Kai prieš šventes kalbėjomės su Virgilijumi Alekna, jis jau buvo nupirkęs didumą dovanų ir suplanavęs bent vieną dieną paviešėti gimtinėje. Radijas buvo ką tik paskelbęs, kad garsusis diskininkas, trejus metus iš eilės karaliavęs geriausių Lietuvos metų sportininkų dešimtuko viršūnėje, šiemet liko antras. Jo 37 pergalių iš eilės serija, ko gero, taps Lietuvos sporto legenda.
Elegantiškas, inteligentiškas, šiltas žmogus – jis kaip magnetas traukia gerbėjus. Kantriai dalija autografus, fotografuojasi, šypsosi. Olimpinis čempionas išsiskiria dar ir olimpine ramybe. Šiemet Jungtinių Tautų Švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (UNESCO) suteikė V.Aleknai sporto čempiono titulą. Ne vien garbė, bet ir misija – propaguoti kūno kultūros ir sporto reikšmę ugdant vaikus visame pasaulyje.
Naujųjų metų naktį atletas galvojo norus – tokius pat kaip visada, o iškart po švenčių, kaip įpratęs, kibo į darbą. Laukia didžiosios metų varžybos.
– Svarbiausias klausimas – kaip laikotės? Ar dar jaučiate nelemtos traumos pasekmes?
– Laikausi gerai. Apie traumą jau lyg ir esu pamiršęs. Ji buvo susijusi su stuburu: trupučiuką pasislinko slanksteliai ir paspaudė nervą, dėl to „atsijungė” blauzdos raumuo – sportininkams pasitaiko, tiesa, ne taip dažnai. Dabar vėl viskas gerai.
Būna, kad dalyvauji varžybose negaluodamas. Likus pusantro mėnesio iki 2000 metų olimpinių žaidynių, patyriau rimtą kelio traumą. Taip paprastai nepraėjo – paskui reikėjo gultis ant operacinio stalo, mėnesį vaikščioti su ramentais. Niekur šito neskelbėme, nes laukė olimpiada – bereikalingas triukšmas galėjo paveikti neigiamai.
– Šiuo metu rengiate magistro darbą apie disko metimą. Ten bus parašyta, kaip tapti čempionu?
– Tokio recepto nėra. Labiau susitelkiu į savo pasirengimą – kaip treniravausi, kokia sistema, kokiu krūviu ir panašiai. Manau, pravers pradedantiems metikams, o gal ir ne vien jiems bus įdomu bei naudinga.
– Pateiksite psichologinių patarimų?
– Tai labai asmeniniai dalykai, galbūt įgimti. Žinoma, daug kas įgyjama su patirtimi. Bet vis dėlto nemažai priklauso nuo žmogaus, jo užsispyrimo, noro įrodyti, kad yra stiprus. Specialus receptas – kiekvieno asmeninės savybės.
– Išleisite šį darbą knygele?
– Kol kas tokių planų nėra. Žiūrėsime. Vis tiek ta mano karjera eina prie pabaigos. Norisi, kad liktų užfiksuota, kaip siekiau rezultatų ir šiokių tokių pasiekiau.
– Šiokių tokių?! Vertėtų klausti, ar dar turite ko siekti?
– Yra ko siekti. Kai ką būtų labai malonu pakartoti. Turiu du olimpinius aukso medalius, norėtųsi daugiau.
– Neapmaudu, kad rengdamas savo vardo turnyrus nelabai turite kur pasikviesti svečių? Turiu omenyje, kad tinkamo stadiono Vilniuje nėra.
– Ką darysi, tokia dabar mūsų padėtis. Ne vien sporto, ir kitos sritys susiduria su sunkumais. Mes labai norėtume, bet trūksta kai kieno iniciatyvos. Galbūt tie klausimai jau greitai bus išspręsti: 2009 metais sostinėje planuojama atidaryti pagrindinį Lietuvos stadioną. Jei dar būsiu pakankamai pajėgus, manyčiau, tas turnyras galėtų vykti jame.
– Girdėjote jau daug pažadų – kad ir dėl metikų bazės Markučiuose.
– Taip, tie reikalai stringa… Galėjo jau stovėti ir bazė Markučiuose. Jau galėjau ten treniruotis, ruoštis Pekino olimpiadai, tačiau darbai net nepradėti. Projektas patvirtintas, bet trūksta atsakingų pareigūnų geros valios, supratimo.
– Japonai buvo specialiai atvykę filmuoti, kokiomis sąlygomis treniruojasi olimpinis, pasaulio, Europos čempionas. Matėte nuostabą jų akyse?
– Kaune lengvosios atletikos bazė gana gera. Apie Vilnių – atskira kalba.
– Estų diskininkai turi rimtą pamainą. O jūs?
