A.Zuokas: „Būsiu Lietuvos meras”

„Labiausiai pasižymėjusio 2002 metų pasaulio jauno žmogaus” titulas, ilgametis Vilniaus meras ir Liberalų ir centro sąjungos pirmininkas. „Lietuviškasis benderis”, „oranžinis pinokis”, „abonentas”. Tai vis tas pats asmuo – Artūras Zuokas.

Užkulisių jėga.
– Jūsų „blogą” puošia posakis: „Žmogus, nedarantis klaidų, paprastai nedaro nieko”. Ar daug tų klaidų pridarėte?

– Vienareikšmiškai mano gyvenime buvo daugiau gerų sprendimų, kurie patvirtinti konkrečiais rezultatais ir laimėjimais. O klaidų galima padaryti. Ir tik iš klaidų, o ne iš pergalių, gali pasimokyti, jas analizuodamas ir nebekartodamas. Norint eiti į priekį, nereikia bijoti suklysti. Ir šiandien žmonės nepriima reikiamų sprendimų tik iš baimės, kad gali nepasisekti. Tad ir stovima nieko nedarant, toje pačioje vietoje. Ir dar dažnai kritiškai vertinant tai, kas vyksta aplinkui.

– Tai neturite jokių baimių ar vis dėlto ko nors bijote?

– Bijau iki galo sau pripažinti, kad mūsų valstybėje nemaža dalis sprendimų yra grįsti komerciniais interesais. Baisu pripažinti, kad valstybėje yra taip blogai, kaip kartais tenka sužinoti iš spaudos. Deja, turiu sutikti ar pripažinti, kad nemažos dalies politikų, net tos senosios kartos, kuri išaugo kartu su Sąjūdžiu, sprendimus lemia ne argumentai, ne noras atstovauti savo valstybei, saviems žmonėms, bet įvairiausi užkulisiniai susitarimai. Ir pagrįsti ne idėja, o pragmatiškais susitarimais, mainais.

– Tarp gana įvairių Jūsų biografijos faktų vienas buvo gana netikėtas – teko dirbti ornitologinės stoties Ventės Rage ornitologu. Kuo pakerėjo paukščiai?

– Sakyčiau, kad esu užaugęs miške, nes jaunystėje turėjau begalinę laisvę šeimoje. Susidomėjimas paukščiais buvo toks didelis, kad net įsigijau jaunojo ornitologo pažymėjimą, kurį išdavė Tado Ivanausko mokykla. Vienas važinėjau į girias stebėti retų paukščių, ieškodavau perėjimo vietų. Vėliau netgi norėjau stoti į Miškų ūkio technikumą ir tapti girininku. Tas mano gyvenimo laikotarpis yra labai gražus ir svarbus. Natūralu, kad kur jau kur, bet gamtos apsuptyje jaučiuosi geriausiai.

Pusiau žurnalistas

– O kas gamtininką stumtelėjo į žurnalistiką?

– Siekti žurnalisto profesijos apsisprendžiau mokydamasis antrame profesinės technikos mokyklos kurse. Ši profesija viliojo savo įvairove. Man atrodė, kad žurnalistas gali būti bet kuo. Pavyzdžiui, rašyti reportažus iš žvejybos laivo, kuris plaukioja Atlanto vandenyne, ar iš kokios nors šalies, apimtos karinio konflikto. Arba įsikūnyti į kokį nors personažą, arba tirti nusikalstamas veiklas. Atrodė, kad žurnalisto profesija leidžia įgyvendinti visas jaunystės svajones, nes norėjosi būti ir gamtininku, ir jūreiviu, ir policininku, ir kosmonautu. Tai padėjo labai aiškiai apsispręsti dėl ateities, pradėjau rašinėti į vietinį „Jonavos balsą”, žurnalą „Mūsų gamta”, profesionaliai užsiėmiau fotografija, sąmoningai pradėjau siekti žurnalisto karjeros.

– Ir pradėjote leisti laikraštį „Homo sovieticus”?

