Sausio 13-osios įvykių bylos tyrimas jau keletą metų nejuda iš vietos, nes Rusijos ir Baltarusijos pareigūnai ignoruoja Lietuvos prokurorų teisinės pagalbos prašymus. Byla įstrigusi laiko spąstuose. Laiko ir komunistinės doktrinos spąstuose įstrigęs ir vienas Sausio 13-osios įvykių ideologas Mykolas Burokevičius, pas kurį lankėsi LŽ.
Tyrimas vyksta.
„Prarandame bet kokią viltį, kad Sausio 13-osios byloje 42 įtariami asmenys bus nuteisti, – „Lietuvos žinioms” prieš dvejus metus prisipažino Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiasis prokuroras Algimantas Kliunka. – Žinoma, sieksime teisingumo – galbūt dar pavyks Rusiją ir Baltarusiją paveikti diplomatiniais kanalais. Tačiau tikėtis, kad rusai padės tirti Lietuvos gynėjų bylą, būtų visiškai nerealu.”
Sausio 13-osios byloje nuosprendis buvo paskelbtas tik šešiems perversmininkams: Mykolui Burokevičiui, Juozui Jermalavičiui, Juozui Kuoleliui, Leonui Bartoševičiui, Stanislavui Mickevičiui ir Jaroslavui Prokopovičiui. Lietuvos teismai nebuvo labai griežti – prieš šalies nepriklausomybę kovoję komunistai atsipirko palyginti švelniomis bausmėmis, dalis prokurorų pateiktų kaltinimų išvis buvo panaikinti.
Ant A.Kliunkos stalo guli dar 42 asmenų, įtariamų Sausio 13-osios įvykių byloje, sąrašas. Aštuoniolika perversmininkų įtariami prisidėję prie žmonių žudymo. Šiems asmenims nebus taikomi jokie senaties terminai.
Pasak A.Kliunkos, šiuo metu žinomos nemažos dalies įtariamųjų buvimo vietos, nors kartais jos ir keičiasi. Dauguma jų dabar gyvena Rusijoje ir Baltarusijoje. Tačiau kol kas Lietuvos teisėsaugininkų prašymus šios šalys ignoruoja, dažnai neatsako į teisinės pagalbos prašymus ar siunčia tik formalius atsakymus, atsisako išduoti pučo dalyvius.
„Motyvuojama tuo, kad savo piliečių pagal galiojančius įstatymus jos neišduoda arba kad teisinės pagalbos suteikimas prieštarauja pagrindiniams jų valstybėse galiojantiems įstatymų principams. Gauname atsakymus, kad veikos, kuriomis asmenys įtariami, pagal jų įstatymus nebuvo ar nelaikomos nusikaltimais arba nusikaltimai yra politinio pobūdžio. Galiu priminti: kai prieš porą metų kreipėmės į Baltarusijos generalinę prokuratūrą, mums buvo atsakyta labai paprastai – veiksmai, dėl kurių Valentinas Lazutka įtariamas Lietuvos teisėsaugos institucijų, buvo padaryti tuo metu, kai Baltarusija priklausė TSRS ir joje veikė TSRS bei Baltarusijos TSR įstatymai. Pagal juos V.Lazutkos veiksmai nebuvo laikomi nusikaltimais, nors jam buvo inkriminuojama prisidėjus prie žudymo, – sako A.Kliunka. – Žinoma, mes kritiškai vertiname tokius šių valstybių veiksmus.” Tačiau to paties V.Lazutkos Lietuvai neseniai neišdavė ir Vokietija, kurioje šis perversmininkas buvo sulaikytas. Motyvas – pateikti kaltinimai politinio pobūdžio.
Įstrigusiam tyrimui didžiausia grėsmė – bėgantis laikas ir artėjantys senaties terminai. Tik 18 asmenų, kaip minėta, įtariamų prisidėjus prie žudynių, senaties terminai nebus taikomi. Pasak A.Kliunkos, matyt, sudėtingiausia bus įvykdyti teisingumą Rusijos kariškiams, o jų kaltinamųjų sąraše – nemažai. Prokuroras sako, kad ypatingą dėmesį teisėsaugininkai skiria keturiems perversmininkams – V.Lazutkai, Vladislavui Švedui, Algimantui Naudžiūnui ir Edmundui Kasperavičiui.
„Sausio 13-osios byla nepamiršta. Tyrimas vyksta toliau, asmenys stebimi, nuolat nustatinėjamos jų buvimo vietos, prašoma juos išduoti”, – sako A.Kliunka. Pernai 42 įtariamiesiems išduoti Europos arešto orderiai, tikintis, kad šie asmenys gali išvykti į ES valstybes, kuriose taptų labiau pasiekiami Lietuvos teisėsaugai. Jungtinės Valstijos yra paprašiusios įtariamųjų sąrašų tam, kad šie negalėtų patekti į šią valstybę.
Idėjos neužrakinsi
Ar jaučiasi kaltas prieš Dievą ir žmones dėl tragiškų ir kruvinų Sausio įvykių? – tokiu klausimu pradėjome pokalbį su vienu pagrindinių perversmininkų ideologu M.Burokevičiumi.
