Pirmąkart šalies istorijoje Nacionalinė kultūros ir meno premija skirta medijų menininkams. Tai – Nomeda ir Gediminas Urbonai, įvertinti už reikšmingą indėlį į medijų meną projektuose „Pro-testo laboratorija” (2005-2007) ir „Villa Lituania” (2007).
N.ir G.Urbonai priklauso pirmajai Lietuvos ir apskritai Rytų Europos menininkų kartai, kuri savo socialiai interaktyviais tarpdisciplininiais meniniais projektais ne tik įsiveržė į Vakarų meno pasaulį, bet ir pelnė pasaulinį pripažinimą. Įdomu tai, kad menininkų kūrybos šaltinis – mūsų kasdienio gyvenimo realijos, vieša socialinė ir net politinė erdvė, Lietuvai aktualios problemos. Visus šiuos, atrodytų, lokalius mažos ir net ne visiems žinomos valstybės dalykus jie įvelka į tokį meninį rūbą ir taip meistriškai pateikia, kad lietuviška problematika sudomina tolimiausių žemynų žmones, lietuvių projektai tampa reikšmingi pasaulinio meno kontekste. N. ir G.Urbonai žinomi ir vertinami, jiems skiriami tarptautiniai apdovanojimai. Ryškiausias, didelio tarptautinio atgarsio sulaukė praėjusiais metais 52-ojoje Venecijos (Italija) bienalėje pristatytas projektas „Villa Lituania”, kuris pelnė vieną iš dviejų aukščiausių bienalės įvertinimų – garbės apdovanojimą už geriausią paviljoną.
Beje, nors jau praėjo apie šimtas dienų nuo birželio-lapkričio mėnesiais vykusios bienalės kulminacijos – iškilmingo apdovanojimo, Urbonai dar nematė jiems skirto prizo. Nes jie dėl lėšų stygiaus negalėjo dalyvauti šventėje. Apdovanojimą paėmė kažkuris iš Lietuvos ambasados Italijoje darbuotojų ir… pamiršo perduoti menininkams.
Tad kol kas autoriai džiaugiasi Italijos balandininkų per Venecijos bienalės atidarymą įteiktu prizu už meną ir idėją surengiant tarptautines balandžių varžybas „Villa Lituania” prizui laimėti.
Dabar menininkai daugiausia dėmesio skiria artimiausioms parodoms. Reikšmingiausia – Barselonoje (Ispanija), viename svarbiausių Europos meno erdvių – šiuolaikinio meno muziejuje MACBA vasarį bus atidaryta retrospektyvinė Urbonų kūrybos paroda. Ten jau nuvežti Venecijos bienalės ir kiti darbai. Tarp jų „Transakcija”, nukeliavusi ir į Tarptautinį fotografijos centrą Niujorke (JAV), kur sausio-gegužės mėnesiais su kitų šalių autorių kūryba dalyvaus parodoje „Archyvų karštis”. Urbonų jau laukia ir Meksikos sostinėje, kur sausį vyks pasaulinis meno kritikų ir teoretikų suvažiavimas „Sitace” tema „Viešoji erdvė ir problemos, susijusios su ja”. Įdomus sutapimas: renginys prasidės sausio 22-ąją, tą pačią dieną, kaip ir teismo posėdis, per kurį privataus kapitalo atstovai sieks iš „Pro-testo laboratorijos” kūrėjų, dalyvių ir kitų bendruomenės narių ginamos viešosios erdvės – aikštės prie buvusio sostinės „Lietuvos” kino teatro.
Nepatogūs kūrėjai
– Nuo 2005 metų, kai pradėjote projektą „Pro-testo laboratorija”, kurio dalyviai protestuoja prieš viešųjų erdvių privatizavimą ir naikinimą, jūsų veikla Kultūros ministerijai, ginančiai privataus kapitalo interesus, buvo tarsi raudona skraistė buliui. Kas atsitiko, kad ne tik laimėjote konkursą dalyvauti Venecijos bienalėje, bet ir sulaukėte garbingiausio šalies apdovanojimo kultūros ir meno srityje?
G.U.:- Arba mūsų valstybėje kairė nežino, ką daro dešinė, arba tai yra tikra demokratija, – valdžia turi pakankamai drąsos pripažinti kitokią nuomonę, o žmonės gali kritikuoti vyraujantį režimą įvairiomis formomis.
N.U.:- Gali būti, kad nesutapo valdininkų nuomonė, o kultūros ir meno premijų komisijos nuomonė nesutapo su valdžios požiūriu.
G.U.:- Manau, premija neatspindi oficialios valdžios nuomonės. Požiūrį atskleidžia konkretūs veiksmai, šiuo atveju labai iškalbinga mūsų patirtis dėl „Lietuvos” kino teatro. Juk nuo 2006-ųjų liepos, kai mūsų peticija įteikta Peticijų komitetui, mes daug kartų bandėme patekti į priėmimą pas premjerą G.Kirkilą. Jis su mumis nesusitiko, o į privačių investuotojų, kurie nori nugriauti „Lietuvą” ir užgrobti viešąją erdvę, pageidavimus iškart buvo atsižvelgta. Su jais susitiko aukščiausi Vyriausybės, savivaldybės vadovai, juos remia Kultūros ministerija, Kultūros paveldo departamentas.
N.U.:- Prieš Venecijos bienalę mus iškvietė į Užsienio reikalų ministeriją, kur kritikavo, kad darome… patriotinį meną.