– Tai buvo Atgimimo laikai, Sąjūdis. Man tai, tik grįžusiam iš sovietų armijos, buvo didžiulis emocinis virsmas, įtraukęs į permainų sūkurį. Su kolega Sauliumi Jaruševičiumi svarstėme, kaip mes prie visų tų permainų galėtume prisidėti. Kilo idėja leisti leidinį, kuris padėtų keisti mūsų mąstymą, atsikratyti homo sovieticus sindromo. Nes nepakanka paskelbti nepriklausomybę ir vaikščioti su trispalve. Pradėjome nuo originalaus projekto – studijuoti Lenino raštus. Manau, kad Lietuvoje mažai asmenų, kurie Atgimimo laikotarpiu būtų perskaitę tiek daug Lenino raštų. Koks paradoksalus dalykas – skelbėme citatas iš raštų ar dekretų, kurie šiandienos vertinimu yra tiesiog ciniški, žiaurūs, nusikalstami, tačiau toje sovietų santvarkoje tai buvo galima traktuoti kaip didvyriškumą, principingumą. Pasikeitus suvokimui, visa tai atrodė kaip nusikaltimas. Tai vienas didžiausių mano suvokimų, kuriuos teko patirti – kaip tą patį veiksmą tas pats žmogus vienoje sistemoje ar vienoje aplinkoje gali vertinti vienaip, o kitoje – visiškai kitaip.

Tas mūsų laikraštis buvo pakankamai populiarus – išleisdavome 5-7 tūkst. egzempliorių.

– Intensyvios Lenino raštų studijos turėjo didelės įtakos pasaulėžiūrai?

– Susiformavo dviprasmybė – tarp viešo teiginio ir deklaruojamo siekio bei priemonių tiems siekiams įgyvendinti. Manau, reikėtų pritarti ne kartą išsakytai nuomonei, kad dažniausiai visi bandymai padaryti pasaulį geresnį jį tik pablogina. Ypač kai tai daroma revoliucijos būdu. Nuo to laiko, kai kas nors prabyla apie revoliucijas, žiūriu labai atsargiai.

– Esate evoliucijos šalininkas?

– Evoliucijos, bet ne darvinistinės. Šiandien, gyvendami išsilavinusioje visuomenėje, turėdami įvairiausių technologinių galimybių, neturime eiti į priekį darvinistinės evoliucijos būdu, kai viskas keičiasi palaipsniui. Tą savo evoliucinį kelią galime nueiti gerokai sparčiau, peržengti tuos barjerus, kurių anksčiau būtų nepavykę nugalėti. Tad esu už tai, kad savo gyvenimo kokybę kurtume greičiau ir efektyviau, sąmoningai suprasdami, kodėl tai darome. Ir tiems tikslams turėdami tarpusavio sutarimą.

Karo korespondentas

– 1990-1994 metais buvote korespondentas Irake, Irane, Karabache, Čečėnijoje. Manoma, kad anais laikais be sovietų specialiųjų tarnybų paramos ar palaikymo į tokias karštas pasaulio vietas pakliūti buvo neįmanoma?

– Atsakymas labai paprastas. Tokie dalykai nepasiekiami tiems žmonėms, kurie prieš norėdami ką nors nuveikti viską paskandina dvejonėse. O reikia tik eiti ir daryti. Tada ir bus aišku – įmanoma tai ar ne. Situacija buvo kiek kurioziška – tiesiog važiavau ten, kur man atrodė įdomu. Ir norėjau išsiskirti iš kitų. Nes lengva padaryti reportažą apie Seimo darbą. Kur kas sudėtingiau – reportažą iš karo veiksmų zonos. O dirbti pradėjau su Vakarų televizijos kompanijomis, niekada nedirbau su Rusijos žiniasklaida. Tuo metu po tokius konfliktinius regionus ne aš vienas keliavau. Mane į tą terpę atvedė Romas Dabrukas.

