Administracinių teismų teisėjai, kasmet nubaudžiantys tūkstančius neblaivių vairuotojų, kartais priima sunkiai suprantamus sprendimus, palankius pareigūnams. Nors pareigūnų kaltė būna neginčijama, ir vadovybė juos pelnytai atleidžia iš tarnybos, teismai suranda argumentų, kad pažeidėjai būtų grąžinti į darbą.
„Kiek dar aukų turi nusinešti karas keliuose, kad politikai, valstybės pareigūnai pagaliau pamatytų ir imtųsi spręsti saugaus eismo problemą? – susinervinęs kalbėjo prezidentas Valdas Adamkus po rudenį įvykusios avarijos Skuodo rajone, kai dėl automobilį vairavusio, įtariama neblaivaus, policijos pareigūno kaltės žuvo trys berniukai.
Negi iki šio tragiško įvykio prezidentas nežinojo, kad Lietuva pirmauja Europoje dėl nesaugaus eismo? Ir kad dėl to kaltos ne tik aplinkybės, blogi keliai, senas transportas, o ir teisininkų savitarpio pagalba, kuri padeda išvengti bausmės prie vairo sėdėjusiems neblaiviems pareigūnams? Kartais pažeidėjai tos pagalbos sulaukia paskutinėje instancijoje – Lietuvos Vyriausiajame Administraciniame teisme (LVAT), kurio sprendimai yra galutiniai ir neskundžiami.
Įspūdingi vienetai
LVAT duomenimis, per aštuonis 2007 metų mėnesius dėl neblaivių vairuotojų kaltės Lietuvoje žuvo 49, o buvo sužeista 815 žmonių. 2006 metais už vairavimą esant neblaiviems buvo nubausti 13 138 vairuotojai.
Daugiau nei 60 proc. nubaustųjų liko nepatenkinti teismų sprendimais, ir manydami, kad jie per griežti, kreipėsi į LVAT. Viešai kalbėdamas LVAT pirmininkas Virgilijus Valančius stengiasi pabrėžti griežtą administracinių teismų nuostatą neblaivių vairuotojų atžvilgiu:
„LVAT apeliaciniai pažeidėjų skundai dažniausiai pripažįstami nepagrįstais, o paskirtos nuobaudos paliekamos nepakeistomis, – paskelbė LVAT spaudos tarnyba. – Iš 199 nagrinėtų bylų 176 skundai buvo atmesti kaip nepagrįsti, ir nuobaudų teismas nesušvelnino. Dėl netinkamos teisinės kvalifikacijos, įrodymų vertinimo, kitų procesinių pažeidimų 7 skundai buvo visiškai, o 16 iš dalies patenkinti.”
Atrodo, taip nedaug – iš poros šimtų tik dvi dešimtys skundų buvo patenkinti išnagrinėjus bylas galutinėje administracinių teismų instancijoje. Visiškai kitaip atrodo įsigilinus į bylas, kurių herojai išgirdo palankų teismo sprendimą. Paaiškėjo, kad ne vienoje jų bausmės sušvelnintos policininkams, kurie autoįvykio metu elgėsi kaip užkietėję pažeidėjai: nesuteikė pagalbos nukentėjusiesiems, bėgo nuo kelių policijos, melavo, atsisakė tikrintis dėl neblaivumo. Visi tie pareigūnai buvo atleisti iš Vidaus reikalų tarnybos dėl pareigūno vardo pažeminimo. Bet neilgam – iki LVAT sprendimo.
Pernelyg kaltas
2005 metų spalio 27-ąją Vilniuje nuosavą automobilį „Volkswagen Passat” vairavęs vyriausiasis kelių patrulis viršila Rimantas Bratiška sostinės Eigulių gatvėje susidūrė su priešpriešais atvažiuojančiu „Chrysler Voyager”, kurį vairavo Lietuvos policijos Eismo priežiūros tarnybos 3-iojo būrio vadas Arūnas Vaizgėla. Nuo smūgio „Chrysler Voyager” dar atsitrenkė į kelkraštyje stovintį „Opel Kadett”. A.Vaizgėla dėl sumuštos galvos ir lūžusio šonkaulio buvo paguldytas į ligoninę.
