Tarp praėjusių metų Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų – JAV gyvenanti poetė Zinaida Nagytė-Katiliškienė (literatūrinis slapyvardis Liūnė Sutema). Premija skirta už dvasinės saugos poeziją rinkinyje „Tebūnie” (2006, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla).
Liūnės Sutemos knygos „Tebūnie” redaktorius Valentinas Sventickas, pristatydamas poetę ir naują jos eilėraščių knygą, kviečia įsižiūrėti į datas. Datos – tai ne tik aštuoniasdešimties gimtadienių kraitis, ne tik išleistos knygos, kiekviena kurių – išskirtinis įvykis.
„Pastarųjų metų poetės kūryba paveikta sunkių netekčių, – rašo V.Sventickas. – 1980 metais mirė jos vyras rašytojas Marius Katiliškis, 1996 metais – brolis Henrikas Nagys, prieš trejetą metų poetė neteko dukros, pernai sūnaus. Šie išgyvenimai ir atskirtumas nuo Tėvynės nulemia kūrybos būsenas.”
„Liūnė Sutema bendriausia prasme yra poetė egzistencialistė”, – savo recenzijoje teigia Viktorija Daujotytė, pabrėždama, kad jos eilėraščiai yra kontakto su pasauliu būdas, o biografijos detalės – pretekstas rašyti tekstą, kuris pirmiausia „rašosi iš patirties rašyti, gyventi rašant”. Valdemaras Kukulas naują L.Sutemos rinkinį vadina sieloraščiu. Vitas Areška rašydamas prisipažįsta, jog L.Sutema „sukrečia ir žmogiškai, ir estetiškai, verčia eilinį kartą klausti: kas yra poezija?”
Į šį ir kitus klausimus LŽ žurnalistė paprašė atsakyti pačią poetę, paskambinusi jai į Lemontą, nedidelį mietelį šalia Čikagos (JAV), kur jau daug metų gyvena kūrėja. Pokalbis prasidėjo nuo sveikinimų ir L.Sutemai apie jos knygą dar nežinomų dalykų.
Be dokumentų
– Ar žinote, kad jūsų eilėraščių knygelė „Tebūnie” jau išleista ir Brailio raštu?
– O Dangau! Čia tai tikrai nuostabu.
– Dar šį mėnesį pasirodys aktorės Olitos Dautartaitės įrašyta kompaktinė plokštelė „Tebūnie”, iš kurios skambės jūsų, jūsų brolio H.Nagio, Bernardo Brazdžionio eilėraščiai.
– Man skambino O.Dautartaitė, minėjo.
– Šiandien ne tik jūsų kūryba, bet tarsi ir jūs pati po beveik 64 metų pertraukos pirmąkart grįžtate į Lietuvą, pas jos žmones.
– Aš visą laiką buvau ir esu su jumis. Tik toliau gyvenu.
– Tai gal atvažiuosite į iškilmingą premijos teikimą?
– Neatvažiuosiu, tikrai ne. Visų pirma dėl to, kad aš neturiu jokių dokumentų. Manęs niekas neišleistų.
– Kaip neturite?
– Neturiu, nes aš niekada nenorėjau ir todėl „nepaėmiau” Amerikos pilietybės. O Lietuvos pilietybę, manau, kad turiu. Tik nėra jokio paso originalo…
Be to, yra ir kitų dalykų, dėl kurių negaliu atvažiuoti. Tačiau pagrindinis – dokumentai, be jų negaliu ne tik į Lietuvą, bet ir už Amerikos ribų išvykti. Atvirai kalbant, truputį prisibijau. Apskritai kalbant, net nežinau, ar į Lietuvą važiuočiau.
– Bet jūsų eilėraščiai apie vaikystę, gimtąjį miestelį, Mažeikių geležinkelio stotį – lyg jau į Lietuvą keliaujančio žmogaus posmai…
– Mano atminty viskas išliko, viskas labai gyva. Aš gyvenu tais prisiminimais.
Trys premijos ir „paslaptis”
– Ar jums svarbu, kad esate įvertinta Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija?
– Labai svarbu. Amerikoje esu pelniusi dvi premijas, tačiau jos manęs tiek nedžiugino, kaip ši, Lietuvoje skirta. Man ypač svarbu, kad įvertino gimtinėje, kad mano kūryba domisi Lietuvos žmonės.
– O koks jūsų vardo premijos likimas? Internete aptikau informaciją, kad beveik prieš dešimtį metų moksleiviams, jaunųjų poezijos konkursų nugalėtojams, buvo skiriamos L.Sutemos premijos. Šiandien ją sunkiai beatmena konkurso rengėjai iš Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijos, o ir laureatai „išsibarstė” po margą pasaulį.
– Čia kaip kokia paslaptis. Kažką girdėjau, bet tiesiogiai su manimi niekas niekada nėra kalbėjęs apie L.Sutemos premiją.
– Ar prisimenate savo pirmąjį eilėraštį, kurį parašėte dar būdama keturiolikos?
– O Dangau, ne.
– Teko skaityti, kad jį parašėte brolio H.Nagio paskatinta, dar Lietuvoje.
– Taip, 1941-aisiais, Lietuvoje. Turėjau visą eilėraščių sąsiuvinį. Jį jau perdaviau į Maironio lietuvių literatūros muziejų, esantį Kaune. Kiek ten yra kūrinių? Tikrai nežinau. Aš eilėraščių nenumeruoju ir nedatuoju.
