”, „Švyturiu”, gal ir kompiuterinėmis bendrovėmis, nes balsavimą internetu aktyviai palaikėme. Kiekvienai idėjai galima rasti palankių subjektų. Bet tai netiesa. Nebūtinai kiekvienas sprendimas kyla iš visiškai pragmatiškų sumetimų.
– O gal E.Masiulis tiesiog mėgsta išgerti alaus per sporto varžybas, todėl ir siūlo pataisas?
– Jeigu aš alų taip mėgčiau, gal nebūčiau tiek svorio numetęs. Nemanau, kad mėgstu išgerti daugiau negu statistinis lietuvis. Mano požiūris į alkoholį niekaip nėra susijęs su nuostata, kad reklamos draudimas iš esmės yra davatkiškas mėginimas parodyti, kad Lietuvoje kovojama su alkoholizmu.
Tai, kad pasisakau už silpnųjų alkoholinių gėrimų reklamą, jokiu būdu nereiškia, kad raginu gerti. Dėl to nesusikalbame su oponentais, kurie viską suvokia labai primityviai – jeigu esi už reklamą, vadinasi, girdai žmones. Tikrai manau, kad problemos šaknys kur kas gilesnės, tai patvirtina ir specialistai. Reikia ieškoti, kaip tas problemas spręsti iš esmės.
Tarp Vilniaus ir Klaipėdos
– Vilniuje gyvendamas nuo 2000 metų, šeimą iš Klaipėdos atsivežėte tik prieš kelerius metus?
– 2000 metais, kai mane išrinko į Seimą, žmona dirbo Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje, vaikų dar neturėjome, tad susitarėme, kad ji dėl manęs neaukos savo darbo. Kurį laiką gyvenome atskirai. Bet toks gyvenimas, žinoma, turi labai daug minusų.
– 2007 metais jūsų deklaracijoje, labai neįspūdingoje, atsirado 300 tūkst. litų?
– Tuo metu pardaviau butą Klaipėdoje. Pirmasis mūsų butas buvo „chruščioviniame” name, įsigytas dar, rodos, 1998 metais už banko paskolą. 2002 metais sužinoję, kad žmona laukiasi, pradėjome ieškoti kito būsto. Pirmąjį butą pardavėme, paėmėme naują paskolą. O 2006 metais pardavėme ir naująjį butą. Grąžinus paskolą, dar liko pinigų.
– Dabar esate lyg ir benamiai?
– Žinoma, savo buto norėtųsi, bet dabar laukiame rudens, rinkimų, žiūrėsime, kaip gyvenimas toliau pasisuks. Tada priimsime sprendimus. Dabar, kai nuvykstame į Klaipėdą, gyvename pas uošvius, o Vilniuje – Seimo viešbutyje.
– Apsistojate pas uošvius. Kodėl ne pas jūsų tėvus?
– Mano mama, lietuvių kalbos mokytoja, šiuo metu turi sveikatos problemų, yra pirmosios grupės invalidė. O tėvukas – jūreivis, daug metų praleidęs ne Lietuvoje. Kai gimiau, jo nebuvo, kai vestuves švenčiau – irgi nebuvo. Tai tokia šeimyna.
– Ilgą laiką buvote vadinamas vienu skurdžiausių Seimo narių. Ar tai kartais neskatina pamąstyti apie galimybes prisidurti pajamų kitais būdais?
– Man asmeniškai atlygio, kurį gaunu Seime, užtenka. Juolab ir žmona, kuri šiuo metu studijuoja archeologijos doktorantūroje, dalyvaudama ekspedicijose, taip pat gauna pajamų. Mūsų abiejų pinigų tikrai užtenka ir vaikams auginti, ir automobilio išperkamajai nuomai mokėti. Atvirai sakant, jeigu dabar labai staigiai atsirastų daug pinigų, nežinočiau, kur juos dėti.
– Praėjusiais metais, Seimui svarstant siūlymą įvesti mokestį naujiems automobiliams, kalbėta, kad vienas automobilių verslą turintis jūsų partijos kolega padėjo parlamentarams palankiomis sąlygomis išsimokėtinai įsigyti automobilius. Tarp pasinaudojusiųjų pasiūlymu minimas ir jūs.
– Ką reiškia – padėjo? Už automobilį mokėjau rinkos kaina. Nuolaida – koks tūkstantis nuo 80 tūkst. litų – taikoma daugeliui.
– Turite naują automobilį, bet neturite buto. Ar tai nėra rizikingas sprendimas?
– Esu patyręs dvi dideles avarijas. Šiuo metu daug laiko praleidžiu ant ratų, dažnai su šeima važinėjame iš Vilniaus į Klaipėdą. Sprendimą priėmėme pasitarę, kad geriau važiuoti saugiau. O dėl būsto – vis tiek kažkur gyvensime. Nebus taip, kad į gatvę išeisime.
