Sesija… Laikas, kai studento gyvenimas pasikeičia: nebereikia keltis, kai už lango dar tamsu, kėblinti į pirmas paskaitas, o saldų paskutinį rytmečio sapną pabaigti paskutiniame auditorijos suole.
Priešingai – gali lovoje vartytis iki pietų (aišku, jei priklausai laimingajai bedarbių kastai), o antroje paros pusėje vėl bandyti užkariauti mokslo viršūnes ar mėgautis naktiniu uostamiesčio gyvenimu. Dolce vita, pasakytum, tačiau yra vienas BET, dėl kurio nenorėčiau, kad sesija tęstųsi amžinai. Mokytis man nėra kančia ar nemaloni prievolė – žymiai labiau nervina tai, kad sesija tampa asmeninių sąskaitų suvedimo metas.
Universiteto koridoriuose Šv. Sesijos metu, galima išgirsti vienas kitam besiskundžiančius studentus: „Dėstytojas manęs nemėgsta, todėl sumažins pažymį ar net skolą gausiu”. Arba: „Grupės draugai specialiai mane „sukirtinėja”, nes praėjusį semestrą už mokslą nemokėjau”, „Aš buvau teisus, tačiau dėstytojas priklauso kitai politinei partijai/yra kitų pažiūrų, todėl atsakymo neįskaitė”. Įsiklausius į tokias ar panašias nuoskaudas ir atmetus studentišką solidarumą, turėtų kilti klausimas – kodėl mažai kas skundžiasi, jog negavo norėto pažymio, mokslus iškeitęs į laisvalaikį draugų kompanijoje?…
Visada lengviau kaltinti kitus, bet, reiktų paminėti, kad visur slypi dalelė tiesos. Psichologinis spaudimas, griežtai tariant – psichologinis smurtas. Reiškinys, su kuriuo susiduria neretas studentas. Ko vertas vien iki šių dienų išlikusių homo sovieticus požiūris, kad dėstytojas visada teisus, o „dešimtukui moka tik ponas Dievas”. Ir tampa nebesvarbu, kad tu naudojaisi naujesne informacija, nei gauni paskaitose. Tai, ko dėstytojas nežino – yra neteisinga. Ir taškas. Jei „pasisekė” žinių semtis būtent iš tokio specialisto, gali pasirinkti – arba plaukti pasroviui ir nė nepyptelti paskaitų metu (juk netyčia gali paklausti to, ko garbusis docentas ar profesorius neišmano ir taip patekti į „įsidėmėtinų” sąrašą) arba bandyti maištauti savo egzamino sąskaita. Tapimas viena pilkos masės dalimi yra geresnio pažymio garantas, o kito kelio pasirinkimas pasidaro panašus į vaikščiojimą peilio ašmenimis – vienu žodžiu pasakai per daug ir iš gerbtino stropaus studento virsti valstybės priešu nr. 1, kuris drįsta abejoti Jo Protingybės kompetencija.
O kur dar konkurencija grupėje, kai dėl geresnio balo, o tuo pačiu – ir stipendijos kitą semestrą, dauguma (net to nepripažindami) gali padaryti bet ką. Slapta apkalbami ir nemėgstami tie, kurie žino daugiau, tačiau tuo pačiu juokiamasi ir iš tų, kurie vos išsižioję lepteli kokią nors nesąmonę. Pranešimų skaitymas ir atsiskaitymas tampa tikru mūšio lauku. Mėgstami (t. y. – nei per daug protingi, nei pernelyg buki) sulaukia mažiau sudėtingų klausimų ir turi šansą gauti geresnį pažymį.
Galimas daiktas, kad visa tai, ką perskaitėte, yra panašu į gyvenimu nepatenkintos ir auka save laikančios studentės blevyzgas, dėl savo nesėkmių kaltinančios tik kitus. Tačiau, kaip jau minėjau, visur slypi dalis tiesos. Norėtųsi, kad čia jos būtų kiek galima mažiau ir aukštasis mokslas taptų ne gladiatorių kovų arena, o kolegiškais tarpusavio santykiais grįstu keliu į žinias ir tobulesnio pasaulio kūrimą.