Keliuose – mūšis su tamsa

Saugaus eismo ekspertai teigia, kad iki 90 proc. avarijų susijusios su vairuotojų regėjimu ir matomumu

Renaldas Gabartas

Saugaus eismo ekspertai kalbėdami apie keliuose įvykstančias tragedijas sutaria, kad didžiausia atsakomybė dėl sutraiškytų likimų ir sumaitotų automobilių tenka patiems eismo dalyviams. Be svarbiausių priežasčių – greičio ribojimo nepaisymo, chuliganiško elgesio kelyje ar vairavimo išgėrus – itin didelę dalį nelaimingų atsitikimų lemia žmonių regėjimas ir matomumas. T. y. teisingų ir adekvačių sprendimų automobilininkai nesugeba priimti vien todėl, kad paprasčiausiai nenutuokia apie šalikelių šešėliuose tykančius pavojus.

„Akių ligos“

Automobilių techninių apžiūrų asociacijos „Transeksta“ viceprezidentas Gintautas Šlėderis komentuodamas statistinę informaciją apie Lietuvos keliais zujančių keturračių žibintų būklę pripažino, kad automobilių šviesos signalizacija yra bene netvarkingiausia automobilio sistema. Važiuoklės ar transmisijos trūkumų turi iki 19 proc. tikrinamų mašinų, o „šviesos ligų“ – 29 proc. automobilių.

Atrodo, kad vairuotojai šiuos dalykus tiesiog laiko mažareikšmiais ir nekreipia dėmesio, ar žibintai gerai sureguliuoti, pritvirtinti, švarūs, kokia reflektorių ir sklaidytuvų būklė. Tarkime, kai kas smulkmena laiko tai, jog pro „gražesnius“ tamsintus galinių žibintų stiklus nematyti, koks signalas rodomas.

„Reikėtų įsisąmoninti, kad žibintai yra ne kas kita kaip automobilio akys, todėl dėl automobilio „regėjimo“ neverta rizikuoti neaiškios kilmės artimųjų ir tolimųjų šviesų lempomis, įvairiais antdėklais, dirbtinai susiaurinti sklaidytuvus ar juos apklijuoti spalvine tamsinta plėvele. Tokie „patobulinimai“ ir „pagražinimai“ daugeliu atvejų prilygsta savanoriškam regėjimo apribojimui“, – sakė G.Šlėderis.

Koperfildo triukai

Saugaus eismo specialistai taip pat tvirtina, kad avarijų tikimybė itin smarkiai išauga dėl žmogaus regėjimo ypatumų. Naktį važiuojant neapšviestu keliu paprastai vairuotojas mato tik tiek, kiek iš tamsos išplėšia automobilio žibintai. T. y. degant artimosioms šviesoms maždaug iki 100 metrų, o tolimosioms šviesoms – iki 200 metrų. Tačiau daugeliu atvejų to nepakanka, kad būtų išvengta susidūrimų ir avarijų.

„Naktį akys priima šviesos kontrastus prasčiau nei dieną, todėl itin sunku pastebėti kelkraščiais judančius pėsčiuosius ir dviratininkus. Jeigu jie neturi atšvaitų ar žibintų, tikimybė pakliūti į avariją, palyginti su šviesiuoju paros metu, išauga net iki 8 kartų“, – tikino Susisiekimo ministerijos Saugaus eismo departamento direktorius Vigilijus Sadauskas.

Ekspertų teigimu, pačios pavojingiausios situacijos pėstiesiems tamsoje atsiranda tuomet, kai prasilenkia du priešpriešiais atvažiuojantys automobiliai. Tuomet net atšvaitą segintis žmogus gali tapti nematomas. Tuo įsitikino ir „Ratų“ komanda, sostinės priemiestyje surengusi nedidelį eksperimentą.

Tarp maždaug 100 metrų atstumu vienas prieš kitą stovinčių automobilių vaikštančią kolegę bandęs nufotografuoti redakcijos korespondentas skėsčiojo rankomis, kad neįmanoma parodyti to, ko nepavyksta užfiksuoti netgi profesionalia aparatūra. Beje, panašiai savo triukus atlieka ir garsieji iliuzionistai, sugebantys minios akivaizdoje „pradanginti“ net didžiulius daiktus.

Smulkmenų kaina

„Įjungus artimąsias šviesas atšvaito neturintis pėsčiasis tampa pastebimas, kai iki jo lieka maždaug 50 metrų. Užmiestyje, kur greitis siekia 80–90 km/val., tokio atstumo nepakaks net pradėti automobilį stabdyti. O štai dviratininkas ar pėsčiasis su atšvaitu net degant artimosiom šviesoms matomas maždaug iš už 130 metrų“, – dėstė V.Sadauskas.

Kai transporto priemonės juda su įjungtomis tolimosiomis šviesomis, atšvaitus turintys eismo dalyviai pastebimi maždaug už 250–300 metrų. Neturintieji šviesą atspindinčių elementų – maždaug už 100 metrų.

