Merūnas: amžina kova su savimi

Kad patikrintų savo populiarumą, Merūnui nebūtina rengti solinio koncerto ar leisti naujos kompaktinės plokštelės. Pakanka užsukti į kavinę, ir kyla ažiotažas.

Stabteli Laisvės alėja Kaune žingsniuojančios moterys, lange išvydusios savo numylėtinį. Mojuoja tėčio ant rankų nešama mergaitė. Anapus baro pasitempia visos padavėjos, kiek tik jų tą laimingą valandą dirba, o administratorė fotografo užsiprašo bent vienos nuotraukos. Kol kalbamės su dainininku, išsirikiuoja eilutė norinčiųjų gauti jo autografą – kavinė iškart prisipildo. O kol Muzikinio teatro skvere fotografas ieško rakurso, praeiviai prašo Merūno leisti įsiamžinti šalia. „Merūnas! Merūnas!” – čiauška iš teatro po spektaklio vedami vaikai. „Tai štai kas yra charizma…” – apibendrina LŽ fotografas.

Ką gi, pripažinimas visuotinis ir pelnytas. Ne tik reto grožio balsu, bet ir laikysena. „Tik tu nepasikeisk, tik neužriesk nosies”, – linki Merūnui gerbėjai. „Laikykis ir dėl nieko nesijaudink”, – pataria pažįstami ir nepažįstami žmonės. „Tu šaunuolis, „sergame” už tave”, – aiškina dainininką parduotuvėje nutvėrusios močiutės.

Pastaruoju metu patarimai byra iš kairės ir dešinės. Ką dainuoti, kaip elgtis, kaip atrodyti. Kaip formuoti kitą kompaktinę plokštelę.

Televizijos muzikinio realybės šou „Kelias į žvaigždes 2” nugalėtojas dvidešimt ketverių metų kaunietis Merūnas Vitulskis svajoja kada nors išleisti tokį albumą, kur susieitų pačių skirtingiausių stilių muzika – nuo hip hopo iki klasikos. Paklaustas, ar nesinori vien tik klasikos, užtikrina: „Kada nors bus ir taip”.

Šią savaitę – egzaminas ir svarbūs koncertai, o Merūnas truputį peršalęs ir kosčioja. Žiemos diena apgaulingai pavasariška, o pašnekovas į interviu atlekia be kepurės ir pirštinių. Nereikia savęs pernelyg lepinti, pasakys vėliau.

Po laimėto muzikinio realybės šou Merūno gyvenimas pasidarė labai intensyvus. Dainininkas tęsia vokalo studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakultete ir labai daug koncertuoja. „Nelengva viską suderinti, dėl to kremtuosi – mokytis labai noriu”, – tvirtina Merūnas.

– Ar dėstytojai daro nuolaidų?

– Jie labai supratingi, už tai jiems esu dėkingas. Kartais per dieną tenka dalyvauti net keliuose koncertuose. Bet koncertai – gera praktika, tai susiję su tuo, ko mokausi.

– Kaip sekėsi mokytis prieš realybės šou?

– Tikrai neblogai. Ir tada buvau laikomas perspektyviu. Šou viską paspartino. Tiesa, niekada neįsivaizdavau, kad teks dainuoti tiek lengvosios muzikos.

– O kaip balsas? Ar labai vargsta nuo tokio stilių diapazono?

– Balsui tai nėra itin gerai. Kartais jaučiu nuovargį ir net prikimstu. Tačiau svarbiausia – dainuoti teisingai, kad pernelyg nenualintum atitinkamų raumenų. Svarbu tinkamai kvėpuoti. Mokausi pas labai gerą specialistą vokalo pedagogą Joną Antanavičių. Jis man ir gyvenimo patarėjas. Nuostabus žmogus. Sutikau jį prieš penketą metų, jis ir suformavo man vokalo pagrindus – dar iki šou.

– Ką reiškia „gyvenimo patarėjas”?

– Į jį galiu kreiptis bet kokiu klausimu. Studentui reikia tokio dėstytojo, kuris būtų ne tik mokytojas, bet ir draugas, ir vadovas.

