Kas laimės šventųjų knygų karą?

Kas galėjo pamanyti, kad XXI amžiuje užvirs tokia nuožmi kova tarp krikščionybės ir islamo. Kova, kurią simbolizuoja ne kruvini Bažnyčios susirėmimai su džihado šalininkais, o Biblijos ir Korano dvikova vartotojiškoje visuomenėje.

Visi krikščionys ir musulmonai turi savąją „knygą”. Abiejų tikėjimų išpažinėjams rūpi, kad jų šventieji raštai pasiektų žmonių širdis ir… lentynas. Pasaulyje kasmet parduodama daugiau kaip 100 mln. vienetų Biblijos. Vien Jungtinėse Valstijose per metus šių knygų nuperkama už 425-650 mln. dolerių (1-1,5 mlrd. litų). Biblija ar bent jos dalis prieinama 95 proc. pasaulio gyventojų, ji išversta į 2426 kalbas. Na, o Koranas skaitomiausias islamiškajame pasaulyje. Kone kiekvienas musulmonas savo namuose turi šią šventą knygą.

Paplitimo mastai

Krikščionys įžengė į XXI amžių turėdami didelį „pradinį kapitalą” – 2 mlrd. tikinčiųjų. 1990 metais Europoje ir JAV gyveno 80 proc. pasaulio krikščionių, o dabar jau 60 proc. jų – besivystančiose valstybėse.

1990 metais islamas buvo išpažįstamas tik arabiškai kalbančiose šalyse ir Pietryčių Azijoje. Šiandien Didžiojoje Britanijoje pamaldžių musulmonų yra daugiau negu praktikuojančių anglikonų. 1900 metais pasaulyje gyveno apie 200 mln. musulmonų, o dabar – 1,5 milijardo. Mokslininkai pranašauja, kad iki 2050 metų islamas taps didžiausia pasaulio religija.

Musulmonų diaspora ir misionieriai skleidžia tikėjimą kur tik įmanoma. Islamo propaguotojų tinklo „Tablighi Jamaat” kasmetiniai susirinkimai Indijoje ir Pakistane sutraukia šimtus tūkstančių tikinčiųjų. Smalsius musulmonus vilioja ir Korano deklamuotojų konkursai – savotiškas pasaulio čempionatas. Nugalėtojų garso ir vaizdo įrašai tampa bestseleriais.

„Prisijungti prie Dievo”

Vis dėlto kaip abiejų tikėjimų atstovams pavyksta sėkmingai skleisti tikėjimo tiesas? Atsakymas paprastas: tiek krikščionys, tiek musulmonai naudojasi šiuolaikinėmis technologijomis, internetu ir dosnių rėmėjų pinigais.

Šventąsias knygas galima skaityti interneto tinklalapiuose ar net mobiliųjų telefonų ekranuose, įgarsintas – klausytis per MP3 grotuvus. Elektroninė Biblija („eBible”) suteikia galimybę aptarti teksto ištraukas su virtualiais draugais ir padeda tikintiesiems rasti bendraminčių. Musulmonai gali lengviau įsiminti Koraną – tereikia įsigyti MP3 grotuvą, rodantį žodžius, kurių klausomasi. Įkurtos ir specialios radijo stotys bei televizijos kanalai, propaguojantys Bibliją ar Koraną. Kitaip sakant, dabar galima „prisijungti prie Dievo neatsitraukiant nuo gyvenimo”.

Brazilijoje ir Pietų Korėjoje steigiamos bene didžiausios Biblijos leidyklos. Šventųjų knygų platinimo centrai kuriami net pačiuose tolimiausiuose užkampiuose. Pavyzdžiui, „ateistinėje” Kinijoje JAV Biblijos bendrija išspausdino šią knygą daugiau kaip 50 mln. egzempliorių tiražu.

Iš naftos praturtėjusi Saudo Arabija dosniai remia Korano platintojus. Karalystė kasmet „dovanoja” apie 30 mln. šventųjų islamo knygų. Korano leidybą globoja ir Pasaulio musulmonų lyga bei pavieniai naftos magnatai. Musulmonų knyga platinama per visą pasaulį apimantį mečečių tinklą, tikinčiuosius ir ambasadas.

Ar tikintieji viską suvokia?

Įspūdingi Biblijos ir Korano paplitimo mastai dar nereiškia, kad visi šias knygas supranta. Amerikos gyventojai kasmet nuperka daugiau kaip 20 mln. naujų Biblijų. Kaip rodo statistika, kiekvienas amerikietis namie turi mažiausiai keturias Biblijos knygas. Tačiau tai veikiau mados klyksmas, o ne pamaldumo išraiška.

Musulmonams labiausiai patinka skaityti Koraną originalo – arabų – kalba. Ši senovės kalba nepaprastai melodinga, bet tai, kas parašyta Korane, sunku suprasti net išsilavinusiam ir gerai arabiškai kalbančiam žmogui. Šiandien tik 20 proc. musulmonų arabų kalba yra gimtoji. Be to, musulmoniškose šalyse dar ir dabar gausu neraštingų žmonių. Net daugybė Koraną kalančių studentų nesupranta didžiosios dalies to, ką jie skaito. Bet vis tiek kala, nes už sugebėjimą mintinai padeklamuoti Koraną automatiškai suteikiamas aukštojo mokslo diplomas.

