Taupymo tenka mokytis

Viena patarlė byloja: pinigai mėgsta būti skaičiuojami. Ir tie pinigai, kuriuos išleidžiame bei gauname, ir tie, kuriuos skoliname bei skolinamės, ir tie, kuriuos taupome.

Įmonių finansų valdymo teorijoje ir praktikoje skaičiuojami įvairūs rodikliai ir koeficientai, kurie leidžia įvertinti, ar įmonė dirba efektyviai, palyginti su kitomis įmonėmis.

Kai kalbame apie asmeninių finansų valdymą, taip pat galime skaičiuoti įvairius rodiklius. Vienas iš jų – taupymo koeficientas. Jis parodo, kokią dalį pajamų žmogus skiria taupyti, leidžia įvertinti, ar toks taupymo tempas arba intensyvumas yra pakankamas siekiant finansinių tikslų, arba per kiek laiko galima tikėtis sutaupyti reikiamą sumą.

Paprastai skaičiuojamas metinis taupymo koeficientas, nes kiekvieno mėnesio koeficientas gali skirtis. Vieną mėnesį turėsime galimybę sutaupyti, kitą – išlaidos gali gerokai viršyti pajamas.

Tinkamas laikas suskaičiuoti savo arba savo šeimos taupymo koeficientą – kai turime duomenis apie metų pajamas ir galime palyginti savo turtą metų pradžioje bei metų pabaigoje.

Apibendrintą informaciją (pažymą) apie per metus gautas pajamas gauname kitų metų pradžioje iš darbdavio. Tam, kad galėtume deklaruoti pajamų mokestį ir dalį jo susigrąžinti. Tačiau šią pažymą sėkmingai galime panaudoti ir skaičiuodami savo koeficientą.

Taigi, tarkime, kad šeimos uždirbtos pajamos buvo darbo užmokestis ir išmokos už vaikus. Per metus visų šeimoje dirbančių asmenų į rankas gauta darbo užmokesčio suma siekė 50 000 litų. Išmokų už vaikus, vadinamųjų vaiko pinigų, per metus gauta dar 1200 litų (už du vaikus kiekvieną mėnesį buvo gaunama po 50 litų). Taigi iš viso – 51 200 litų.

Tada reikia įvertinti, kaip per metus pasikeitė šeimos turtas.

Jei skaičiuojame taupymo koeficientą, reikėtų vertinti tik finansinį turtą. Ir tik tiek, kiek įsigyta naujo turto. Tarkime, jei turimo nekilnojamojo turto rinkos kaina padidėjo nuo 150 tūkst. litų iki 200 tūkst. litų, tokio turto padidėjimo skaičiuojant taupymo koeficientą vertinti nereikėtų.

Tačiau, jei su tokiu turtu yra susijusi paskola, kurios likutį per metus sumažinome nuo 150 tūkst. litų iki 140 tūkst. litų, laikysime, kad turtas padidėjo (arba skola sumažėjo) 10 tūkst. litų. Pinigai, kuriuos sumokėjome kaip palūkanas, nedidina turto vertės, taigi nelaikome, kad jie buvo skirti taupyti.

Per metus dėl rinkos kainų pokyčių padidėjusi turto vertė nereiškia, kad pradėjome daugiau arba mažiau taupyti. Lygiai taip pat reikėtų įvertinti, ar finansinis turtas (pavyzdžiui, turimų vertybinių popierių suma) padidėjo dėl naujų įmokų, ar dėl to, kad padidėjo šių popierių rinkos kaina.

Pavyzdžiui, jei šeima metų pradžioje turėjo įsigijusi vertybinių popierių už 2 tūkst. litų, per metus naujų vertybinių popierių neįsigijo, tačiau anksčiau turėtųjų vertė padidėjo iki 2,5 tūkst. litų, tokio turto padidėjimo, jei skaičiuojame taupymo koeficientą, vertinti nereikėtų.

Jei turimo turto rinkos kaina sumažėjo, tai neturėtų mažinti taupymo koeficiento reikšmės. Taigi, skaičiuodami taupymo koeficientą, turime įvertinti, kiek grąžinome skolų ir sumokėjome įmokų, naudodami įvairias taupymo priemones.

Tarkime, mūsų atveju šeima 6 tūkst. litų sumažino savo paskolos likutį, terminuotojo indėlio sąskaitoje sutaupė 3 tūkst. litų ir mokėjo investicinio gyvybės draudimo įmokas po 160 litų per mėnesį. Reiškia, savo turtui padidinti ji iš viso skyrė 10,9 tūkst. litų arba 21 proc. pajamų. Šis rodiklis – 21 proc. – ir yra taupymo koeficientas.

Mūsų atveju taupymo koeficientas yra didelis. Vakarų Europoje jis siekia 11-12 proc., o Kinijos gyventojų taupymo koeficientas – rekordinis – 25 proc.: ketvirtadalį uždirbamų pajamų kinai taupo. Asmeninių finansų valdymo vadovėliuose rekomenduojama, kad taupymo koeficientas būtų ne mažesnis kaip 10 procentų. Tačiau, jei tik pradedame mokytis taupyti, galima pradėti nuo mažesnio: 3 ar 5 proc. rodiklio.