Tad kalbos apie specialiųjų tarnybų paramą yra paprasčiausias mitas arba mėginimas sumenkinti mano laimėjimus.

Tam, kad išvažiuočiau į Iraką, turėjau gauti Maskvos komjaunimo paramą, įsipareigodamas parašyti straipsnį jų leidiniui. Jie man padėjo gauti bilietus į lėktuvą, kuris skrido pasiimti iš Bagdado ten likusių paskutinių Sovietų Sąjungos piliečių. O Irako vizą per dvi dienas irgi gavau be jokių rūpesčių.

– Kodėl nepasilikote žurnalistikoje?

– Nesakyčiau, kad visiškai nepasilikau. Net šešeri metai, kai buvau versle, buvo savotiškas žurnalistinis tyrimas, kuris buvo atliekamas iš vidaus. Toks pats tyrimas buvo ir metai, praleisti mero poste. Iki šiol turiu savo „blogą”, kuriame nuolat rašau apie esamą padėtį Lietuvoje.

„Otkato” nereikia

– Viename savo tekstų rašėte: „Dažnai neaišku, koks interesas motyvuoja vieną ar kitą politinį judesį, kodėl politikai balsuodami apsisprendžia vienaip ir kitaip. Yra nuomonių, kad Vilniuje už kiekvieną projektą politikams tenka mokėti komisinius. Tai primityvaus mąstymo rezultatas. Taip teigiantys tikriausiai kažkada yra patys „davę” arba „gavę”. Tokie įpročiai Lietuvoje anksčiau buvo gajūs, o gal ir dabar kai kur dar išlikę. Aš, būdamas visiškai apsirūpinęs, kiek kitaip žiūriu į tokius dalykus. Manęs iš principo nedomina kažkokie papildomi uždarbiai ar komisiniai.”

Negi teigsite, kad Jums niekada niekas nėra nieko siūlęs, mėginęs „tartis”?

– Visuomenė, o ypač politikai, turėtų įsisąmoninti, kad jei žmogus palaiko vieną ar kitą poziciją, tai dar automatiškai nereiškia, kad jis atstovauja kieno nors interesams. Jei tų interesų nerandama, tai dažniausiai mėginama prikergti ryšius su specialiosiomis tarnybomis. Esame sunaikinę nuostatas, kad politikas gali turėti savo nuomonę, pažiūras, kurios skiriasi nuo daugumos.

Kita vertus, partijų finansavimo reikalus reikia labai išgryninti. Kartais labai sudėtinga suprasti, ar verslo atstovai tave remia kaip politiką, kurio idėjos yra priimtinos, ar tikisi labai konkrečios naudos sau. Čia yra labai daug netvarkos, tos ribos supainiojamos labai dažnai. Ir daug kas priklauso nuo politikų ar partijų stiprumo. Todėl ir siūlome visiškai atsisakyti juridinių asmenų paramos partijoms. Partijoms kažkokį procentą galėtų skirti tik fiziniai asmenys. Taip leistume gyventojams balsuoti ne kartą per ketverius metus, o kasmet, skiriant dalį pajamų mokesčio toms partijoms ar politikams, kurie geriausiai atstovauja jų interesus. Tai suartintų politikus ir visuomenę.

Dabar dažnas atvejis, kai politikai sprendimus priima iš pačių prasčiausių paskatų – norėdami gauti materialinės naudos. Turime atvirai tai pripažinti, tada bus lengviau su tuo kovoti.

– O Jūs skaidrus politikas?

– Iš visų politikų skaidriausias, jei neturėtume galvoje to, kad absoliutaus skaidrumo net gamtoje nėra, nekalbant apie politiką. Vis dėlto jei būtų sudaromas skaidriausiųjų dešimtukas, tai pretenduočiau į pirmąją vietą. Ir galėčiau savo skaidrumą įrodyti.

– Kodėl dešimtuko lyderis, kai STT darė kratas partijų būstinėse, spruko į užsienį?

