Sąmokslas ant delno

Atsakomybę už Sausio 13-osios aukas turi prisiimti daugiau asmenų negu ligi šiol nuteistieji šeši, kurių vienam buvo leista po nuosprendžio pabėgti į Maskvą, kur jis apsaugotas ir maitinamas.

Pirmiausia atsakinga, be abejo, SSRS politinė ir jėgos struktūrų vadovybė.

Atsakingi ir tie, kurie iš Lietuvos tiesiogiai arba savo veiksmais siuntė į Kremlių žinias, esą nepriklausomybininkų valdžia nestipri, kaimas ir tautinės mažumos jau nuteikti prieš, tad pakaktų nedidelio jėgos panaudojimo…

Tokių signalų siuntė ne vien „platforminė” LKP, bet ir atsiskyrusioji, kuri gruodį per suvažiavimą paskelbė Algirdo Brazausko pasirašytą deklaraciją, jog priešinasi žemės nuosavybės atkūrimui ir privačiai žemės nuosavybei iš principo. Michailas Gorbačiovas irgi netrukus paskelbė, esą viena blogybių, sukėlusių Sausio 13-osios įvykius, buvęs „savininkų” Lietuvoje atsiradimas… Mažas komunistinių pažiūrų sutapimas, tačiau politinis.

Jau nuo 1990 metų vasaros Lietuvoje organizuotas platesnis kairysis frontas, oponuojantis Aukščiausiosios Tarybos daugumos ir vadovybės politikai. Skelbtos idėjos greičiau rinkti Seimą, tai yra paleisti Aukščiausiąją Tarybą; sukurtas vadinamasis Ateities forumas – margas KGB generolo S.Caplino pasididžiavimas. Jį steigiant pirmu smuiku griežė nepatenkinta Aukščiausiosios Tarybos laikysena premjerė Kazimiera Prunskienė. Ji buvo perėmusi gorbačiovinę Kovo 11-osios akto moratoriumo idėją, vedė ekonomines derybas su SSRS vyriausybe. Oficialiai – vis dar iš nepriklausomybinių pozicijų, bet ir lankydamasi pas M.Gorbačiovą pokalbių, kurių turinys nežinomas. Tai galėjo, galbūt netgi turėjo sudaryti Kremliaus vadams įspūdį, kaip ir vadinamasis inteligentų laiškas, esą Lietuvos visuomenė ir vadovybė ne vieninga – skilusi, o tai jau savaime paskatinimas „spausti”, tikintis tolesnių pakrikimo rezultatų. Vladimirui Kriučkovui ir kitiems juolab nebuvo paslaptis nė K.Prunskienės senas pasižadėjimas padėti KGB „jiems rūpimais klausimais”. Kainų pakėlimas, ypač maisto, daugiau nei tris kartus ir be realių kompensacijų, Vyriausybei pažeidus AT 1990-12-29 draudimą tai daryti (finansų ministro R.Sikorskio protestas iš ligoninės taip pat ignoruotas), kūrė papildomas liaudies nepasitenkinimo prielaidas tariamam vidaus perversmui. 1991 metų sausio 8-osios rytą Vidaus reikalų ministerijai neužtikrinus Aukščiausiosios Tarybos prieigų apsaugos (liko neištirta, net nepasiaiškinta – kodėl), jau įvyko „liaudies” šturmo inscenizavimas, kurio užsakytoji sėkmė būtų arba nusiaubti parlamentą, ar bent lašelis kraujo…

Premjerės, nė trupučio neapgailestavusios dėl kainų, demonstratyvus atsistatydinimas tos dienos vakarą, rodant Lietuvą likus „be vyriausybės” kartu su sausio 9 dieną paskelbtu „Jedinstvos” masiniu mitingu prie AT, buvo bemaž raudonas kilimas M.Gorbačiovo sausio 10 dienos ultimatumui ir „nacionaliniams gelbėtojams” Šiaurės miestelyje pasiskelbti. Antitarybininkų sąjūdininkų valdžia griūva, ryžtingai ateina tikroji liaudies valdžia… Beje, į Šiaurės miestelį nuslenka pasižmonėti ir rašytojas V.Petkevičius, kuriam, jei tikėtum jo pasakojimais tarp sapnų, siūloma net vadovauti būsimai liaudies valdžiai. Išeitų, kad savas. Ir sausio 11-ąją, kaip liudija S.Caplinas, KGB šturmuotojai „Alfa” jau Vilniuje.

