Visiška tyla

Po darbo grįžtate namo. Uždarote buto duris ir, atrodo, kad už jų pasiliko visos problemos ir jau galima pailsėti. Deja, netgi savojoje „tvirtovėje” ramybės nėra – erzina girgždančios durys, sklindantys garsai iš virtuvės, namiškių žingsniai, sklindaveikiančių buitinių prietaisų ūžesys. O ką jau kalbėti, jei ir pas kaimynus gyvenimas „kunkuliuoja”.

Žinoma, tada kyla klausimas, kas kaltas ir ką daryti?

Minimumas – per mažai

Galimos dvi išeitys – sumažinti šaltinio skleidžiamą triukšmą (jei tai įmanoma) arba garso kelyje pastatyti užkardą.

Palikimas, kurį mums paliko masinės statybos periodas, garso izoliacijos atžvilgiu labai blogas. Garso izoliacija iš esmės priklauso nuo konstrukcijų masyvumo. Esant vienai ir tai pačiai garso bangų jėgai, padidinto masyvumo konstrukcijos sumažina vibraciją ir sumenkina garso skleidžiamą stiprumą. Todėl didindami konstrukcijų masę, didiname garso izoliaciją. Deja, dauguma mūsų gyvena seniai pastatytuose pastatuose ir nėra jokių galimybių padidinti jų konstrukcijų masyvumą. Be to, reikia atsižvelgti, kad net ir padidinę konstrukcijų masę 2 kartus, garso izoliacija pagerės tik 6 decibelais (dB).

Egzistuoja statybinės normos ir taisyklės, kuriose griežtai nustatytas atitvarinių konstrukcijų garso izoliacijos minimumas. Tačiau šis minimumas taikomas įprastiniam triukšmui, o ne muzikavimui, įvairioms šventėms ar triukšmui iš gatvės. Be to, ir šis minimumas pasiekiamas tik griežtai laikantis statybos techninių reikalavimų. Tokiu būdu daugelis mūsų kenčiame nuo to, kad girdime daugiau nei norime girdėti.

Monolitiniai namai iš gelžbetonio elementų yra labai laidūs garsui. Žinoma, statant ir netgi projektuojant buvo stengiamasi sumažinti iš išorės sklindantį triukšmą, pavyzdžiui, sanitariniai mazgai ir virtuvės patalpos buvo jungiamos į atskirus blokus, kurių sienos ribojasi su laiptine ar tokiu pat kaimyniniu bloku. Tačiau dažniausiai tai nepadeda ir gyventojams patiems tenka pasirūpinti papildoma garso izoliacija.

Sienos ir pertvaros

Kliūtis garso bangoms yra patalpų sienos. Jos būna dvejopų konstrukcijų: viensluoksnės (dažniau monolitinės-plytų, gelžbetonio, akmens ar kt.) ir daugiasluoksnės – iš įvairių medžiagų lakštų.

Pirmas būdas, kaip sumažinto triukšmą – padaryti taip, kad garso banga negalėtų virpinti pertvaros ir neperduotų garso į patalpos vidų. Dėl to pertvara turi būti arba masyvi (sunki), arba kieta. Kuo sunkesnis ir storesnis monolitas ir aukštesnis garso dažnis, tuo mažiau siena vibruoja, vadinasi, jos garso izoliacija geresnė. Sienos iš akytos struktūros statybinės medžiagos (pavyzdžiui, akytojo betono) turi būti kruopščiai nutinkuotos. Taip užkertamas kelias garso bangoms plisti per poras.

Kitas būdas – pasiekti, kad garso bangos energija absorbuotųsi ir išsisklaidytų pertvarinės konstrukcijos viduje. Tai galima realizuoti panaudojant daugiasluoksnes konstrukcijas iš poringų ir pluoštinių medžiagų. Garsas jose tarsi užrakinamas.

Daugiasluoksnės konstrukcijos gali būti iš įvairių medžiagų lakštų, tarp kurių sudaromas oro tarpas. Tokioje struktūroje vibracija slopsta greičiau nei vienalytėje medžiagoje. Garso izoliacijos savybės „sluoksniuotoje” gana nedidelio tankumo pertvaroje panašios į monolitinės sienos savybes. 150 mm storio su 40 mm mineralinės vatos užpildo sluoksniu ir 100 mm oro tarpu pertvara, iš išorės apkalta dvigubo gipskartonio lakštais, kurių kiekvieno storis 12,5 mm, užtikrins 52 dB garso izoliaciją. O to visiškai pakanka, kad būtų gera apsauga nuo triukšmo, kurį buityje kelia įvairūs šaltiniai.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Įvairenybės su žyma , , , , .

2 atsiliepimai į "Visiška tyla"

  1. :)

    VISIŠKA TYLA GALI DŽIAUGTIS TIK KAIMO VIENKIEMYJE…

  2. Besidziaugiantis

    Arba Uzmiestyje miske… 🙂

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.