– Apie šį epizodą būtų galima knygą parašyti. Žmonės dažnai užmiršta aplinkybes, kurioms esant viskas įvyko. Priminčiau, kad tuo metu, kai išvažiavau iš Lietuvos, partijų būstinėse vyko kratos ir buvo paimami dokumentai. Iki prezidento rinkimų antrojo turo likus keturioms dienoms. Tokius dalykus specialiosios tarnybos sau leidžia tik autoritarinėse valstybėse. Tai buvo aiškiai suplanuota akcija, kuria mėginta paremti kai kuriuos kandidatus. Kratos buvo rengiamos tų partijų, kurios rėmė Valdą Adamkų, būstinėse. Buvau taip pat informuotas, kad STT planuoja mane sulaikyti. Tad aš paprasčiausiai išvykau į Italiją atostogauti, kad nebūtų galimybės manęs sulaikyti ar įvykdyti kokią kitą provokaciją. Tik įvažiavus į Lenkiją, man paskambino iš Vilniaus ir pranešė, kad STT ketina išplatinti žinią, kad aš pabėgau. Nutariau grįžti ir, atskleidęs tiesą, visą šią STT akciją pakreipti kita linkme. Tą patį vakarą grįžau į Vilnių, taip sugriaudamas specialiųjų tarnybų akciją, kuria norėta pasirinkti nugalėtoją prezidento rinkimuose.

Aišku, man asmeniškai šis veiksmas daug kainavo, tačiau šiandien prezidentas yra V.Adamkus. O po visų patikrinimų pasirodė, kad tose partijose buhalterinė apskaita tvarkoma teisingai. Baigiant šią skaudžią man istoriją pasakysiu, kad aiškiai pamatėme, kaip galima iškreipti realius veiksmus, kaip specialiosios tarnybos dalyvauja politiniuose procesuose. Pretenduočiau būti lyginamas su Vytautu Didžiuoju, kuris padarė apgaulingą manevrą, kad sukeltų sumaištį priešų kariuomenės gretose.

Arčiau žmogaus

– Esate patekęs į Seimą, tačiau atsisakėte mandato dėl sostinės mero posto. Ar Vilnius ir toliau išliks Jūsų politinio veikimo erdvė?

– Esu partijos vadovas ir visi bandymai ištrinti mane iš didžiosios politikos buvo nesėkmingi. Nors žala man ir kolegoms buvo padaryta didelė. Tačiau įrodėme, kad nesame bestuburiai.

Mano tikslas – kandidatuoti į Seimą ir tuo pačiu pristatyti save kaip galimą premjerą. Sakyčiau, kad net ne į premjero, o valstybės mero postą. Nes žinote, kad premjerai yra labai toli nuo liaudies su savo apsauga, specialiais automobiliais. Įtariu, kad daugelis iki šiol buvusių premjerų net nelabai žino, kuo gyvena Lietuva. Aš meru dirbau beveik septynerius metus ir gerai žinau, kokiais lūkesčiais gyvena žmonės. Todėl norėčiau būti Lietuvos meras, o ne premjeras. Tikiuosi, mūsų siūlymus žmonės išgirs.

– Dešiniųjų atstovai savivaldybėje teigia, kad kliūtis bendradarbiauti su liberalcentristais yra A.Zuoko vertybinės nuostatos. Kaip, esant principiniams nesutarimams, pavyks sukurti skambias dešiniųjų koalicijas „vardan Lietuvos”?

– Tokios kalbos parodo oponentų silpnumą, nes esu jiems lyg spyglys minkštojoje kūno vietoje. Kai kalbama apie principus, norėčiau remtis faktais. Kas rėmė V.Adamkų? Zuokas buvo rinkimų kampanijos priešakyje. Tai mūsų vertybė. Kas pirmieji pasakė, kad buvęs ūkio ministras V.Uspaskichas painiojo viešus ir privačius interesus? Zuokas. Niekada nepalaikėme dujų tarpininkų norų užsidirbti kuo daugiau mūsų visų sąskaita. Principingai elgėmės R.Pakso apkaltos proceso metu. Šį sąrašą būtų galima tęsti be galo.