Renaldas Gabartas

Saugaus eismo ekspertai kalbėdami apie keliuose įvykstančias tragedijas sutaria, kad didžiausia atsakomybė dėl sutraiškytų likimų ir sumaitotų automobilių tenka patiems eismo dalyviams. Be svarbiausių priežasčių – greičio ribojimo nepaisymo, chuliganiško elgesio kelyje ar vairavimo išgėrus – itin didelę dalį nelaimingų atsitikimų lemia žmonių regėjimas ir matomumas. T. y. teisingų ir adekvačių sprendimų automobilininkai nesugeba priimti vien todėl, kad paprasčiausiai nenutuokia apie šalikelių šešėliuose tykančius pavojus.

„Akių ligos“

Automobilių techninių apžiūrų asociacijos „Transeksta“ viceprezidentas Gintautas Šlėderis komentuodamas statistinę informaciją apie Lietuvos keliais zujančių keturračių žibintų būklę pripažino, kad automobilių šviesos signalizacija yra bene netvarkingiausia automobilio sistema. Važiuoklės ar transmisijos trūkumų turi iki 19 proc. tikrinamų mašinų, o „šviesos ligų“ – 29 proc. automobilių.

Atrodo, kad vairuotojai šiuos dalykus tiesiog laiko mažareikšmiais ir nekreipia dėmesio, ar žibintai gerai sureguliuoti, pritvirtinti, švarūs, kokia reflektorių ir sklaidytuvų būklė. Tarkime, kai kas smulkmena laiko tai, jog pro „gražesnius“ tamsintus galinių žibintų stiklus nematyti, koks signalas rodomas.

„Reikėtų įsisąmoninti, kad žibintai yra ne kas kita kaip automobilio akys, todėl dėl automobilio „regėjimo“ neverta rizikuoti neaiškios kilmės artimųjų ir tolimųjų šviesų lempomis, įvairiais antdėklais, dirbtinai susiaurinti sklaidytuvus ar juos apklijuoti spalvine tamsinta plėvele. Tokie „patobulinimai“ ir „pagražinimai“ daugeliu atvejų prilygsta savanoriškam regėjimo apribojimui“, – sakė G.Šlėderis.

Koperfildo triukai

Saugaus eismo specialistai taip pat tvirtina, kad avarijų tikimybė itin smarkiai išauga dėl žmogaus regėjimo ypatumų. Naktį važiuojant neapšviestu keliu paprastai vairuotojas mato tik tiek, kiek iš tamsos išplėšia automobilio žibintai. T. y. degant artimosioms šviesoms maždaug iki 100 metrų, o tolimosioms šviesoms – iki 200 metrų. Tačiau daugeliu atvejų to nepakanka, kad būtų išvengta susidūrimų ir avarijų.

„Naktį akys priima šviesos kontrastus prasčiau nei dieną, todėl itin sunku pastebėti kelkraščiais judančius pėsčiuosius ir dviratininkus. Jeigu jie neturi atšvaitų ar žibintų, tikimybė pakliūti į avariją, palyginti su šviesiuoju paros metu, išauga net iki 8 kartų“, – tikino Susisiekimo ministerijos Saugaus eismo departamento direktorius Vigilijus Sadauskas.

Ekspertų teigimu, pačios pavojingiausios situacijos pėstiesiems tamsoje atsiranda tuomet, kai prasilenkia du priešpriešiais atvažiuojantys automobiliai. Tuomet net atšvaitą segintis žmogus gali tapti nematomas. Tuo įsitikino ir „Ratų“ komanda, sostinės priemiestyje surengusi nedidelį eksperimentą.

Tarp maždaug 100 metrų atstumu vienas prieš kitą stovinčių automobilių vaikštančią kolegę bandęs nufotografuoti redakcijos korespondentas skėsčiojo rankomis, kad neįmanoma parodyti to, ko nepavyksta užfiksuoti netgi profesionalia aparatūra. Beje, panašiai savo triukus atlieka ir garsieji iliuzionistai, sugebantys minios akivaizdoje „pradanginti“ net didžiulius daiktus.

Smulkmenų kaina

„Įjungus artimąsias šviesas atšvaito neturintis pėsčiasis tampa pastebimas, kai iki jo lieka maždaug 50 metrų. Užmiestyje, kur greitis siekia 80–90 km/val., tokio atstumo nepakaks net pradėti automobilį stabdyti. O štai dviratininkas ar pėsčiasis su atšvaitu net degant artimosiom šviesoms matomas maždaug iš už 130 metrų“, – dėstė V.Sadauskas.

Kai transporto priemonės juda su įjungtomis tolimosiomis šviesomis, atšvaitus turintys eismo dalyviai pastebimi maždaug už 250–300 metrų. Neturintieji šviesą atspindinčių elementų – maždaug už 100 metrų.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Transportas su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.