– Norinčio treniruotis jaunimo yra. Kai kurie jau pasiekė šiokių tokių rezultatų. Pagrindinė problema Vilniuje – trūksta specializuotų bazių, skirtų kaip tik metikams. Mūsų rungtis specifinė: kad būtų užtikrintas geras, nenutrūkstamas, saugus treniruočių procesas, reikia atskiros bazės. Manau, čia pagrindinė priežastis, kodėl estai nužengė kur kas toliau.
Mūsų disko metimo mokykla nėra iš nieko pasiskolinta, ji kurta ir tobulinta metų metais. Šios rungties pradininkas – Anatolijus Pocius. Jis pirmas pradėjo mėtyti diską, pirmas įveikė 50 metrų ribą. Iš jo estafetę perėmė Algimantas Baltušnikas ir šviesaus atminimo Vytautas Jaras (Romo Ubarto treneris). Jie nusviedė įrankį per 60 metrų. Juos pakeitė Vaclovas Kidykas su R.Ubartu. Po jų – aš. Taigi turime savitą mokyklą. Privalome ją išsaugoti ir perduoti ateinančioms kartoms.
– Estai metikai – jūsų bičiuliai? Kiek čia įmanoma bičiulystė?
– Su Aleksandru Tammertu esame bendraamžiai, susipažinome tada, kai buvome dar tik perspektyvūs metikai. Aleksandro tėvas buvo susijęs su Lietuva, 15 metų gyveno Palangoje. A.Tammertas dažnai atvažiuodavo į Lietuvą ir vasaras leisdavo mūsų pajūryje. Dar mokydamasis Panevėžio internatinėje sporto mokykloje važiuodavau į stovyklas Palangoje – štai ten ir susitikome. Ta draugystė tęsiasi. Gerdas Kanteris – kitos kartos atstovas, jaunesnis. Gal nieko keisto, kad su juo draugystė ne tokia, kaip su Aleksandru.
Apskritai mūsų rungties sportininkai bendrauja gana šiltai. Po varžybų dažnai susirenkame kur nors pasėdėti, pasidalyti įspūdžiais. Kitose rungtyse taip nebūna.
– Kas svarbiausia jūsų sportiniam režimui?
– Trys dalykai – treniruotės, poilsis, mityba.
– Ar pastaruoju metu kaip nors pakito jūsų dienotvarkė?
– Vyresnysis sūnus Martynas jau lanko pirmą klasę, kartais tenka nuvežti jį į mokyklą, anksti keltis, bet tai tikrai nieko baisaus – galima paankstinti rytinę treniruotę.
– Kiek kartų per dieną treniruojatės?
– Kartais vieną, kartais du. Po Naujųjų metų, kai išvyksiu į treniruočių stovyklą, bus du kartai kasdien.
– Treniruojatės savarankiškai?
– Jau gana seniai, nuo 2000 metų.
– Sklandė visokių gandų, kodėl išsiskyrėte su treneriu Rimantu Kalibatu.
– Tai sena istorija. Išsiskyrė nuomonės dėl treniruočių, metimo technikos. Manau, tokiais atvejais, kai kas nors tarpusavyje ne taip, verčiau išsiskirti.
– Patinka gerbėjų dėmesys? Nevargina?
– Tikrai nevargina. Žiūrovai ateina į stadioną ir tikisi reginio, nori pamatyti lyderius. Labai sėkmingą metimą palydi ovacijomis. Iš tikrųjų malonu.
– Kaip ir dalyti autografus?
– Nesuskaičiuosi, kiek jų esu pasirašęs. Malonu, kad žmonės domisi, nori turėti ką nors atminimui – tegu. Gal tai labiau patrauks jaunus žmones sekti mūsų pėdomis, ko nors siekti.
– Ar 20 centimetrų yra daug? Tik tiek jums trūksta iki pasaulio rekordo.
– Mūsų rungties rekordas yra 74 metrai 8 centimetrai – didžiulis atstumas. 20 centimetrų jame – mažytė atkarpėlė. Nepaisant to, pasaulio rekordas laikosi jau du dešimtmečius. Vadinasi, tai iš tiesų daug.
– G.Kanteris į rekordą kėsinasi labai triukšmingai.
– Vienas dalykas kėsintis, kitas – padaryti. Gal ir gali taip atsitikti, bet aš laikausi nuomonės, kad rekordų medžioklė neturėtų virsti parodija. Važinėti į tuos specialius stadionus, kurių net stadionais nepavadinsi… Iš tiesų ten laukai ant jūros kranto, kur paprastai pučia palankūs vėjai, o sektorių gali sukioti kaip nori. Žiūrovų beveik nebūna. Na ir kam to reikia? Yra normalios varžybos, čempionatai normaliuose stadionuose, kur susirenka žiūrovų – štai tada ir rodykis visiems matant. Važiuoti kur nors slapčia vien dėl to, kad pagerintum rezultatą? Na ir kas, kad ir pagerinsi? Paskui daug kam kils abejonių – ar iš tikrųjų pagerinai? O gal su teisėjais kaip nors susitarei?