Ligoninėje atsidūrė ir R.Bratiška, savo automobiliu važiavęs kartu su kolega A.Tomkevičiumi. Bet ne iš karto. Iškart po įvykio abu pabėgo iš avarijos vietos, palikę sužeistą žmogų, o vėliau nesutiko pasitikrinti dėl neblaivumo. Tačiau liudytojai ir po 6 valandų R.Bratišką apžiūrėję medikai patvirtino, kad jis buvo girtas – kelių policininkas svirduliavo, iš burnos sklido alkoholio kvapas.
Pridėjus ir tai, kad avarija įvyko tarnybos metu, neturėtų stebinti Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2005 metų lapkričio 29-osios įsakymas, kuriuo R.Bratiška atleistas iš darbo. Lygiagrečiai vyko baudžiamosios bylos tyrimas dėl eismo įvykio.
Supykęs, kad neteko darbo, buvęs kelių patrulis kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti įsakymą dėl jo atleidimo. 2006 metų balandžio 20-ąją teismas skundą atmetė kaip nepagrįstą. Tų pačių metų lapkričio 30-ąją LVAT priėmė priešingą, R.Bratiškai palankų sprendimą, – panaikino VPK viršininko įsakymą ir grąžino šį klausimą svarstyti iš naujo.
LVAT trijų teisėjų kolegijos motyvai – nors R.Bratiška savo veiksmais tikrai pažemino pareigūno vardą, viršininkas jo negalėjo už tai nubausti, nes pareiškėjo veiksmuose esant baudžiamųjų nusikaltimų ir administracinių teisės pažeidimų požymių turėjo sustabdyti tarnybinį tyrimą. Viršininkas neva turėjo sulaukti kompetentingų institucijų sprendimų dėl R.Bratiškos patraukimo baudžiamojon ir administracinėn atsakomybėn, o jau po to atleisti jį iš darbo.
Tuo tarpu VPK juristai tvirtina, kad tai visiškai nebūtina, nes R.Bratiška padarė ne tik baudžiamąjį, bet ir tarnybinį nusižengimą, ir už pastarąjį jis nubaustas atleidžiant iš darbo.
Per vėlai susigriebė
Mažeikių rajono policijos komisariato eismo priežiūros patrulis Donatas Radeckas taip pat sulaukė palankaus LVAT sprendimo, nors akivaizdžiai pažemino pareigūno vardą. 2004 metų balandžio 13-osios vakarą būdamas neblaivus kelių policininkas pats padarė avariją. Už tai jam Mažeikių PK viršininkas skyrė griežtą papeikimą.
Tų pačių metų spalį Vidaus tyrimų valdyba Mažeikių policijoje atliko pakartotinį tarnybinį patikrinimą ir nustatė, kad D.Radeckui buvo skirta pernelyg švelni bausmė. Todėl 2005 metų spalio 15-ąją bausmė sugriežtinta – D.Radeckas buvo atleistas iš tarnybos.
LVAT, išnagrinėjęs D.Radecko pareiškimą, pripažino, kad vairavimas esant neblaiviam žemina institucijos, kurioje jis dirba, ir visos sistemos autoritetą, griauna pasitikėjimą ja. Nepaisant to, teismas grąžino D.Radecką į ankstesnes pareigas. Teisėjų kolegija nutarė, kad policijos vadovai D.Radecką atleido praėjus beveik pusei metų nuo drausminės nuobaudos skyrimo, todėl jų veiksmai yra neteisėti, nes D.Radeckas jau buvo nusiraminęs ir nelaukė griežtesnės bausmės.
Panašiomis aplinkybėmis teismas į darbą sugrąžino ir Jurbarko rajono policijos komisariato apylinkės inspektorių Kęstutį Mišeiką. Inspektorius 2005 metų balandžio 23-iosios naktį buvo sulaikytas Jurbarke, nes neblaivus vairavo automobilį. Jam buvo skirta 1000 litų administracinė nuobauda. Jurbarko PK viršininkas pavaldinio elgesį įvertino tiktai kitų metų sausio 17-ąją, skyrė jam griežtą papeikimą. Generalinio policijos komisaro pavedimu pakartotinai ištyrus pažeidimo aplinkybes K.Mišeika 2006 metų vasario 28-ąją atleistas iš tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą.