O dešiniųjų partijų siekis vienytis yra sveikintinas, tačiau kol kas kuriama koalicija tėra skambi iškaba, kurioje nematau jokių naujovių. Realių pokyčių valstybėje gali padaryti tik Liberalų ir centro sąjunga bei premjeras A.Zuokas, bendradarbiaudami su konservatoriais ir socialdemokratais.

– Tačiau daugelis politikos apžvalgininkų mato labai ryškius V.Adamkaus pirmosios ir antrosios kadencijų skirtumus?

– Negaliu nesutikti, kad ir mes esame nusivylę. Reikia pripažinti, kad šiandien prezidentas yra apsuptas tam tikro rato žmonių, kurie formuoja nuomonę ir daro didelę įtaką. Tačiau ar šio rato patarimai yra naudingi valstybei ir jos žmonėms? Vis dažniau tuo abejoju. Vienas šios aplinkos tikslų – diskredituoti mane ir mūsų partiją. Tad ir turime rezultatą – prezidentas neturi informacijos, kuri leistų jam priimti geriausius sprendimus.

– Šiaip premjeru tikriausiai nieko prieš būti ir Andrius Kubilius?

– Manau, kad A.Kubilius galėtų būti geras Seimo pirmininkas. Jis išsilavinęs politikas, bet pagal savo natūrą jis yra daugiau įstatymų leidėjas, o ne viešojo sektoriaus administratorius.

– Premjero ir socialdemokratų elgesį stumiant LEO LT projektą vadinate šantažu. Kaip elgsitės tokiomis aplinkybėmis?

– Tai, kas teikiama Seimui, yra energetinės nepriklausomybės praradimas. Dabartinė nacionalinio investuotojo steigimo sutartis vertintina kaip bandymas pažeisti Lietuvos žmonių interesus, Konstituciją, Europos Sąjungos teisę ir galiojančius LR įstatymus bei de facto privatizuoti Lietuvos energetikos ūkį.

Jei aš būčiau premjeras, tai niekada nebūčiau privatizavęs strateginių monopolinių valstybės objektų. Priešingai, reikėjo pritraukti privatų kapitalą į jo administravimą ir priežiūrą. Tik taip valstybės gali apginti savo strateginius interesus ir likti aktyvios ginant vartotojų interesus.

O kai premjero kabinete privataus kapitalo atstovas man diktuoja, kaip reikės balsuoti Seime, tai yra ne kas kita, o paprasčiausias reketas, su kuriuo taikstytis neketiname.

——————————————————————————–

„Esu surinkęs nemažai lietuviškų laikraščių iškarpų, vertinančių mano veiklą. Buvau vadinamas „ostapu benderiu”, „oranžiniu pinokiu”, o miesto projektai – „naujaisiais vasiukais”. Matau, kad dabar tonas kitoks: „naujieji vasiukai” tampa realybe – dešinysis Neries krantas Vilniuje keičiasi tiesiog akyse”, – buvęs sostinės meras A.Zuokas apie savo pravardes.

——————————————————————————–

„A.Zuokas premjeras? (pauzė) Neturėtų žmogus po tų visų „abonentinių” skandalų pretenduoti į tokį postą. Tai yra labai didelis šešėlis ir niekaip nepaneigtas, nes teismai vis dar vyksta. Neįsivaizduoju, kaip Lietuva galėtų turėti tokį premjerą. Aš tikrai to nenorėčiau.

O kalbant apie bendradarbiavimą su liberalcentristais, tai visada sakiau, kad netapatinu šios partijos su A.Zuoku. Koaliciją sostinėje mes galėjome išsaugoti, jeigu, prasidėjus „abonentinėms” istorijoms, A.Zuokas būtų garbingai pasitraukęs. Tačiau trauktis teko man”, – Vilniaus tarybos narys, konservatorius Kęstutis Masiulis.