– UNESCO titulas jums – papildomas krūvis?
– Kol kas ne. Tą dariau ir anksčiau, bet tiktai čia, Lietuvoje. Jie norėtų, kad jaunimo sportavimo idėjos būtų skleidžiamos plačiau, už Lietuvos ir Europos ribų – Afrikoje, Lotynų Amerikoje. Tokia būtų mano misija. Aišku, jos vykdyti dabar aš negaliu – nėra nei laiko, nei galimybių. Baigęs sportinę karjerą tai su malonumu ir darysiu.
– Smagu bendrauti su mūsų moksleiviais?
– Be jokios abejonės. Mokinukams baisiai įdomu, jie klausinėja apie varžybas, olimpines žaidynes, domisi, ką valgau, kaip sekėsi mokykloje – visko, kas jiems šauna į galvą. Ir dabar buvau išvykęs į vieną mokyklą Šiaulių rajone. Labai nuoširdūs vaikai. Sulaukiu daugybės kvietimų, galėčiau kasdien į mokyklas vaikščioti…
– Viename interviu po vedybų sakėte, kad turėsite ne vieną ir ne du vaikus. Planai pasikeitė?
– Planai visą laiką keičiasi. Sudėtinga planuoti. Vaikai – tai gyvenimo džiaugsmas, todėl manau, kad neapsistosime ties skaičiumi du.
– Kaip sekasi vyresnėliui mokykloje?
– Jam labai patinka mokytis. Į savo vakarines treniruotes paimu tai Martyną, tai Mykolą – jiems net grafikas sudarytas. Vyresnysis jau ir diską išmoko mesti, aišku, vaikišką. Dabar laukia nesulaukia, kada galės treniruotis. Meta diską, padaro pritūpimų, pabėgioja, į tolį pašokinėja – tegu. Nėra didelio krūvio – viskas žaidimo forma.
– Keliese šeimoje augote jūs?
– Trise. Aš vidurinis. Yra vyresnis brolis ir jaunesnė sesuo.
– Po jūsų pergalės 2000-ųjų olimpiadoje brolis sakė: galėjo Virgilijus ir daugiau numesti… Šitaip juos pripratinote prie aukštumų?
– Taip, įpratinau prie pergalių. Kad laimiu – tai nieko naujo, laukia įspūdingo rezultato. Po pastarojo sezono, manau, atsižvelgs vien į tai, kad laimėjau, ir jau „nebespaus” dėl aukštų rezultatų. Užteks ir geros vietos.
– Ar lengvai žmona Kristina, šuolininkė į tolį, nutraukė sportininkės karjerą?
– Padarė tai prieš gimstant Martynui. Vėliau vis atsirasdavo noras ją atnaujinti, bet aš atkalbėdavau. Du sportininkai šeimoje – kažin ar verta. Dabar Kristina sėkmingai užsiima verslu ir tuo džiaugiasi.
– Kaip apibendrintumėte 2007-uosius?
– Jie iš esmės geri, jei nepaisysime pagrindinių metų varžybų – pasaulio čempionato Osakoje. Šis sezonas galėjo būti gal net geriausias per visą mano karjerą, buvau puikios sportinės formos, bet tos paskutinės varžybos viską sugadino. Jei lyginčiau visus savo karjeros sezonus, šis būtų per vidurį.
– Kokius norus paprastai galvojate naujametę naktį?
– Bent jau iki šiol – gerai pasirodyti per pagrindines metų varžybas. Be abejonės, dėsiu visas pastangas, kad 2008-aisiais tai ir įvyktų. O kiti norai tebūnie paslaptis.
——————————————————————————–
Trumpai
Virgilijus Alekna gimė 1972 metų vasario 13 dieną Terpeikių kaime Kupiškio rajone. Dukart olimpinis (2000 m. Sidnėjuje, 2004 m. Atėnuose), dukart pasaulio (2003 m. Paryžiuje, 2005 m. Helsinkyje), Europos čempionas (2006 m. Geteborge). Tris kartus iš eilės išrinktas geriausiu Lietuvos metų sportininku. 2000 m. amerikiečių žurnalo „Track and Field News” išrinktas Metų atletu. Lietuvos disko metimo rekordininkas – 73 m 88 cm. Tai antrasis rezultatas pasaulyje.
Gavo apdovanojimą „LT Tapatybė” už geriausią Lietuvos pristatymą pasaulyje 2005-aisiais. Kampanijos „Laikas padėti kitiems” geros valios ambasadorius. Kupiškio miesto garbės pilietis.
Lietuvos sporto žurnalistų federacija išrinko V.Alekną geriausiu 2007 metų šalies sportininku. Tokį pat titulą jis pelnė ir 2006-aisiais.
2007 metų lapkričio 23 dieną atletui suteiktas UNESCO sporto čempiono titulas.
Vedęs, augina du sūnus: Martyną ir Mykolą.