„Tiesa konkreti”, – sakė vienas didžiųjų proletariato vadų, kuris pirmasis Europoje ėmė steigti koncentracijos stovyklas savo politiniams oponentams, vadinamiesiems režimo „klasiniams priešams” izoliuoti, kankinti ir naikinti. Jo paties ligi šiol žemė nepriima, bet čia atskira kalba.
Pažvelkime, kaip konkrečiai atrodė SSRS agresija, karinis įsiveržimas į Lietuvą tą konkrečią 1940 metų birželio 15 dieną. Raudonoji Armija išvaduotoja jau ankstyvą rytą sutelkta čia pat už sienos, pasirengusi atidengti ugnį (aprašė liudininkas, sąžiningas rusų rašytojas – dar turiu tą „Ogonioko” numerį). Ir štai viename taške raudonarmiečių būrys, nė nelaukdamas Kremliaus „ultimatume” paskelbtos 15 valandos, taigi tos konkrečios dienos konkretų rytą kerta sieną, įsiveržia į gyvenvietę ir namus, ištempia Lietuvos pasienio policijos karininką Aleksandrą Barauską vienmarškinį į kiemą ir čia pat, šeimos akivaizdoje, žiauriai sadistiškai nužudo. Sukapoja kardais ir nušauna.
Tokie to įvykio aprašymai jau mūsų laikų spaudoje. Apie ką jie kalba?
Agresorius pradeda nuo kruvino laukinių arba nusikaltėlių ritualo. Be abejo, kariškių nusikaltimas – tai ne žmogžudystė gatvėje. Krauju aplaistoma būsimo žygio sėkmė. Be abejo, ir teroras – raudonasis teroras vėl Lietuvoje. Iki Rainių ir Pravieniškių dar vieni metai, bet jau dabar, avansu prieš masinę invaziją, siunčiamas signalas – nedrįskite priešintis, kiekvienam taip bus!
Tokiais teroro signalais vėliau liepsnos Klepočių ir kiti dzūkų kaimai.
Aleksandras Barauskas nė nespėjo pasipriešinti įsiveržusiems į jo šalį ir namus, tačiau pats tarnavimas „buržuazinės” valstybės policijoje, ar tik nebus buvęs nusikaltimas pagal kažkokį sovietinį kodeksą. Nejau „vsio zakonno”? Nėra apie ką kalbėti?
Įdomu, ką apie tai šiandien pasakytų Rusijos Dūmos deputatai N.Charitonovas ir L.Sluckis. Gal tartų: netiesa, kilnūs raudonarmiečiai niekada taip nesielgė. Tai jūsų pačių sąjūdininkai smogikai nužudė Aleksandrą Barauską, kad suterštų Sovietų Sąjungos vardą. Tai jūs, lietuviai, pradėjot puolimą!
O gal pasakytų ir taip: A.Barauskas pats kaltas – kam tarnavo policijoje, tarnavo blogam eksploatatorių režimui. Raudonoji Armija įžengė, kad išvaduotų Lietuvos darbininkus ir valstiečius nuo A.Barausko. Beje, ir jį patį tuo žygiu apsaugojo nuo gresiančios vokiečių agresijos…
Sakyti galima bet ką, ypač iš didelio namo su raudonomis žvaigždėmis. Sakytojų ausys nerausta. Prisiklausėm patyčių ir dėl Sausio 13-osios. Svarbu, kad nesityčiotume patys iš savęs.
Nežinau, kaip vertinti dabartinės Vyriausybės siūlymą, kad A.Barausko šeima iškeltų Rusijai savo bylą dėl kompensacijos. Be abejo, karininko palikuonys tuo padėtų, politiškai padėtų savo tėvynei. Tą jau daro Liudvikas Simutis, keldamas bylą dėl Rainiuose nukankinto tėvo. Karo nusikaltimams senaties nėra. Bet valstybė neturi atrodyti menkai, nustumdama teisingumo reikalą vien piliečių iniciatyvai.
Čia pat jau ir Sausio 13-oji. Pernai Seimas neišdrįso priimti nutarimo, kuriuo įpareigotų Vyriausybę kreiptis į Maskvą dėl kompensacijų tą dieną nuo tos agresijos nukentėjusiesiems – ir suluošintiesiems, ir žuvusiųjų šeimoms. Gal kada išdrįs? Ar siūlys kelti bylas asmeniškai?
Šaudė ir sprogmenis mėtė ne J.Burokevičius, bet kareiviai ir smogikai iš specialaus „Alfa” KGB padalinio, vykdę konkrečius Kremliaus įsakymus. Yra ir konkrečios atsakomybės tęsėja – Rusija, nieko nepadarysi. Kai tenykštė valdžia dengia nusikaltėlius, sunku kalbėti ir apie moralinę jos nekaltybę.