Lietuvis Singapūre žvejoja genus

Kiekvieno žmogaus genomas yra skirtingas ir jau kalbama apie vadinamąją asmeninę mediciną, kai vaistai bus skiriami atsižvelgiant, ar žmogaus genomas turi kokių nors mutacijų, ar ne. Pasak dr. Rimanto Kodžiaus, genų sekvenavimo (paprasčiau tariant, tyrimo) mašinos vis tobulėja ir tikimasi, kad po poros ar dešimties metų ištirti genomą kainuos tik tūkstantį dolerių.

Trisdešimt trejų metų biochemikas R.Kodžius dveji metai dirba viename garsiojo Biopolio institute Singapūre ir jau pakvietė apžiūrėti modernų mokslo miestelį būsimo Saulėtekio slėnio direktorių iš Lietuvos. Mokslininkas neatsisako minties pats kada nors grįžti į gimtąją šalį, tačiau pripažįsta, kad permainos mokslo srityje čia vyksta lėtai.

Teorija ir praktika

R.Kodžius maloniai prisiminė biomedicinos mokslų studijas Vilniaus universitete, gerus dėstytojus ir puikų matematikos, chemijos, užsienio kalbų teorinį parengimą. Vis dėlto po trejų mokslo metų suprato, kad vien teorijos neužtenka, jeigu nori išmokti praktinio darbo.

Vilniaus universitete nebuvo lengva pereinamuoju laikotarpiu po nepriklausomybės atgavimo. Prietaisai – dar iš sovietmečio, gal šeštojo praėjusio amžiaus dešimtmečio. Naujų nebegaudavo. Jaunasis mokslininkas nusprendė baigti studijas Vakarų Europoje.

1995 metais R.Kodžius išvyko į Austriją, nes Zalcburgo universitete gavo stipendiją ir visas jėgas galėjo skirti mokslui. Atlikęs praktinį bakalauro darbą, grįžo į Vilniaus universitetą apsiginti laipsnio. Vėliau taip pat Austrijoje baigė rašyti magistro darbą. Daktaro disertacijai mokslininkas pasirinko Max Planko institutą Berlyne ir pradėjo dirbti molekulinės genetikos srityje.

„Kaip tik tuo metu sekvenavo žmogaus genomą, ir buvo labai įdomu atsidūrus pačiame genų žvejojimo sūkuryje išmokti naujų metodų, – prisiminė pašnekovas. – Aš žvejojau genus, kurie sukelia alergiją.”

Šveicarijoje apsigynęs daktaro disertaciją, R.Kodžius ėmė svarstyti galimybę išvykti iš Europos, nes būdamas Austrijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje kalbėjo vokiškai, o mokslo kalba, pasak pašnekovo, vis dėlto yra anglų. Norint ją išmokti, geriausia pagyventi jau ne vokiškai šnekančioje šalyje.

Pelės mutantės

Kaip tik pasitaikė proga gauti stipendiją Japonijoje ir dirbti taip pat genomų tyrimų laboratorijoje. Japonijoje lietuvis išbuvo trejus su puse metų ir pastebėjo, kad japonai negaili lėšų mokslui, nes yra įsitikinę, kad nesvarbu, kiek kainuos, jei nori ką nors pasiekti.

„Asmeniškai rekomenduočiau kiekvienam pabūti šioje šalyje metus ar dvejus, bet po dvejų trejų metų jau tampa nelengva europiečiui, – pripažino pašnekovas. – Nors ten man labai patiko, o ir lietuvių yra. Aišku, galbūt daugiau studentų, bet ir mokslininkų dėsto universitetuose. Padirba kelerius metus ir grįžta į Lietuvą. Lietuvių yra ir Japonijos įmonėse. Vis dėlto ten – visos aukštosios technologijos, o būnant vietoje, lengviau palaikyti ryšį su japonais.”

Kaip ir pailsėti po Japonijos R.Kodžius išvyko į Australiją. Toliau dirbo genų tyrimų srityje ir net išplėtojo tam tikrą genų mutacijos metodą, pritaikė jį darbui laboratorijoje.

