Pereitame LTV „Forume”, kuriame prieš prezidentui pasirašant įstatymą dėl „Leo Lt” paskutiniame mūšyje susirėmė projekto šalininkai ir priešininkai, verslo ryklys Žilvinas Marcinkevičius atrėžė opozicijai atstovavusiam Dariui Kuoliui: valstybės pinigai – ne jūsų pinigai, pone Kuoly. Gaila, kad šis įžūlus pareiškimas liko be deramo atsakymo, nes atsakymas į jį būtų galėjęs parodyti mūsų valstybės mentalinį beviltiškumą: kol prie jos vairo stovi šitokie „liūtai”, vietos lietuviams Lietuvoje tikrai nedaug – tik tiems, kurie patys sugeba tapti žvėrimis.
Valstybės pinigai yra mano pinigai, pone Marcinkevičiau ir Ko. Mano. Nes aš juos ir uždirbau, ir toliau uždirbu. Ir uždirbsiu net numiręs – nes jau būsiu buvęs ir įnešęs tam tikrą indėlį į tai, kad būtų ir lietuviai, ir Lietuva, ir jūs, pone Leo! Ir Dariaus Kuolio tie pinigai, ir daugybės darių ir jonų, ir petrų bei juozų pinigai yra mūsų valstybės pinigai, nes mes sukūrėme tuos daiktus ir jų vertes, kurie yra žymimi litais ir eurais, doleriais ir dar kuo tik nori. Tikrai ne jūs sukūrėte Vakarų skirstomuosius tinklus, pone verslininke, mes tik leidome jums juos pasiimti. Ką reiškia „leidome” – jūs juos tiesiog pasiėmėte, naudodamasis mūsų patikėtinių valdžioje nesugebėjimu sukurti tokios valstybės tvarkos, kuri neleistų jums šitaip įžūliai siautėti mūsų ūkyje ir dar įžūliau niekinti visus viešojoje erdvėje!
Vadovaudamasis jūsų logika ir eidamas iki galo, galėčiau pasakyti, kad kapitalas, kurį jūs laikote „savo pinigais”, yra ne jūsų, o mano. Nesakysiu, nes turėčiau pripažinti, kad jūs jį pavogėte ir esate viso labo vagis. Nesakysiu, nors jūs, stojęs į mano poziciją, ko gero, ir pasakytumėte: juk nepasidrovėjote nei viešai apkaltinti „kitą Darių”, kuris, anot jūsų, papirkinėja Darių Kuolį, nei, padedamas Rimvydo Valatkos, aiškinti, kad piliečiai neturi kištis į vadybą, nesvarbu, ar tai būtų elektros energija, ar žiniasklaida. Gal tąsyk mums laukti dar ir įstatymo, kad „Lietuvos rytas” yra pats geriausias Lietuvos laikraštis ir užsisakyti jį reikia privalomai? Nenustebčiau. Jūs taip gerai perėmėt praeities valstybinių tarnybų argumentavimo būdą ir stilių.
„Protingi” jūs, pone Marcinkevičiau, esate tiek, kiek mes, piliečiai, esame „kvaili”, kiek leidžiame jums mus kvailinti. Jaučiate, kad Lietuvoj kažkas vyksta, kad tie „kvailieji”, „nesėkmingieji,” „atliekamieji” ir kitoks „kirmėlynas” kelia galvas ir krapštosi akis, ir, žiūrėk, vieną gražią dieną pasakys: palauk, o jeigu mūsų nebūtų, ar būtų tas pono Marcinkevičiaus ir Ko padaras, iš aštuonkojo be sunkumų mutuojantis į trigalvį slibiną, paskui – į gražuolį liūtuką?
Nebūtų, pone Marcinkevičiau, Nedzinskai, Valatka ir kiti, nebūtų. Nebūtų tų jūsų taip sumaniai mutuojamų padarų, nes tiesiog fiziškai nebūtų jūsų – pačioj pradžioj eilinių asmenų su savo vardais ir pavardėmis, kuriems buvimas Lietuvos teritorijoje lietuvių kurtos ekonomikos substrate tik paskui leido tapti kapitalistais, kokie dabar esate. Dabar jums atrodo, kad šališki įstatymai, leidę didelę dalį mūsų sukurtų vertybių persirašyti savo vardu, suteikė teisę jas taip šventai nusavinti, kad galite, net privalote mus niekinti?! Su vardais ir pavardėmis yra ir tie, kurie tuos įstatymus leido ar sudarė jiems sąlygas, bet ir tie galėjo atsirasti tiktai dėl to, kad kažkas ir jiems sudarė sąlygas taip elgtis. Tai mes, tie kvailieji, kurie dabar bandome prasikrapštyti akis ir pakelti galvas. Taip, mes kalti, anksčiau jūsų tokių neperpratę, bet nenorim likti kalti amžinai.
Jūs dar bandote vaizduoti, kad visa, ką mes dabar bandome padaryti, – tik musės zyzimas. Taip nėra. Ir tai akivaizdžiausiai rodo tokių projektų kaip „Leo Lt” kūrimas – dar dešimtmečiui, dar porai supančioti mums rankas ir sutvarstyti sąmonę. Nepavyks. Nes mes gyvename savo žemėj ir norime, kad mūsų žemės tvarka jos šeimininku leistų jaustis kiekvienam tos žemės žmogui. Kuris turėtų ne tik teisę, bet ir pareigą kalbėti apie mūsų įstatymų leistą jums priskirti kapitalą kaip apie mūsų pilietinės bendruomenės vertybę. Jūs pagal savo mąstymą ir gyvenimo būdą jau net ne liūtai – esat geriausiu atveju praskrendantys paukščiai. Paskui didžiausią pelną.
Rašau šias eilutes, kai prezidentas pasirašinėja „Leo Lt” įstatymą, pritardamas jam arba nepritardamas. Ir vienu, ir kitu atveju prasmingas jis bus ne tiek dėl to, kad leis ar neleis pradėti naujo atominės elektrinės bloko statybą, kiek dėl to, jog sutelks ar nesutelks mus stabdyti juodąją kapitalo savivalę, kurią taip raiškiai „TV forume” demonstravo ponas Ž.Marcinkevičius.