Lietuvos darbo rinkoje didėja moterų diskriminacija

Nors vienodo užmokesčio principas, įteisintas dar 1957 m. Romos sutartyje, šiandien Europoje tiek pramonės, tiek rinkos paslaugų sektoriuje moterų atlyginimai yra mažesni nei vyrų. Lietuvoje nėra nė vienos ūkio šakos, kurioje moterų vidutinis užmokestis viršytų vidutinį vyrų užmokestį.

Niekas Lietuvoje nenori pastebėti, kad moterų padėtis darbo rinkoje nuolat blogėja: vidutinis moterų mėnesinis darbo užmokestis Lietuvoje 2004 m. buvo 81,4% vidutinio vyro algos, o 2007 m. sudarė jau tik 79,2% vidutinio vyrų atlyginimo; šaltinis www.stat.gov.lt

Galima drąsiai teigti, Lietuvos darbdaviai ir pati valstybė, kuri taip pat yra stambus darbdavys ignoruoja 2008 11 18 įsigaliojusį LR lygių galimybių įstatymą, kurio 5 straipsnio (Darbdavio pareiga įgyvendinti lygias galimybes darbe, valstybės tarnyboje) penktasis skirsnis kategoriškai įpareigoja darbdavius „už tokį patį ir vienodos vertės darbą mokėti vienodą darbo užmokestį”.

Mažesnio moterų atlyginimo priežastys:

Kai kurie mokslininkai, XX a. pabaigoje, teigė, kad moterų indėlis į organizacijų žmogiškąjį kapitalą yra mažesnis, nes moterys paprastai turi žemesnį statusą organizacijose, yra mažiau kvalifikuotos, mažiau orientuotos siekti karjeros, o sukūrusios šeimą gali daryti dideles pertraukas karjeroje ir visiškai prarasti kvalifikaciją.

Šiuolaikiniai darbdaviai deklaruoja, kad nebesivadovauja tokiomis nuostatomis, tačiau jos neišnyko iš pačių darbo rinkos dalyvių – tiek vyrų, tiek moterų – sąmonės. Nors profesijų skirstymas į „vyriškas” ir „moteriškas” šiuolaikinėje visuomenėje pamažu nyksta, tačiau statistika rodo, kad tradiciškai „moteriškomis” laikomos profesijos – slaugių, socialinių, kultūros ar švietimo darbuotojų – yra mažiau apmokamos.
Kaip rodo tyrimai, ES apie 60%. moterų renkasi dešimt profesijų, kurios yra mažiausiai apmokamos (švietimo, sveikatos, socialinės rūpybos srityse). Atlyginimų skirtumus taip pat lemia nevienodos moterų bei vyrų galimybės aktyviai dalyvauti darbo rinkoje. Vis dar vyrauja nuostata, kad vaikais ir šeima turi rūpintis moteris. Akivaizdu, kad, kai moteris negali suderinti įsipareigojimų šeimai su vis didėjančiais reikalavimais darbo rinkoje, ji yra priversta rinktis mažiau apmokamą, žemesnės kvalifikacijos darbą arba dirbti ne pilną darbo dieną. Tai patvirtina ir statistika: moterų dalinio užimtumo sektoriuje yra gerokai daugiau nei vyrų.

Moters karjeros kelią įtakoja ir vaikų gimimas, nes tai ilgesnė ar trumpesnė pertrauka karjeroje. Nors darbdavys įsipareigoja išsaugoti darbo vietą, neretai po motinystės atostogų grįžusiai moteriai pasiūlomos žemesnės pareigos (ir mažesnis atlyginimas), nes kol augino vaiką, ji prarado kvalifikaciją. Kadangi, vyrai su šia „problema” beveik nesusiduria, jie gali nestabdomi siekti karjeros aukštumų.

Vyrai karjeros siekia kryptingiau, dažniau pasirinkdami veiklos sritis, kuriose greitai pakylama karjeros pakopomis tuo tarpu moterims visuomenė siūlo apsiriboti antraeilės svarbos pozicijomis. Šią tendenciją puikiai iliustruoja ir Lietuvos statistika: nors smulkiajame versle moterų yra apie 40 proc., tačiau stambiajame versle aukščiausio lygio vadovės sudaro tik apie 4 procentus. O ir pasiekusios aukštų postų moterys dažniausiai tikis šiek tiek mažesnio atlyginimo nei tokį pat postą užimantys vyrai.

Ekspertės komentaras

Aušra Delonaitė, personalo paieškos, konsultacijų ir mokymų įmonės „Prime People” direktorė

Visuomenėje kol kas dar gyvuoja stereotipai apie moterų ir vyrų vaidmenis: moterys yra mažiau skatinamos siekti karjeros, labiau orientuojamos į šeimą.

Nors dėl darbuotojų stygiaus darbdavių požiūris į įsipareigojimus šeimai su darbu derinančias moteris keičiasi: atrankos specialistai vis rečiau sulaukia klausimų, ar į poziciją pretenduojanti kandidatė neplanuoja turėti vaikų, tačiau su pageidavimu į vieną ar kitą poziciją priimti”vyruką” tenka susidurti pakankamai dažnai. Ypač keista būna išgirsti tokius pageidavimus iš vadovių moterų, tačiau tai tik dar kartą patvirtina, kad pirmiausia reikia keisti nuostatas apie dirbančią ir karjeros siekiančią moterį.

Yra ir teigiamų poslinkių, moterys, negalėdamos dėl aukštų postų konkuruoti su vyrais, pačios kuria darbo vietas: 2005 m. Lietuvoje savarankiškai dirbančių moterų buvo 37,7% visų dirbančių moterų.

Todėl dabar labai daug priklauso nuo pačios moters nuostatų, įsitikinimų ir savo galimybių darbo rinkoje įvertinimo – taip, kaip save vertins moteris, taip ją priims ir darbo rinka.