„Buvo tiriamos pelės mutantės. Jei tam tikrame gene trūksta dešimt bazių porų, pelės labai nutunka ir yra kaip nutukimo modelis. Aš pritaikiau laboratorijoje metodą, kaip nustatyti, ar jos turi tokių genų, ar ne. Profesorius buvo labai patenkintas, – prisiminė jaunasis mokslininkas. – Vis dėlto Australijoje neteko ilgiau pabūti, maždaug tris mėnesius, nes buvau labai kalbinamas atvykti į Singapūrą. Ten reikėjo mano žinių.”

Biopolio stebuklas

Per vieną konferenciją profesoriaus iš Singapūro įkalbėtas dirbti jo laboratorijoje, R.Kodžius iki šiol ten. Singapūras labai daug investuoja į biotechnologijos, medicinos, fizikos mokslus, inžineriją. Biopolio miestelyje yra daug mokslinių tyrimų institutų. Pašnekovas papasakojo, kad prieš porą metų buvo pastatyti šeši ar septyni didžiuliai pastatai, dabar baigė kelis ir dar jų statys. Iš Europos ir Amerikos kviečiami dirbti garsūs mokslininkai, daug nuveikę vienoje ar kitoje srityje. Laboratorijos įvairiems projektams taip pat intensyviai ieško žmonių.

R.Kodžius dirba „Proteos” institute, kuriame atliekami daugiausia baltymų tyrimai. Dar yra „Nanos”, „Imunos”, „Neuros”, „Matrix” ir kitokių pavadinimų, nusakančių tyrimų pobūdį, institutų.

Bene didžiausiame „Proteos” institute dirba daugiau kaip 500 žmonių. Laboratorija taip pat nemaža – iš viso apie 15 žmonių. Vieni dirba eksperimentinį darbą, kiti apdoroja duomenis ir programuoja.

„Sukurta visa infrastruktūra, – pasakojo pašnekovas. – Pavyzdžiui, į patalpas pastato apačioje galima nuvežti indus, kad juos išplautų ir autoklave sterilizuotų. Kartu galima pasiimti ir jau paruoštų skysčių. Daug ko nereikia pačiam daryti ir tikrai netrūksta nei prietaisų, nei chemikalų. Panašiai, manau, planuojama veikti būsimuose Lietuvos mokslo slėniuose Žaliakalnyje ir Saulėtekyje. Saulėtekio slėnio direktorių Andrių Bagdoną jau kviečiau į Biopolį apsidairyti.”

Kaip keitėsi rykliai

Singapūre daug investuojama ne tik į laboratorijas, bet ir į žmones. Pasak pašnekovo, ši šalis labai sparčiai žengia į priekį mokslo srityje ir jau lygiuojasi su Amerika, o gal net yra labiau pažengusi.

Vis dėlto Singapūre mūsų tautiečių yra kur kas mažiau nei Japonijoje, nes ir pati šalis mažesnė. „Proteos” institute dirba dar viena lietuvė Kristina Rutkutė, per penkerius metus JAV parengusi ir apgynusi daktaro darbą. R.Kodžius patenkintas darbu, o kiek bus Biopolyje, dar nežino. Ateitis parodys, kaip seksis projektas.

„Mes sekvenuojame genus, – kuo populiariau stengėsi papasakoti mokslininkas apie savo tyrimų sritį. – Ir genomą, ir transkriptomą – nuo genomo nuskaitomus transkriptus. Žinant, koks yra žmogaus genomas ar kokia yra jo transkripcija, galima pasakyti viską apie žmogaus būklę. Dabar stebime tokį seną gyvūną kaip ryklys, atsiradusį daugiau kaip prieš 530 mln. metų. Tiriame jo evoliucinius pasikeitimus. Tokių žuvų dar plaukioja vandenyne prie Australijos krantų, ir labai įdomu tirti jų genomus.”

Neužsidarius laboratorijoje

Dirbant mokslinį darbą neišvengiama publikuotis, pasakyti kitiems, ką tyrinėji ir kokie yra tyrimų rezultatai. R.Kodžiaus įsitikinimu, mokslas yra ne tai, ką tyrinėji užsidaręs laboratorijoje, bet tai, kokį produktą sukuri – ar nori jį parduoti, užpatentuoti, publikuoti, ką esi padaręs.