LVAT K.Mišeiką sugrąžino į darbą. Teisėjų kolegija nusprendė, kad apylinkės inspektorius už tą patį nusižengimą nubaustas du kartus, todėl antrąją bausmę – atleidimą iš darbo – panaikino.
Perdaug griežtai
Teisėjai neabejojo ir Kretingos rajono policijos komisariato tyrėjo Aliaus Galmino kaltumu dėl vairavimo automobilį neturint teisių. Pareigūnas 2006 metais liepos 3-iąją ne darbo metu Palangoje sėdo už vairo neturėdamas teisių. Jam nepasisekė – pensinio amžiaus moteris įsirėžė į A.Galmino automobilį. Ir nors pareigūnas prašė moters nekviesti policijos, susitarti tarpusavyje, ji iškvietė pareigūnus.
Ir tada paaiškėjo, kad A.Galminas neturi teisių, o jas prarado dar prieš ateidamas dirbti į policiją. Tiriant eismo įvykį sužinota, kad A.Galminas du kartus automobilį vairavo neblaivus. Pirmą kartą jis buvo nubaustas 1 tūkst. litų bauda, po mėnesio vėl prie vairo neblaivus įkliuvęs A.Galminas neteko teisės vairuoti pusantrų metų.
Ateidamas dirbti į policiją A.Galminas anketoje nenurodė, kad iš jo laikinai atimtos teisės. Kai kurie jo kolegos teigė ne kartą matę A.Galminą vairuojantį.
Suabejota ir A.Galmino versija, neva jis Palangoje ryžosi vairuoti tik dėl to, kad staiga sunegalavo žmona. Abejonių kilo, kad iškart po įvykio jis liudytojams sakė, kad į Palangą atvažiavo išsimaudyti, o kelių policijos pareigūnams melavo, kad teises yra palikęs namuose ir žadėjo jas atvežti.
Kretingos rajono policijos komisariato viršininkas 2006 metų rugpjūčio 3-iosios įsakymu A.Galminą atleido iš darbo už pareigūno vardo pažeminimą.
Tų pačių metų spalio 23-ąją Klaipėdos apygardos administracinis teismas A.Galminą sugrąžino į darbą, priteisė atlyginimą už priverstinę pravaikštą. 2007 metų gegužės 10-ąją LVAT paliko galioti Klaipėdos teismo sprendimą. Trijų teisėjų kolegija nusprendė, kad tai, jog pareigūnas vairavo automobilį neturėdamas vairuotojo pažymėjimo, dar nereiškia, kad jis akivaizdžiai pažemino vidaus tarnybos sistemos autoritetą. Teismas visiškai patikėjo A.Galmino aiškinimu, neva jis sėdo prie vairo, kad nuvežtų į ligoninę sunegalavusią žmoną. Teisėjams nekilo klausimas, ar nebūtų buvę teisingiau sunegalavusiai žmonai iškviesti „greitąją pagalbą”. Liudytojų parodymus, neva A.Galminas atvažiavęs į Palangą išsimaudyti, teisėjai pavadino prieštaringais ir jų nevertino.
Vietinėje spaudoje, rašiusioje apie įvykį, užsiminta, kad buvusioji Kretingos teismo pirmininkė, dabar advokatė Stefanija Taluntienė yra A.Galmino močiutė.
Sau prieštarauja
LVAT yra pareiškęs, kad vairavimas išgėrus yra vienas šiurkščiausių Kelių eismo taisyklių pažeidimų, o sulaikę automobilį vairuojantį neblaivų pareigūną jo vadovai neturi kitos alternatyvos, kaip tik atleisti pavaldinį iš tarnybos.
Dėl nesuprantamų priežasčių LVAT teisėjų žodžiai skiriasi nuo jų sprendimų – policininkai, pažeminę pareigūno vardą, ne kartą yra sugrąžinti į pareigas, nors jų kaltė visiškai akivaizdi. Žinant, kad rajonuose policininkai puikiai vieni kitus pažįsta ir palaiko, sunku tikėtis, kad kolegos kaskart būna principingi savo bendradarbių atžvilgiu. Taip ir sukuriamos Skuodo tragedijos.