Gundo išdavystė?

Abiejų religijų atstovai tvirtina neverčiantys žmonių tikėti jų tiesomis. Musulmonams esą labiau rūpi išauklėti uolius šio tikėjimo išpažinėjus, o ne užvaldyti netikinčiųjų sielas. Tačiau islamiškoji pasaulio dalis labai neigiamai reaguoja į krikščionių bandymus sugundyti musulmonus „išduoti” tikėjimą. Tradicinė islamo teisė už tikėjimo išsižadėjimą baudžia mirtimi.

Saudo Arabijos gyventojai priešinasi bet kokiam bandymui platinti jų žemėje Bibliją. Tačiau kai kurie krikščionys evangelikai nekreipia į tai jokio dėmesio, nes atkakliai siekia įsitvirtinti islamiškose Afrikos ir Azijos šalyse. Teksaso baptistų teologijos seminarija gali suteikti studentams magistro laipsnį už sugebėjimą „atversti musulmonus į krikščionybę”. Kai kurie evangelikai griebiasi gudrybės ir leidžia suklastotą Koraną. Ši knyga parašyta taip, kad musulmonai imtų abejoti savo tikėjimu.

Kas pranašesnis?

Musulmonai vis dažniau skundžiasi, kad „kova su terorizmu” trukdo platinti Koraną, klaidingai siejamą su ekstremizmu. Po 2001 metų rugsėjo 11-osios investicijos į musulmonų labdaros įstaigas smarkiai sumažėjo, o kelioms labdaros organizacijoms finansavimas išvis buvo nutrauktas. Vakarų specialiosios tarnybos akylai stebi musulmonų misionierių organizacijas. Manoma, kad „Tablighi Jamaat” gali bet kuriuo metu paraginti pradėti džihadą.

Be to, musulmonai neturi tokių stulbinamų rinkodaros įgūdžių kaip krikščionys. Amerikiečiai sugeba ne tik reklamuoti šventąsias knygas, bet ir susižerti iš to pelną. Daugelis leidyklų leidžia savas Biblijos versijas, nes tai tampa prestižo reikalu. Pavyzdžiui, JAV leidykla „Thomas Nelson” kasmet išleidžia apie 60 Biblijos versijų.

Amerikiečių leidėjai moka pritaikyti šventos knygos tekstą skirtingiems vartotojams – klajokliams, kaubojams, jaunavedžiams, padavėjams, paaugliams, vaikams. Vandeniui atspari „kamufliažinė” Biblija skirta JAV kariams, „100 minučių Biblija” – laiko neturintiems žmonėms.

Kad Biblija pasiektų kuo daugiau skaitytojų, leidėjai nesidrovi net perrašyti teksto. Taip Dievo knyga gali virsti nuotykių istorija, supermeno komiksais arba rožine pasaka jaunoms princesėms. Holivude sukuriama nemažai Biblijos siužetais paremtų filmų.

Biblija verčiama į pačias rečiausias pasaulio kalbas, net, pavyzdžiui, į eskimų dialektus. Siekiama, kad kiekvienas žmogus pasaulyje galėtų pasakyti: „Dievas kalba mano kalba.”

Žinoma, musulmonams irgi nesvetimas šventųjų knygų verslas, bet jiems trūksta krikščionių entuziazmo. Jų komercinės leidyklos yra mažesnės ir paprastesnės. Musulmonai tiki, kad Koranas – tai paties Dievo žodžiai, kurių jokiais būdais nevalia iškreipti. Dėl šios priežasties jie nelinkę versti savo šventosios knygos į jokią kitą kalbą, o jeigu verčia, stengiasi, kad vertimas būtų pažodinis. Kai Muhammadas Shahruro pabandė perrašyti Koraną šiuolaikiniam skaitytojui, islamo šalys jo kūrinį „Knyga ir Koranas” vieningai pasmerkė.

Užtat krikščionys gali džiaugtis tuo, kad JAV – krikščioniška valstybė. Šioje turtingiausioje ir galingiausioje šalyje gyvena per 80 mln. evangelikų. Jungtinės Valstijos remia begalę misionierių ir Biblijos platintojų organizacijų. Korano leidybą taip pat finansuoja turtingos arabų valstybės, bet nereikia pamiršti, kad musulmonų pasaulyje daugiausia yra neraštingų žmonių. Be to, šiose šalyse itin retai naudojamasi internetu.

Vakaruose galima laisvai išpažinti tikėjimą, o islamiškoji visuomenė – konservatyvesnė. Ji toleruoja tik islamą. Krikščionys evangelikai skundžiasi, kad musulmonai gali nekliudomai statyti didžiausias mečetes „krikščionių žemėse”, o jiems Saudo Arabijoje ir Irane neleidžia platinti Biblijos.

Kas laimės šią religijų kovą, sunku atsakyti. Tik aišku, kad musulmonų ir krikščionių įsipareigojimas skleisti Dievo žodį kels naujų konfliktų. Aišku ir tai, jog Biblijos ir Korano įtaka pasaulyje nemažės.