Mokslininko darbo laikas nėra labai reglamentuotas. Gali atvykti ir aštuntą ar devintą valandą ryto. Dirba, kiek trunka eksperimentai. Vakare kokį filmą pažiūri ar baseine pasimaudo. Singapūre visada šilta. Jei yra kelios poilsio dienos, galima nuvažiuoti į aplinkines šalis. R.Kodžius jau aplankė Malaiziją, Indoneziją, Kambodžą, Tailandą. Dar norėtų nuvažiuoti į Vietnamą, Kiniją – irgi netoli. Pietryčių Azijoje yra ką pamatyti. Skirtingų kultūrų šalys įdomios.

Mokslo vienuolis

Pašnekovas linkėtų kiekvienam universiteto studentui bent pusę metų ar metus studijuoti užsienio šalyje, nes tikrai geras patyrimas iš šalies pasižiūrėti, ką pats darai, padirbėti skirtingoje sistemoje.

„Aš tikėjausi padirbėti užsienyje kokius trejus ketverius metus, bet dabar jau dešimt, vienuolika ir dvylika metų bus. Jaučiuosi kaip ir tremtinys, – juokėsi R.Kodžius. – Kai perpranti kitos šalies kultūrą ir sugebi prisiderinti, gyvenimas nėra toks blogas. Esu patenkintas ir darbu, ir gyvenimu, tačiau norėčiau vis dėlto gyventi Europoje – Lietuvoje ar kitoje šalyje.”

Mokslininkas dar nesukūrė šeimos ir pripažįsta, kad nėra taip lengva, kai tiek daug keliauja. Kartais net pagalvoja, kad seniau vienuoliai būdavo tikėjimo mokytojai ir tikėjimas buvo kaip ir pagrindinis mokslas. Dabar vis dėlto gamtos ir kiti mokslai vyrauja, o jis pats, šmaikštavo pašnekovas, jaučiasi kaip ir koks vienuolis, nes dar nespėjo vesti. Šeimos ir meilės nelabai suplanuosi.

Atveriant mokslo rinką

Neseniai R.Kodžius lankėsi Lietuvoje. Biotechnologijos institute skaitė paskaitas, su kolegomis kalbėjosi apie mokslo padėtį šalyje.

„Ji, aišku, metai po metų vis gerėja, bet, man atrodo, truputį per lėtai. Norėtųsi didesnių pokyčių, didesnio investavimo į mokslą, – kalbėjo pašnekovas. – Esu tikras, kad ir genų sekvenavimas įsitvirtins Lietuvoje, nes ši mokslo sritis svarbi ir medicinai, įvairių ligų tyrimui, ir žemės ūkiui, ir kitur. Vis dėlto dabar kartais pasijuntu tarsi koks kosmonautas, nes kai kas net nelabai supranta, kas yra tas genų sekvenavimas. Tarsi skraidytum į kokį Mėnulį ir klaustum, ar kas susidomėtų tokiu dalyku. Kita vertus, yra ir Lietuvoje įmonių, kurios dirba ar dirbs molekulinės genetikos, genomų tyrimų srityje. Visos išsivysčiusios pasaulio šalys gal jau antrą ar trečią genomų sekvenavimo etapą žengia.”

Mokslininkas palaiko ryšį su kolegomis Lietuvoje. Domisi, ką jie daro. Papasakoja apie savo darbą. Pastebėjęs kokį įdomų straipsnį, persiunčia jiems.

„Norėčiau padėti Lietuvos mokslui ir kolegoms, bet svarbiausia, – R.Kodžiaus manymu, – reikėtų atidaryti mokslo rinką, kad ne tik lietuviai, bet ir užsieniečiai galėtų dirbti šalyje. Galima rasti ne tik lietuvių, kurie dirba užsienyje ir kurių, aišku, yra daug, bet ir kokį vokietį, rusą ar amerikietį. Geri vienos ar kitos srities specialistai, pasikviesti į Lietuvą, įsteigtų savo laboratorijas – ir konkurencija būtų, ir ryšiai su užsieniu plėtotųsi bei stiprėtų.”