– Vytautas Juozapaitis – taip pat mokytojas?

– Jis ir mokytojas, ir vyresnis kolega. Jis supažindino su žmonėmis, prie kurių galbūt net prieiti nebūčiau ryžęsis: pianistu Petru Geniušu, dirigentu Donatu Katkumi. Su maestro D.Katkaus vadovaujamu orkestru jau esame koncertavę, galvojame apie atskirą mano programą. Yra planų dėl miuziklo – tai būtų bendras ispanų ir lietuvių projektas. Kaip elgtis scenoje, ką daryti gyvenime, kad žengtum toliau – apie tai pasikalbu ir su V.Juozapaičiu, ir Nijole Narmontaite. Ji, patyrusi aktorė, – irgi didelė patarėja, ypač dėl vaidybos, dėl scenos kalbos.

– Neįgrįsta tie patarėjai?

– Juk mato: aš jaunas – nori padėti. Paaiškina, į ką reikėtų atkreipti dėmesį, ką taisyti, tobulinti.

– Visoje Laisvės alėjoje iškabintos ryškios afišos, kviečiančios į Gyčio Padegimo režisuotą „Meistriškumo pamoką”, spektaklį su N.Narmontaite ir Merūnu. Kaip vyko darbas rengiant vaidmenį?

– Pasiūlymo sulaukiau dar dalyvaudamas realybės šou. Buvau nuvežtas pasižiūrėti, ar patiks man spektaklis, ar imsiuosi vaidmens. Mane sužavėjo tema – apie tokią nuostabią atlikėją kaip Maria Callas. Apie sunkų jos kelią į didžiąją sceną. Po to viskas vyko labai greitai.

– Konkrečiai ką nors prisitaikėte iš pjesės herojės patarimų?

– Matau labai daug bendrybių su savo dėstytoju. Esu tokio charakterio, kad kartais ant manęs reikia užrikti. Dėstytojas tą perprato. Turbūt toks muzikanto, apskritai menininko gyvenimas – amžina kova su savimi. Su savo silpnybėmis, ydomis. Scenos baime ir panašiai.

– Ar toks įspūdis, ar truputėlį pastambėjote?

– Taip, truputį. Tiesą sakant, gerokai. Priaugau gal penkiolika kilogramų. Turiu šiokių tokių bėdų dėl virškinimo. Visąlaik buvau apkūnokas, tik prieš „Kelią į žvaigždes” numečiau svorio. Nerastumėte nuotraukų, kuriose būčiau labai lieknas. Tada dirbau visą vasarą, kad galėčiau toliau studijuoti akademijoje. Svoris lengvai nukrito dėl sunkaus darbo. Sunešioti po kokius penkis šimtus plytų į trečią aukštą – ne juokas. Statybose reikia arti.

– Kur ką statėte?

– Įvairius objektus Kaune, prie Kauno, Prienuose.

– Iš kur mokate tokių darbų?

– Mano patėvis – nagingas dailidė, iš jo išmokau daugybės remonto darbų.

– Pravers ateityje.

– Taip, reikia viską mokėti. Kaip sakoma, ką išmoksi, ant pečių nenešiosi.

– Ar balsui turi įtakos svoris?

– Net nemaniau, kad tai gali būti susiję. Numetęs svorio pastebėjau, kad balsas kažkiek susilpnėjo. Aukštesnių natų negalėjau taip stipriai išdainuoti. Dabar juokauju: kad balsas skambėtų, reikia daugiau mėsos.

– Pedagogai dėl to sutinka?

– Sutinka. Tačiau sceninis įvaizdis neturėtų nukentėti. Reikia rasti pusiausvyrą.

– Sakote, esate peršalęs, bet atėjote be kepurės, be pirštinių.

– Stengiuosi nelepinti savęs. Yra atlikėjų, kurie muturiuojasi šalikais iki akių. Man regis, tai ne į gera. Gerklė išlempa, tada jai visą laiką reikia šilumos, kad ir kur būtum.

– Naudojatės kokiais nors gydomaisiais receptais balso stygoms?