Dievo paminėjimas sukelia M.Burokevičiui juoką: „Mano sąžinė rami, nes su Sausio įvykiais Lietuvoje aš nebuvau susijęs, o tų, kas mano bylą sufabrikavo, tegu sąžinė būna nerami.” Pasak M.Burokevičiaus, 1991 metų sausio įvykiai tikrai tragiški ir jie nutiko „susipriešinus TSRS centrui ir Lietuvos ekstremistiniam judėjimui”. „Dviejų pusių lyderiai – M.Gorbačiovas ir V.Landsbergis – pasirinko netinkamą konflikto sprendimo būdą”, – lyg iš marksizmo vadovėlio dėsto M.Burokevičius. Klausiamas, koks buvo jo buvusio partijos kolegos Algirdo Mykolo Brazausko vaidmuo, M.Burokevičius ironiškai šypsodamas tvirtina, kad A.M.Brazausko vaidmuo dėl jo asmeninių savybių nebuvęs toks reikšmingas. „Jis paprasčiausiai laukė, kuri šalis laimės, prie laimėjusiųjų ir prisidėjo”, – apibendrino M.Burokevičius.
„Pasirašinėju kaip profesorius, habilituotas daktaras ir Komunistų partijos narys nuo 1946 metų, tad valdžios pareigūnams neduodu preteksto mane persekioti, – tvirtina M.Burokevičius klausiamas, ar Lietuvoje dar vis veikia uždrausta komunistų partija. – Žinote, dėl partijos pasakysiu taip – idėjos už grotų neuždarysi.” Suprask, kažkokios kompartijos kuopelės veikia, tačiau konspiracijos sumetimais apie tai daugiau nekalbama.
Ar palaikomi kokie nors ryšiai su buvusiais perversmininkais J.Jermalavičiumi ar kitais? „Kokie gali būti ryšiai. Jis gyvena Maskvoje, aš – Vilniuje. Nors pažįstu tą žmogų nuo bendro darbo Komunistų partijos istorijos institute laikų. Mūsų santykiai labai draugiški, tai labai principingas ir doras žmogus, neįsivėlęs į jokius negatyvius dalykus. Kitas reikalas, kad ir jam buvo sufabrikuota politinė byla”, – tikina M.Burokevičius.
„Lietuvos komunistai visada už savarankišką ir nepriklausomą Lietuvą pasisakė, – kalba M.Burokevičius klausiamas, kaip jis vertina Lietuvos nepriklausomybę. – Partijos XXI suvažiavime 1990 metų balandžio 21 dieną darydamas pranešimą sakiau: „Būtų nesąmonė kovoti prieš Lietuvos socialistinę valstybę. Po 1990 metų kovo 11-osios akto komunistai prieš Lietuvos valstybę nekovojo. Jie buvo už tai, kad Lietuvos valstybė reikštųsi atnaujintoje Tarybų Sąjungoje kaip suverenus valstybinis subjektas.”
„Valstybės raida visuomet eina į priekį. Grįžimas į tas pačias formalias normas nėra įmanomas, – dėsto M.Burokevičius, pasiteiravus, ar dar įsivaizduojąs „socialistinės” Lietuvos restauravimą SSRS sudėtyje. – Lietuvos valstybė – aš įsitikinęs – net ir praėjus dešimtmečiams, vystysis socialistinės krypties linkme. Ir valstybingumas įgaus savo socialistinį turinį. Toliau vyks tautų draugystės ir suartėjimo procesai.”
M.Burokevičiaus svetainė tiesiog klote nuklota laikraščiais „Pravda”, „Sovetskaja Rosija”, „Komunist Belorusiji” ir kitokia komunistine lektūra. „Komunistų partijos narys nuo 1946 metų” jau yra baigęs savo paskutinį kelių šimtų puslapių veikalą „Bessmertije idealov socializma” („Socializmo idealų nemirtingumas”, – rusų k.). Kur, kokiu tiražu spausdins, kaip platins, M.Burokevičius neatskleidžia. „Bus matyti”, – tvirtina.
„Kodėl rūpi Rusijos komunistų reikalai?” – teiravosi LŽ žurnalistai, matydami daugybę M.Burokevičiaus publikacijų komunistinėje spaudoje.
„Matote, aš esu tas žmogus, kuris nepalaiko buržuazinės Rusijos reakcinių jėgų, nes kai santykiai klostosi nevisiškai normaliai, esu už tai, kad didžioje Rusijos valstybėje įsitvirtintų progresyvios visuomenės jėgos. Tokiam pažangiam sluoksniui atstovauja Rusijos komunistų partija. Genadijus Ziuganovas galėtų Rusiją vesti progresyviu, pažangiu, visuomenės raidos keliu. Tada ir santykiai tarp valstybių būtų daug geresni, aukštesnio lygio. Toji tradicinė tautų draugystė ir toliau stiprėtų tarp tautų, gyvenančių skirtingose valstybėse, anksčiau buvusiose Tarybų Sąjungos sudėtyje. Nežinau, ar į mano raginimus įsiklausoma, nes nėra atlikti tokie sociologiniai tyrimai, – aiškina M.Burokevičius. – O V.Putinas atstovauja Rusijos buržuazijai.”
Išlydėdamas pro duris M.Burokevičius smalsauja: „Tai blogai apie mane rašysite?” Nelengva į tokius klausimus atsakyti.