Slapyvardis atėjo pats
– Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos vyriausiasis redaktorius V.Sventickas nesenai guodėsi, kad jau baigia ištirpti knygos „Tebūnie” tiražas, sakė, kad laukia jūsų naujų eilėraščių, leidykla pasirengusi dar vieną jūsų knygą išleisti…
– Vakar V.Sventickas man irgi skambino.
– Suteikėte redaktoriui, kartu ir skaitytojams, vilties?
– Ar galiu ką pažadėti?.. Aš – ne kasdien rašau. Nesu nusistačiusi jokių taisyklių. Rašau tik tada, kai jaučiu, kad man to būtinai reikia.
– Bet šiandien tai tikriausiai pulsite rašyti?
– Šiandien pulsiu skaityti. Ne per seniausiai gavau naują Jono Mikelinsko apysakų knygą.
Aš turiu labai daug knygų. Tarp jų – mano be galo mėgstamų rašytojų knygos. Jas būtinai stengiuosi įsigyti, kai tik išeina nauja. Tik neklauskite, kas tie mėgstamieji… Šito tai neatsakysiu. Tie rašytojai, manau, ir taip žino, kad juos mėgstu. Jaučia.
– Esate užsiminusi, kad labai patinka žiema. Ar tai reiškia, kad šis metas – kūrybingiausias Jums laikas?
– Ne, bet labiausiai patinka žiema, – sniegas man yra svarbiausia. Švaru, balta. Žiema nuramina žmogų. Labai mėgstu baltą spalvą, tačiau mano didžiausiam nusivylimui, šiais metais čia beveik nėra žiemos. Dabar pro langą matau purvyną. Bet dar nesibaigė žiema, dar laukiu.
– O ar laukiate recenzijų, jūsų kūrybos vertinimų?
– Nežinau, ką atsakyti. Bijau užgauti kritikus. Man jų nuomonė svarbi, bet ne ypatingai. Aš dėl jų vertinimų tikrai neišgyvenu.
„Tebūnie” knyga sulaukė labai gražių recenzijų. Kartais pagalvoju, kad aš nė neverta tokių gerų atsiliepimų.
– Daugelis tikriausiai klausia apie tokį neįprastą jūsų literatūrinį slapyvardį?
– Tikrai taip. Dar nuo Vokietijos laikų pasirašau Liūne Sutema, nuo pačios pradžios, kai tik pradėjau viešai spausdinti savo eilėraščius. Žinot, slapyvardžio aš nerinkau, negalvojau. Jis atėjo pats. Turbūt Dievulis man pakuždėjo į ausį.
Su „Santara Šviesa”
– Aktorė O.Dautartaitė minėjo, kad jūs labai gražiai skaitote savo eilėraščius. Ar dažnai juos tenka pristatyti viešai?
– Iš tikrųjų, tai aš labai nemėgstu viešumoje skaityti savo poezijos. Atsisakau ir dėl to, žinoma, ant manęs pyksta vietos lietuviai. Vengiu skaityti todėl, kad ne visi į renginį susirinkusieji mėgsta poeziją, – matau, kai tik iš mandagumo sėdi, būna priversti klausytis. Aš nemėgstu žmonių prievartauti.
Todėl savo eilėraščius skaitau tik per „Santaros Šviesos” suvažiavimus, kuriuose visada lankausi, klausausi paskaitų. Ten jau kitokie žmonės. Bet gal jie mane kviečia skaityti todėl, kad visada atvažiuoju, čia pat gyvenu?
Aš jau per daug kalbu. Gal baikime?
– Gerai, tik atsakykite į svarbiausią klausimą: kas jums yra poezija?
– Man asmeniškai poezija yra gyvenimas, nesvarbu, kad ir koks jis būtų.
– Todėl norėčiau palinkėti geros dienos, kad sniego kuo daugiau iškristų.
– Tik ne per daug. Kad galėčiau iš savo kiemo išvažiuoti…
Trumpai
Liūnė Sutema (Zinaida Nagytė-Katiliškienė) gimė Mažeikiuose. Augo su dviem vyresniais broliais, vienas jų – vėliau žinomas poetas Henrikas Nagys.
1944 metais kartu su tėvais pasitraukė į Vakarus. Gimnaziją baigė 1945-aisiais Vokietijoje, Insbruko (Austrija) ir Freiburgo (Vokietija) universitetuose studijavo vokiečių literatūrą ir filosofiją. Vokietijoje susipažino su būsimu vyru rašytoju Mariumi Katiliškiu.
Gyvena Lemonte, netoli Čikagos (JAV). L.Sutema parengė ir išleido septynias poezijos knygas bei vieną rinktinę. Tai – „Tebūnie tarytum pasakoj” (1955), „Nebėra nieko svetimo” (1962), „Bevardė šalis” (1966), „Badmetis” (1972), „Vendeta” (1981), „Poezijos rinktinė” (1992), „Graffiti” (1993), „Tebūnie” (2006). Tik dvi jų – „Poezijos rinktinė” ir „Tebūnie” – išleistos Lietuvoje.
Apdovanojimai: už „Badmetį” autorei skirta Vinco Krėvės literatūros premija, už „Vendetą” – Lietuvių rašytojų draugijos premija (abi JAV); už „Tebūnie” – Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija.