Sodo augalus saugantys sparnuočiai

Sodyboje apsigyvenę paukščiai ne tik džiugina savo nuostabiomis giesmėmis, bet ir sunaikina daugybę vabzdžių kenkėjų.

Sparnuočiai mielai įsikuria ten, kur auga tankūs krūmokšniai, nes čia jie randa ne tik saugių vietų lizdams sukrauti, bet užuovėją nuo vėjo ir lietaus.

Sodas, kuriame auga vaisiai ir krūmai, brandinantys vaisius ir uogas, patinka paukščiams, kurių dauguma, pvz., juodieji strazdai, mėlynosios ir didžiosios zylės, kikiliai, žaliukės, didieji margieji geniai, liepsnelės ir karetaitės, pasilieka ilgesniam laikui. Kiti sparnuočiai – strazdai giesmininkai arba paprastosios raudonuodegės – rudenį išskrenda į šiltuosius kraštus. Šie vabzdžialesiai paukščiai minta vabzdžiais bei jų lervomis ir jais maitina savo jauniklius. Jie taip pat renka vikšrus, šliužus ir kitus smulkius gyvūnus, kurie kenkia sodo augalams.

Todėl su paukščiais kovoti dėl to, kad jie šiltuoju metu lesa serbentų ir vyšnių uogomis, nereiktų. Nevaikykite jų nuo medžių ar krūmų, ant kurių noksta derlius, o geriau augalus apdenkite tinklu su labai smulkiomis skylutėmis. Tinklas turėtų liesti žemę, kad paukščiai po juo negalėtų palįsti.

Norintieji paukščius matyti visada, turėtų jais pasirūpinti kiekvienu metų laiku – formuojant želdinius, sodinant medelius, krūmus žinoti, kad daugeliui sparnuočių patinka spygliuočiai, kuriuose jie gali sukti lizdus. Jei sodo pakraštyje sodinsite gyvatvorę, tai joje pasodintas vienas kitas spygliuotis visiškai patenkins paukščius, o netoliese augančios gudobelės, medlievos, šermukšniai, aronijos, avietės bus puikus maisto šaltinis strazdams, devynbalsėms, liepsnelėms.

Būtinas net ir paties mažiausio sodo atributas – drevėtas medis ar inkilas. Surasti drevėtą kriaušę ar obelį sunku, dar sunkiau atgabenti seną stuobrį, tačiau pagaminti inkilą gali kiekvienas.

Inkilas paukščiams

Reikės:

2 cm storio lentelės;

2 priekinių sienelių dalių: 14×8 cm (su 3,5 cm skersmens landa) ir 14×13,5 cm – su tokio pat dydžio landa inkile galės apsigyventi nedideli paukščiai: zylės, kikiliai, bukučiai, raudonuodegės;

2 šoninių sienelių: plotis 18 cm, užpakalinės dalies ilgis 25 cm, priekinės – 22 cm;

1 užpakalinės 18×25 cm sienelės;

1 stogo: 22×18 cm;

1 dugno: 16×14 cm;

1 „prieangėlio“: 4×14 cm;

vinių, varžtų, atsuktuvo, plaktuko, grąžto.

* Prie užpakalinės inkilo sienelės prikalkite abi šonines lenteles. Paskui pritvirtinkite dugną. Prie priekinės sienelės prikalkite nusileidimo lentelę.

* Prie inkilo šonų prikalkite viršutinę priekinės sienelės dalį, kurioje yra apvali landa. Išgręžkite skylutes ir apatinę sienelės dalį pritvirtinkite taip, kad ji judėtų.

* Apatinę priekinės sienelės dalį prisukite prie šoninių sienelių. Ją pritvirtinkite su vinimi, kurią prieš tai sulenkite kaip kabliuką. Prikalkite inkilo stogelį.

* Prie užpakalinės inkilo sienelės pritvirtinkite storą vielą. Pakabinkite inkilą maždaug 2 m aukštyje nuo vėjo apsaugotoje medžio pusėje. Paprastai landos atsukamos į pietus.

Varnėnams skirtų namelių landų skersmuo turėtų būti 4,5 cm, bet tada juose gali apsigyventi ir čiurliai bei bukučiai.

Inkilas prie medžio, ypač vaismedžio, nekalamas, o pakabinamas kabliu.

Beje, inkilus paukščiams geriausia kabinti rudenį, nes tada per žiemą jie pritampa prie aplinkos, tačiau jei tuo metų laiku to nepadarėte, galima suskubti ir dabar.

Jei jūsų sodyboje liko iškeltų inkilų iš praėjusių metų, būtina juos išvalykite, nes juose likusiuose senuose lizduose gausu parazitų. Paukščiai tokiuose inkiluose neapsigyvens ir nenakvos.

Žiemą į pietus neišskridusiems paukščiams reikia mūsų pagalbos. Į sodybas jie traukia ne tik ant šakelių užsilikusių šermukšnių kekių, gudobelių, Zyboldo obelų obuoliukų, pastatų ar spygliuočių užuovėjos. Sparnuočiai čia tikisi rasti rūpestingo šeimininko įrengtą lesyklą.

Kokią lesyklą įrengti?

Svarbu žinoti keletą pagrindinių reikalavimų. Lesykla gali būti vadinama ir paprasta lentutė su krašteliais, kad nebyrėtų lesalas, pritvirtinta ant aukšto stuobrio ar tvoros statinio. Ji gali būti pagaminta iš kokoso riešuto kevalo ar bet kokio buitinio indo.

Labai svarbu, kur lesykla pritvirtinta. Paukščiai mieliau lesa ten, kur yra platesnis apžvalgos laukas, kad būtų galima išvengti paukštvanagių atakų. Kita vertus, lesykla labai derės ir bus saugi greta dygliuotų gudobelių, erškėčių, krūmų, eglių ar kitų spygliuočių tankiomis šakomis.

Į lesyklą papylus saulėgrąžų, galima privilioti bet kurį sparnuotį. Lesinti galima ir baltos duonos trupiniais, tačiau visai netinka javų grūdai, stambios kruopos. Galima sumaišyti maistinių riebalų ir kruopų mišinį, jį sušaldyti ir pakabinti tinklelyje netoli lesyklos. Nepamirškite lesyklos nuolat valyti, geriausia kas tris savaites apipilti verdančiu vandeniu.

Dar viena labai svarbi paukščių globojimo sąlyga žiemą – jie turi būti lesinami kasdien. Patikėję žmogaus gera valia, sparnuočiai ilgai lauks prie tuščios lesyklos, praras jiems brangias trumpos žiemos dienos valandas ir nusilpę žus.

Ankstyvą pavasarį, nutirpus sniegui, palaipsniui reikia nustoti paukščius lesinti.

Kuo daugiau paukščių – tuo smagiau žmogui. O jie, pajutę žmogaus supratimą, praranda baikštumą, nesiblaško. Todėl suteikę jiems viltį, turime būti atsakingi už juos

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Šeima ir namai su žyma , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.