Kol buvo namie, apie vizitą pas mane pacientė galvojo su džiaugsmu. Tačiau mano akivaizdoje ji paniuro ir užsisklendė. Aš ją padrąsinau sakydama: „Jūsnesiryžtate nagrinėti šios temos, o aš nenoriu pasirodyti smalsaujanti.” Mano repliką ji suprato kaip priekaištą ir visiškai liovėsi kalbėti.
Kai stengdavausi nuspėti jos nuotaiką ir elgdavausi su ja itin atsargiai, ji jautėsi vieniša, manydama, kad ją stebiu.
Ieškodama tokio elgesio motyvų, galiausiai supratau, kad paauglei ne taip lengva atskirti interesų bendrumą nuo akylandumo. Savo motinos smalsavimą ji priimdavo kaip įkyrią kontrolę.
Mano pacientė labai norėjo, kad motina pripažintų jos interesus. Tačiau jai nepavyko. Todėl ji manė, kad motina blokuoja jos saviraišką. Mergina pageidavo lankytis pas tokį psichoterapeutą, kurio nuomonei galėtų atvirai nepritarti. Ji skundėsi, jog motina bailiai vengia konflikto su ja, todėl ji negalinti reikštis kaip moteris, turinti savo nuomonę.
Šis pavyzdys rodo, kad už neapykantos motinai dažnai slepiasi nepavykęs atsiskyrimas: duktė ginasi kontakto su motina kategoriškai ją atstumdama, nors tuo pat metu ilgisi ypatingų santykių.
„Blogos dukters” sindromas
Išsiskyrusi moteris neteko sūnaus. Tačiau pagalbos kreipėsi dėl savo dešimtmetės dukters Anos, kuri, pasak jos, neatsigaunanti po brolio žūties: tapusi uždara, susimąsčiusi, mažai kalbanti.
Bendraudama su šia moterimi ir jos dukra, netrukus aš supratau, kad mergaitės mąslumas susijęs ne su brolio žūtimi.
Mergaitę slėgė motinos depresiškumas. Ji niekaip negalėjo prisišaukti mamos, susikoncentravusios į mirusį sūnų.
Anos mama, siųsdama ją pas psichoteraputą, perkėlė į dukrą savo poreikį atrasti paramą. Tai vienas iš pavyzdžių, kaip atsiranda „blogos dukters” sindromas: ji nesugeba paguosti kenčiančios motinos, dėl to ją kamuoja menkavertiškumo jausmas, ir tokiu būdu ji tampa motinos poreikių konteineriu.
Mama ir dukra visam laikui
Paauglystės laikotarpiu iškyla nauja motinos ir dukters konflikto schema.
Bręstantis dukters kūnas ima panėšėti į motinos kūną. Atsinaujina susitapatinimo bei atsiskyrimo konfliktas, tik šįkart jis suvokiamas aiškiau nei vaikystėje. Jį sustiprina ir socialiniai aspektai.
Menstruacijų pradžia – simbolinė motinystės galios pradžia. Iškilmingai pranešdama motinai apie pirmąsias menstruacijas, duktė siekia, kad motina patvirtintų joje esantį moteriškumą.
Noras imituoti motiną stoja į kovą su gėdos jausmu bei nenoru atiduoti savo kūno funkcijų kontrolės motinai. Bundantis dukters seksualumas daugiausiai kelia nerimo motinoms, savo gyvenimą paskyrusioms motinystei. Tai savotiškas bandymas sulaikyti dukters raidą.
Pacientė pasakoja: „Aš myliu savo mamą, bet mes nuolat konfliktuojame. Ji atidavė man viską, kas geriausia, nors pati tuo metu buvo nelaiminga ir vieniša. Argi aš ją dabar galėčiau palikti?”
Kas nutinka, kai atsiskyrimas neįvyksta?
Tai puikiai iliustruoja Ingmaro Bergmano filmas „Rudens sonata”, kuriameę duktė sako: „… visą energiją tu išeikvojai man. Man tada buvo 14, ir aš privalėjau viską daryti būtent taip, kaip tu. Aš nesipriešinau. Tada nesupratau, kad nekenčiu tavęs. Aš jutau tik baimę.”
Motina: „Aš visada tavęs bijojau. Aš norėjau, kad mane apkabintum ir paguostum. Žinojau, kad tu kažko iš manęs tikiesi, ir to bijojau. Aš nenorėjau būti tavo motina. Aš norėjau, kad tu suprastum, jog esu tokia pat bejėgė kaip ir tu.”
Iki pat gyvenimo pabaigos moteris gali reikšti pretenzijas motinai ir perkelti jai atsakomybę už savo pačios ydas. Tačiau kai psichoterapijos metu ji supranta jos likimą, tuomet pajunta tam tikrą pagarbą moteriškų išgyvenimų nenutrūkstamumui bei tęstinumui.
Moterys niekada nenustoja būti motinomis ir dukromis – netgi tada, kai jos neturi vaikų. Šie pavidalai tiesiog egzistuoja jose. Jų laimei ir nelaimei.
Troškimas ir baimė susilieti su motina, būti į ją panašiai, yra neatsiejamas nuo troškimo būti kitokiai nei ji. Jeigu šis sunkus balansas integruojasi, moteris tampa ir panaši, ir kitokia…