– Mano močiutė nusimano apie žolininkystę ir homeopatiją. Žinau, kad gali padėti šalavijas, medus, citrina – įvairios priemonės.

– Močiutė labai kontroliuoja, ar tinkamai save prižiūrite?

– Šiokią tokią kontrolę visada jauti. Verta klausyti, nes gyvenimas parodė, kad vėliau pasigaili nepaklausęs. Močiutė -labai šviesus žmogus, šaunu tokį turėti šalia. Ji mane augino, labai daug davė.

– Gyvenate kartu?

– Dabar gyvenu su drauge. Močiutė gyvena su mano teta.

– Kokie planai dėl savo šeimos?

– Nėra jokių planų. Laukiu, kada galėsime įsigyti butą arba namą. Gal geriau namą – būtų savas kiemas. Tokios svajonės, bet ne taip paprasta jas įgyvendinti. Lietuvoje būsto kainos beprotiškai sukilusios. Sako, Egipte įsigytum tris butus už vieno buto Lietuvoje kainą. Gal man ar kitiems „ant bangos” esantiems atlikėjams lengviau užsidirbti nei eiliniam Lietuvos žmogui, todėl ir stengiuosi daug dirbti.

– Honoraro sumą jums pasiūlo ar pats paprašote?

– Čia vadybininko darbas, jis viską derina. Tai priklauso nuo daugybės niuansų.

– Kokia yra Merūno „taksa” vienai dainai viename koncerte?

– (Juokiasi.) Verslo paslaptis. Kol kas aš esu „LNK produktas”, ir tiek… Džiaugiuosi, kad sveikstu, nes sausio 15 dieną vokalo egzaminas, 17 dieną – albumo pristatymas, 18 dieną – koncertas.

– Ta proga kepurę buvo galima užsidėti.

– Aš nusiteikęs prieš kepures. Man jos nei tinka, nei patinka. Užtenka džemperio.

– Koks jūsų stilius?

– Vajėzau, nežinau. Boružėlė turbūt! (Juokiasi.) Rengiuosi pagal nuotaiką, labai įvairiai. Man tik nepriimtinas pernelyg didelis seksualaus įvaizdžio įsigalėjimas. Gal todėl, kad šeimoje buvau kitaip auklėjamas.

– Kokių didžiausių pamokų esate gavęs iš savo šeimos?

– Kiekviename blogyje įžvelgti ir gėrio.

– Kaip atrodys egzaminas, kuriam rengiatės?

– Atliksiu keturis kūrinius: dvi arijas, vokalizę iš natų ir harmonizuotą lietuvių liaudies dainą.

– Tikitės pagalbos iš savo charizmos?

– Žinau, kad mokytis vis tiek reikia.

– Nuo ko prasideda dainavimo mokslai?

– Nuo kvėpavimo – jis dainininkui yra pagrindas. Tiesa, man kvėpuoti diafragma – įgimta.

– Ar patinka XIX amžiaus muzika? F.Schuberto „Serenada”, kurią taip įspūdingai atlikote su D.Katkaus orkestru?

– Labai patinka. Aš turbūt ir norėčiau gyventi XIX amžiuje. Patinka Giuseppe Verdi. Taip pat Giacomo Puccini – be galo.

– Viskas dar prieš akis.

– Duok Dieve.

– Ar tyko grėsmė persitempti?

– Ji visada yra. Tarkim, dainuojant trečią koncertą per dieną. Pasitaiko ir taip. Bėda ta, kad negaliu dainuoti pagal fonogramą, nors kartais tenka, bet man tai nepriimtina. Daug kas perspėja: nepersistenk, perdegsi. Nesuprantu, kaip galima žiūrėti žmonėms į akis ir apsimesti, kad dainuoji. Man gėda.

– Sunki buvo „Serenada”?

– Prie jos dirbome apie pusę metų. Kad klasikos kūrinys „susigulėtų”, man reikia pusmečio. Labai daug darbo įdėjo mano dėstytojas. Kaip ir rengiant Nemorino romansą iš Gaetano Donizetti „Meilės eliksyro”.