Dar pusantros dienos, ir sausio 13-osios kruvinąją naktį, veikiau paryčiais, A.Brazausko parsikviesta iš kaimo parlamentarė K.Prunskienė Vyriausybės rūmuose rimtai kalba apie būsimą kitą, jėga atneštą valdžią, su kuria reikėsią bendradarbiauti… Avansu kalbina, nelyginant verbuoja, miškų ūkio ministrą V.Antanaitį („Atpirkimas”, 2004, p. 42). Štabai Lubiankoje, mažų mažiausiai, viską žino; tai irgi paskata toliau vykdyti agresijos planą. Kažin, ar M.Gorbačiovas būtų pasikliovęs vien suinteresuoto asmens ir niekam tikusio vadovo J.Burokevičiaus įtikinėjimais, kaip Lietuvos liaudis nekantriai laukia „tarybų valdžios” atkūrimo. Kas kita K.Prunskienės nusiskundimai prezidento kabinete sausio 8 dieną, kad ją Vilniuje jau gali net pašalinti iš tokios trokštamos valdžios. „Taip, kaip jūs norite pašalinti Landsbergį”, – atsako M.Gorbačiovas. Iš Mozambiko jau parskraidinamas buvęs paskutinis ir galbūt būsimas naujas LSSR premjeras Vytautas Sakalauskas.

Apie platų sąmokslą liudija taip pat Lietuvos URM neaukšto valdininko L.Kučinsko vizitas į Vašingtoną. Kieno įgaliojimais? – tą pačią sausio 7-ąją mėginant prasibrauti į JAV valstybės departamentą. Ko? – Lietuvos sienų klausimu! Sunerimęs šį žygį užblokuoja Stasys Lozoraitis. Tačiau nereikia nė vaizduotės, kad suprastum: tokios lietuvių nacionalistų valdžios, kuri siekia peržiūrėti sienas ir destabilizuoti visą regioną, Vakarams nereikia; ją likviduoti Vilniuje – gal ir neblogas dalykas. Bent jau neskubėkite protestuoti, M.Gorbačiovas žino, ką daro.

Papildomų sėkmės vilčių Kremliui galėjo teikti (sykiu rodytų ir sąmokslo tinklą) siunčiami į Maskvą gandai, esą „Landsbergis pabėgs”. Tiesiog lėktuvu, kurį arba kuriuos kai kas jau rengė Kaune ir Kyviškėse. Faktinis lėktuvų rengimas turėjo suteikti tikrumo į Maskvą siunčiamiems pranašavimams. Taigi tereikia smarkiai pagąsdinti, ir tam antitarybininkui pabėgus kapituliacija būsianti visuotinė.

Lietuva rengėsi gintis, bet kai kurie svertus laikantys veikėjai – gana savotiškai.

„Seimas turėjo degti”, – sakė Audrius Butkevičius („Respublika”, 2008 01 12), be abejo, apie Aukščiausiąją Tarybą. Tam siaubo filmui, ne sovietų tankams, ir buvę parengti Molotovo kokteiliai, – dabar aiškina ciniškasis „strategas”, nors rūmų savanoriams, gal ir Jonui Gečui, tada kitaip dėstė gynybos mitą: „Mums (?) buvo reikalingas vaizdas, paveikslėlis.” Spaudos rūmai irgi „turėjo degti”. Iš ten skambinęs artimas draugas (!) skundęsis strategui: „Audriau, viskas plaukia vandeniu, aš negaliu padegti.” Žinių šaltinis – tas pats Rolando Pakso dabartinio ideologo pasipasakojimas, sykiu ir medžiaga Generalinei prokuratūrai.

„Mes gerokai anksčiau žinojome, kad tankai išvažiuos iš miestelio; mes patys žmonėms pūtėme mitą apie būtinybę priešintis”… – teigė A.Butkevičius „Respublikoje”. Šią politinę savižudybę tegu svarsto „Tvarka ir teisingumas”, jei yra tokia partija, tačiau reikalingas ir moralinis, ir valstybinis įvertinimas.

Versija, kurią skelbia A.Butkevičius, neva Sausio 13-oji buvusi planinga lietuvių provokacija prieš vargšę kvailą Sovietų Sąjungą – tai melaginga senoji sovietų versija, kurią jau keleri metai politiškai remia ir V.Petkevičius (abu paksininkai). Kremlius ir FSB, žinoma, ploja. Ką reiškia cituoto stratego „mes”, „mums” – tik jį patį ir nebent už jo stovinčias, jo tuštybe manipuliuojančias slaptąsias jėgas.

„Kai aš paimsiu valdžią”, – dėstė A.Butkevičius dar prieš septynetą metų, vos išėjęs iš kalėjimo („Obzor”, 2000 m. balandis, Nr. 15), „naujieji rusai” laikysią pinigus Vilniuje ir Klaipėdoje, nereikės tų svaičiojimų apie NATO ir Europos Sąjungą.

Dabar Lietuvos žemes „naujiesiems rusams” supirkinėja ir R.Pakso žentas, o A.Butkevičius toliau eina į valdžią. Vilniuje ją jau turi pasinaudojęs Algirdu Paleckiu ir Petru Auštrevičiumi. Į valdžią visoje Lietuvoje prieš 10 metų ėjo per Artūrą Paulauską, dabar – per paties vairuojamą R.Paksą. Kai dar 1996 metais žengė į Seimą, studentų balsus pirko už pinigus (žino policija ir Z.Vaigauskas).

Lietuvos institucijos šiame festivalyje atrodo ir neveiksmingos, ir neprotingos. Bet kiek tai gali tęstis?