Švietimo darbuotojus diskriminuojanti valstybės politika ima atsirūgti su kaupu – esami mokytojai nesiliauja maištauti, jauni diplomuoti specialistai mokyklas iš toli aplenkia, o abiturientai pedagogo specialybės paprasčiausiai nebesirenka.
Vilniaus pedagoginį universitetą ištiko krizė. Per pastaruosius metus norinčiųjų tapti mokytojais šioje įstaigoje sumažėjo pustrečio karto. Optimistiškais rodikliais negali pasigirti ir uostamiesčio alma mater Pedagogikos fakultetas.
Čia per pastaruosius trejus metus studentų sumažėjo daugiau nei pustrečio šimto. Fakulteto duomenimis, besimokančių pagal dieninių studijų programas studentų 2005 metais buvo 709, 2006 metais – 630, o 2007-aisiais – vos 594.
Dar labiau retėjo „neakivaizdininkų” gretos. 2005 metais pagal neakivaizdinių studijų programas studijavo 818, 2006-aisiais – 622, 2007 metais – 664 studentai. Vis dėlto fakulteto vadovybė situacijos dramatizuoti nelinkusi.
„Nors statistika rodo nuosmukį, procentai nebūtinai atspindi realią situaciją. Juk yra nemažai studentų, laikinai nutraukusių studijas. Dabar akademinių atostogų skyrimo tvarka labai jau liberali…” – situaciją komentavo fakulteto dekanas dr. Povilas Žakaitis.
Kita vertus, pokalbininkas neslėpė, kad ryžęsi čia studijuoti jaunuoliai daugiausia renkasi tas specialybes, kurias ateity galės pritaikyti ne tik prie mokyklinės lentos. Anot P. Žakaičio, populiarumo nestokoja švietimo vadybos, psichologijos, socialinės pedagogikos studijų programos. Tuo metu dailės pedagogikos ar vaikystės pedagogikos su užsienio kalba programos skaičiuoja paskutines dienas.
Neslėpė P. Žakaitis ir to, kad ne visi Pedagogikos fakulteto studentai gavę diplomus žingsniuoja darbo ieškoti į mokyklas. Anot jo, mokytojo profesiją pasirenka vos kas trečias fakulteto absolventas.
Vis dėlto pokalbininkas nelikęs manyti, kad pedagogus ruošiančios aukštosios mokyklos galiausiai išnyks iš šalies švietimo sistemos žemėlapio.
„Akivaizdu, kad socialiniam pedagogo statusui šiandien neskiriamas pakankamas dėmesys. Tačiau kol bus poreikis mokyti ir ugdyti vaikus, mokytojo profesijos egzistavimas bus neišvengiamas. Tačiau tik nuo valstybės, nuo mūsų pačių priklauso, kokie žmonės užims tuos vaidmenis”, – sakė P. Žakaitis.