– Jūs patenkintas šių kūrinių atlikimu?

– Ne. Man nepatinka „suvaržytos” mano natos. Ne profesionalo ausis nieko įtartino gal ir neišgirsta, tačiau gerumui nėra ribų. Yra ką šlifuoti, yra daug darbo. Kiekvienąsyk atrandi ką nors nauja. Neužtenka turėti balsą, vien tik išgauti garsą – reikia perteikti nuotaiką, jausmą. Turi būti tam tikras vidinis nusiteikimas, atitinkamos mintys.

– Kokiu vaidmeniu norėtumėte debiutuoti didžiojoje scenoje?

– Mano svajonė – dainuoti operoje. Neseniai dalyvavau perklausose kaip pretendentas į „Meilės eliksyro” Nemorino vaidmenį. Dar laukiu galutinio atsakymo, bet patarė pradėti ruoštis, mokytis klavyrą. Repeticijos nuo rugsėjo. V.Juozapaitis, išgirdęs mano atliekamą Nemorino romansą, pasakė: esi vertas vaidmens. Bet kuriam tenorui Nemorinas – pavydėtina pradžia.

– Pastebite, kaip jus žvilgsniais varsto praeiviai, kavinės lankytojai ir personalas?

– Ir taip visą laiką. Mane tiesiog labai sureikšmina. Nesijaučiu ypatingas.

– Gal laikas pradėti jaustis?

– Turbūt ne toks būdas.

– Pernai vasarą dalyvavote Vitebske (Baltarusija) rengiamame tarptautiniame muzikos festivalyje „Slavianskij bazar”.

– Gal pernelyg atsainiai pažvelgiau į šį pasiūlymą. Buvau paprašytas atlikti du kūrinius: vieną lietuvių, kitą rusų kalba. Išsirinkau Filipo Kirkorovo „A ja i ne znal” ir „Su tavim”. Pasirengiau, nuvažiavau, žiūriu: Patricia Kaas, Valerijus Leontjevas – galvoju, kur aš patekau… Be kita ko, susipažinau su italais, jie siūlė pasidomėti dėl dalyvavimo San Remo festivalyje.

– Pamenate bendravimą su Nikolajumi Baskovu?

– Po savo koncerto jis buvo apimtas euforijos. Pasikalbėjome, sakė: tavo labai gera mokykla, puikūs pagrindai. Tai komplimentai mano vokalo pedagogui.

– Kas labiausiai imponuoja iš pasaulio tenorų?

– Savo idealu vadinčiau Luciano Pavarotti. Turbūt talentingiausia šios srities asmenybė pasaulyje. Man gražiausias jo balsas, visada stengiausi į jį lygiuotis. Nuo mažens mėgau klausytis Placido Domingo dėl balso aštrumo, L.Pavarotti – dėl sodrumo.

Trumpai

Merūnas Vitulskis gimė 1983 metais Kaune. Mokėsi Kauno Vaižganto mokykloje, Juozo Gruodžio konservatorijoje. Solinio dainavimo žinias gilina Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakultete. Pasak V.Juozapaičio, tokie balsai nesimėto.

Išgarsėjo kaip LNK muzikinio realybės šou „Kelias į žvaigždes 2” dalyvis ir nugalėtojas. 2007 metais tapo Nacionalinės muzikos lygos (NML) Čempionų taurės laimėtoju.

2007 metais išleido kompaktinę plokštelę „Merūnas”, joje 14 kūrinių; pažymėtinos M.Puchovičiaus dainos „Su tavim” ir „Davė Dievas man”, taip pat garsiųjų tenorų repertuare esančios itališkos dainos: „Meilė nerūdija” (neapoliečių „Įsimylėjusio kareivio” lietuviškas variantas), „Kol tu šalia buvai” („Caruso”), „O, saule mano”.

2007 metais dalyvavo tarptautiniame festivalyje „Slavianskij bazar” Vitebske (Baltarusija).

Po pergalės realybės šou dainininkas apdovanotas už Kauno garsinimą – statulėle su miesto simboliu – stumbru.