Visą praeitą savaitę Pakistane nerimo protestai ir mitingai, kuriuos rengė Benazir Bhutto šalininkai. Žuvusios politikės rėmėjai kaltina Pakistano prezidentą Pervezą Musharrafą ir šalies specialiąsias tarnybas nužudžius opozicinės partijos lyderę. Per vykusius susirėmimus žuvo jau beveik šimtas žmonių, ir niekas negali pasakyti, kad daugiau aukų nebus.
Pasaulyje buvo jautriai reaguojama į pirmos moters, islamo pasaulyje tapusios vyriausybės vadove, žūtį – akcijų rinkos nuo Japonijos iki Pietų Amerikos smuko, numanant galimus didesnius neramumus, šoktelėjo naftos kainos. Tokia pasaulio verslo reakcija rodo, kad globaliame pasaulyje lieka vis mažiau tarpusavyje nesusijusių ar mums neaktualių įvykių.
Kulka, sprogmuo ar stoglangis?
Oficiali Pakistano valdžia nuo pat pradžių teigė, kad Bhutto ne per pasikėsinimą buvo ne nužudyta, o mirė susitrenkusi galvą į automobilio stoglangį, mėgindama išvengti teroristų išpuolio. Tokia mirties priežastis lyg ir leistų išvengti B.Bhutto kankinės aureolės, kuri islamo valstybėje yra itin stiprus šalininkus mobilizuojantis veiksnys. Remiantis tokia logika, galima teigti, kad ir Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Johnas Kennedy’is buvo ne nušautas, o mirė ligoninėje operacijos metu. Tokia primityvi Pakistano valdžios logika išties nepadeda sureguliuoti padėties šalyje, tad P.Musharrafas priverstas kreiptis į kariuomenę.
Prezidentas, mėgindamas nors šiek tiek nuraminti aistras, kreipėsi pagalbos į britų Skotland Jardą, prašydamas atsiųsti ekspertų, galinčių padėti objektyviai ištirti žūties aplinkybes. Vis dėlto tai buvo padaryta gerokai per vėlai, ir dabar, vargu ar britų pareigūnai galės suteikti visapusišką pagalbą. Dar svarbiau, ar jų išvados ir prielaidos bus išgirstos. Taip pat derėtų prisiminti, kad pasikėsinimai į politikus ar jų nužudymai išaiškinami anaiptol ne visada, net ir tada, kai surenkami visi įmanomi įkalčiai (pavyzdžiui, Švedijos premjero Oskaro Palmės arba brolių Kennedy JAV nužudymas).
B. Bhuto sūnus – naujas taikinys
Po B.Bhutto žūties partija nauju lyderiu išrinko jos devyniolikmetį sūnų Bilawalą, tačiau, kol jis baigs mokslus, partijai faktiškai vadovaus Bhutto vyras Asifas Zardaris. Oksforde, kur mokosi Bilawalas, jau susirūpinta dėl jaunuolio saugumo. Ir ne veltui – kol kas visi B.Bhutto klano atstovai, dalyvavę politikoje, turi du bendrus bruožus: visi buvo kaltinami didžiulio masto korupcija ir visi mirė smurtine mirtimi.
Benazir tėvas buvo pirmasis demokratiškai išrinktas Pakistano premjeras. Jo vyriausybę nuvertė kariuomenė, o jį patį nubaudė mirties bausme. Vėliau buvo nužudyti ir du Benazir broliai. Ne išimtis ir pati Benazir – būdama Pakistano ministre pirmininke 1988-1990 ir 1993-1996 metais posto neteko dėl kaltinimų korupcija, kuriuose itin stipriai figūravo ir jos vyro pavardė.
Rinkimai atidėti
Rytoj turėję vykti parlamento rinkimai nebus surengti, jie nukelti į vasario 18 dieną. Po tokio sprendimo opozicijos atstovai pareiškė, kad tai – eilinis bandymas išlaikyti Musharrafą valdžioje. Akivaizdu, kad valdančiajam režimui rinkimų nukėlimas buvo būtinas siekiant neleisti B.Bhutto vadovautos Pakistano liaudies partijos rėmėjams mobilizuotis ir dėl jos tragiškos žūties padidinti rėmėjų skaičių.
Vis dėlto tikėtis, kad per pusantro mėnesio aistros nurims, neverta. Protestuotojų aukos ir galimi nauji teroro aktai tik didina opozicijos šalininkų gretas. B.Bhutto šalininkų įniršį sustiprino ir JAV prezidento George’o W. Busho pareiškimai, kad jis remia P.Musharrafą, kuris laikomas svarbiu sąjungininkų kovoje prieš tarptautinį terorizmą. Tokių pareiškimų rezultatas – G.W.Busho atvaizdai deginami gatvėse kartu su Pakistano prezidento nuotraukomis.
Ironiška, kad B.Bhutto oponentai ir priešai ją kaltino būtent buvus Amerikos agente ir dėl šios priežasties grasino nužudyti. Tuo metu pati Pakistano liaudies partijos lyderė kelios dienos prieš savo žūtį kreipėsi į Jungtinės Karalystės ministrą pirmininką Gordoną Browną būgštaudama, kad Pakistano valdantysis rėžimas rengia pasikėsinimą į jos gyvybę. P.Musharrafas teigia, kad buvo dėtos visos pastangos užtikrinti B.Bhutto apsaugą, tačiau ji pati nesilaikė saugumo reikalavimų: eidavo bendrauti su minia ir nepaisė pavojaus, todėl pati kalta dėl savo žūties.
Galima neabejoti, kad stabilumo tokie prezidento žodžiai Pakistane nesustiprins, net jei jis ir yra teisus.
Niūrios perspektyvos
Šalyje vyraujant tokioms nuotaikoms reikia labai nedaug, kad įsipliekstų didesnio masto susirėmimai tarp kariuomenės ir civilių arba valdžios rėmėjų ir opozicinių jėgų šalininkų. Tokia suirutė būtų tikras svajonės išsipildymas „al-Qaeda” nariams, kurie ne tik justų mažesnį Pakistano valdžios dėmesį, bet ir galėtų pasinaudoti suirute siekdami pergrupuoti savo pajėgas Afganistane, kurio pietuose talibai vis dar aktyviai priešinasi.
Taip pat svarbu prisiminti, kad Pakistanas nėra tik „dar viena šalis” įvykių ir grėsmių kupiname regione. Ši valstybė jau seniai turi branduolinį ginklą, dar daugiau – tai vienintelė branduolinė islamo valstybė, tad bet kokie konfliktai, kuriuose ji dalyvauja, arba suirutės šalies viduje padidina galimybę, kad atominio ginklo kontrolė gali atsidurti nepatikimose rankose.