G.U.:- Italijoje projektą „Villa Lituania” vertino kaip meno kūrinį, o kartu ir Lietuva sulaukė didžiulio susidomėjimo. Todėl labai apmaudu, kad mūsų diplomatai to neįvertino, nepanoro pasinaudoti išskirtine proga tinkamai atstovauti valstybei. Net ambasadorius nereagavo į kvietimą dalyvauti bienalės uždaryme, kurį nušvietė apie 400 žiniasklaidos atstovų iš viso pasaulio.
Įdomu, kas iš ambasados darbuotojų tą vakarą paėmė mums skirtą apdovanojimą? Norėtume jį gauti bent iki vasario 16-osios.
„Villa Lituania” – „Lietuva”
– Teko girdėti abejonių, kad jūsų projektas, per kurį iš Venecijos į Romą skrido keli balandžiai, nelabai vertas Nacionalinės premijos…
N.U.:- Skrido tūkstantis du šimtai balandžių! Taip kvietėme pašnekesio, siūlėme diskutuoti metaforų kalba.
G.U.:- Balandžių skrydis simboline prasme buvo labai stiprus politinis aktas, nors ir teigėme, kad nekalbame apie nostalgiškas pretenzijas dėl buvusio ambasados pastato „Villa Lituania”. Projektas siūlo žaisti – intelektualiai peržengti tam tikrą ribą. Tas žaidimas prasidėjo gerokai prieš bienalę – nuo laiškų į Lietuvos, Rusijos ambasadas, pasirengimo balandžių varžyboms „Villa Lituania” taurei laimėti. Mūsų projektas sudomino labai daug žmonių. Net Italijos kultūros ministerija, Romos merija su visais departamentais parašė laišką, kad remia mūsų idėją, prisidėjo prie projekto. Atsirado trys tarpusavy konkuruojantys žmonės, savo žemėje Romoje siūlę statyti balandines mūsų projektui. Net garsusis architektas Massimiliano Fuksas įsitraukė į žaidimą, mus sveikino rusų meno kuratoriai. Tik lietuvių valdininkai kalbėjo, kad esame nelojalūs…
– Kuo patraukė mūsų paviljonas?
G.U.:- Jį, sudarytą iš trijų kambarių, vadinu „Nuo okupacijos iki privatizacijos” – nuo „Villa Lituania” iki „Lietuvos”. Abi šias teritorijas vienija architektūrinė jungtis – imperinio stiliaus (nors ir skirtingo laikotarpio) statiniai, emocinės priklausomybės niuansai. Tarp šių projekto dalių buvo apmąstymų kambarys su prieštankiniais „ežiais” iš… krištolinių vazų.
Rezervatas po atviru dangumi
– Gal šį projektą pamatysime 2009 metais, per Europos kultūros sostinės renginius?
G.U.:- Dviprasmiška situacija, nes buvęs miesto meras ir kultūros sostinės pirmininkas A.Zuokas prisidėjo prie to reikaliuko dėl „Lietuvos”. Todėl, kai tik ką nors pasiūlome, mums atsako, kad jie negali kištis į jokius veiksmus toje aikštėje.
N.U.:- Viena akcija jau neįvyko – „Lietuvos” savininkai neleido groti aikštėje, sakydami, kad nepageidauja koncerto.
G.U.:- Teismas ir miesto taryba turėtų atsakyti, kieno ta aikštė. O apskritai, manau, dabar mes esame nacionalinis paveldas ir mus su visa „Pro-testo laboratorijos” bendruomene reikėtų uždaryti į rezervatą aikštėje prie „Lietuvos”. Būtų muziejus po atviru dangumi, kaip Rumšiškės. Unikali vieta, kur vyktų nenutrūkstamas protestas. Žmonės eitų, žiūrėtų, diskutuotų, pasirašinėtų peticijas. Dar ir sriubos išsivirtų, dalyvautų protesto šokiuose… Puikus dalykas, daug įdomesnis nei kažkoks nuobodus, prabangus namas su komerciniu centriuku.
Trumpai
Nomeda ir Gediminas Urbonai 1994 metais baigė Vilniaus dailės akademijos Vaizduojamosios dailės fakultetą. Gediminas – skulptorius, sukūręs diplominį darbą „Keturios ekspozicijos” (vad. prof. K.Bogdanas) pasauliniame projekte „Artscape Nordland” Norvegijoje.
Nomeda – grafikė. Didžiausią įtaką padarė dėstytojas R.Gibavičius, „leidęs” ir už Urbono tekėti. Nes pavardė graži, tai ne Kavaliauskaitė. Susituokė 1990-aisiais, mėnesį prieš sausio įvykius.
1993 metais įkūrė „Jutempus” viešąją įstaigą, rengiančią tarpdisciplininius meno projektus; nuo 1998 metų Tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos nariai, 2005 metais suteiktas meno kūrėjų statusas.
Nuo 1991 metų kuria ir pristato projektus užsienyje. Ypač reikšminga pasaulinė paroda „documenta 11” (2002) Vokietijoje, kur parodė „Transakciją” – aukos scenarijaus studiją; buvo pirmieji menininkai iš Rytų Europos. „Transakciją”, „Ruta Remake” (moters balso ir jo trūkumo tyrimą), naftotiekį „Draugystė” (okupacinės infrastruktūros ir su ja susietų psicho-geografinių tinklų studiją) pristatė daugelyje pasaulio šalių. 2006 metais „Pro-testo laboratorijai” skirtas pagrindinis prizas Gvangdžu meno bienalėje Korėjoje; 2007 metais 52-oje Venecijos bienalėje „Villa Lituania” pelnė garbės apdovanojimą už geriausią paviljoną. Urbonai – Trondheimo (Norvegija) meno akademijos lektoriai, einantys profesorių pareigas.