– Jūsų kalbose girdėti nerimo dėl artėjančių rinkimų rezultatų. Nesate dėl jų tikras?
– Aš niekada gyvenime dėl nieko nesu tikras. Niekada „neprisirišu” prie jokios kėdės, nors esu matęs politikų ašarų, kai reikėjo trauktis. Į gyvenimą žiūriu truputį paprasčiau – šiandien čia, rytoj kažkur kitur. Nuo to mano noras, energija ir entuziazmas nemažėja.
Taip, politologija, kurią esu baigęs, tikrai nėra specialybė – tai daugiau išsilavinimas. Bet svarbiausia, kad esu sveikas, turiu dvi rankas, dvi kojas, galvą – neprapulsiu.
Ant svarstyklių
– Nepaisant jūsų politinės veiklos, daugeliui žmonių E.Masiulio vardas labiausiai asocijuojasi su numestu svoriu?
– Numečiau jau kokius 35 kilogramus. Anksčiau svėriau 131 kilogramą, dabar – 96. Tiesiog vieną dieną pasišlykštėjau savimi. Tikrai neturėjau sveikatos problemų – gal tik padidėjęs kraujo spaudimas, prakaitavimas. Tačiau gyvenime būna momentų, kai norisi pasikeitimų. Smegenyse įvyko lūžis: jeigu būdamas 31 metų sveriu 131 kilogramą, tai kiek sversiu, kai bus keturiasdešimt?
Suėmiau save į nagą. Pradėjau derinti maisto produktus, atsisakiau valgymų vakarais. Pasirodo, mano organizmui tiek ir tereikėjo. Svoris pradėjo mažėti, tada atsirado azartas – dar, dar. Dabar sveriu tiek, kiek baigdamas vidurinę mokyklą.
Viską dariau savarankiškai – be jokių skrandžio pjaustymų ar specialių dietų. Tik dėl sporto negerai. Anksčiau labai aktyviai sportavau, žaidžiau rankinį Lietuvos jaunučių rinktinėje. Svoris pradėjo augti, kai nutraukiau užsiėmimus. Dabar, kadangi reikia išlaikyti pasiektą svorį, akivaizdu, reikės rasti galimybių sportuoti.
——————————————————————————–
Artūras ZUOKAS, Liberalų ir centro sąjungos pirmininkas:
„E.Masiulis visada buvo geras liberalas, partijos kolega, geras, malonus žmogus. Su juo visada buvo smagu bendrauti, dažnai rasdavome sprendimą.
Nemanyčiau, kad jo pasisakymai apie Liberalų ir centro sąjungos personalijas yra asmeninė pozicija. Greičiausiai tuo metu (2006 metais, skylant libaralams – red.) buvo susiformavusi asmenų grupė, kuri siekdama savo tikslų mėgino negarbingai konkuruoti, bet neįtikinusi kolegų pasitraukė.
Dabar, kai jis kartoja tą pačią poziciją, manau, tai yra tam tikras netoliaregiškumas ir mėginimas išlikti nuosekliam. Kitas dalykas, kad mes ir dabar bendraujame – pastarąją savaitę keletą kartų kalbėjomės telefonu, derinome tam tikrus veiksmus kaip giminingų partijų atstovai. Man tik kartais gaila, kad politikai viešumoje mėgina sakyti viena, o iš tiesų konfrontacijų iš esmės nėra. Tikiuosi, kad ir E.Masiulis, ir kiti kolegos Liberalų sąjūdyje sugebės įveikti savo silpnumą ir pasirodyti stipresni, nei iš tikrųjų yra.”
——————————————————————————–
Algimantas SALAMAKINAS, Seimo Etikos ir procedūrų komisijos narys:
„Ne taip seniai Etikos ir procedūrų komisija svarstė E.Masiulio veiksmus jam pateikus pataisas dėl alkoholio reklamos draudimo, bet nenurodžius, kas vis dėlto jas parengė. Seimo Statutas reikalauja, kad parlamentaras turėtų nurodyti, su kuo jis bendradarbiavo rengdamas pataisas, ir įvardyti lobistus, su kuriais E.Masiulis, kaip mes supratome, labai glaudžiai bendradarbiauja.
Kartais toks bendradarbiavimas nėra labai gerai, nes šios kadencijos Seime lobizmas dažnai virsta nelabai skaidriais dalykais. Ir E.Masiuliui, ir kitiems Seimo nariams reikėtų vengti tokio betarpiško bendradarbiavimo, nes kitos pusės dažnai po to kaltina visus parlamentarus, kad jie nupirkti.”