Rusijos prezidento vizitas į Minską atrodo kaip ganėtinai techninė procedūra – dalyvavimas sąjunginės valstybės tarybos posėdyje. Tačiau yra ir užkulisinė pusė: V.Putinas atsiveža 3 šalių susijungimo scenarijus, ir visi jie garantuoja Rusijos ir asmeniškai V.Putino dominavimą.
Didžioji taryba.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas su oficialiu vizitu atvyko į Minską, kur dalyvauja Rusijos ir Baltarusijos sąjunginės valstybės (BRS) Aukščiausiosios valstybės tarybos (AVT) posėdyje. AVT neposėdžiavo lygiai metus, o Minske toks posėdis nevyko beveik penkerius metus. Tiek pat laiko praėjo ir po praėjusio V.Putino apsilankymo Baltarusijoje – 2003 metų sausį. Visi kiti AVT posėdžiai vyko Rusijoje – praėjusį kartą posėdis buvo surengtas 2006 metų gruodžio 15 dieną. Per metus po jo V.Putinas ir Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka buvo susitikę vieną kartą – spalio mėnesį per Nepriklausomų Valstybių Sandraugos (NVS) viršūnių susitikimą Dušanbėje.
Kaip išvakarėse sakė BRS sekretorius Pavelas Borodinas, per Rusijos ir Baltarusijos aukščiausio lygio derybas bus aptarti „užsienio politikos, energetikos balanso, konstitucinio akto parengimo, bendros valiutos įvedimo ir kiti klausimai”. Pasak sekretoriaus, svarbiausias darbotvarkės klausimas yra „konstitucinio akto, kuris taps sąjunginės valstybės pereinamojo periodo konstitucija, rengimas”.
Visi planai palankūs V.Putinui
Daugiausia kalbų sukėlė gandas, kad tikrasis V.Putino vizito tikslas – pasirašyti konstitucijos aktą ir užsitikrinti sau BRS prezidento postą. Abiejų šalių prezidentų administracijos paneigė šiuos gandus, tačiau būsimieji aukščiausi BRS postai ir jų kompetencijos ribos tikrai bus aptariamos.
„Yra variantų, kad Rusijos prezidentas taps sąjunginės valstybės prezidentu, o Baltarusijos lyderis – viceprezidentu. Yra ir kitų variantų”, – sakė P.Borodinas, duodamas aiškiai suprasti, kad Rusija ketina užimti tvirtas dominuojančias pozicijas.
V.Putinas prieš vizitą į Minską derino panašius planus su P.Borodinu. Maskva teigia, kad jos pateikiami planai skirti užbaigti jau 7 metus besitęsiantį neaiškumų laikotarpį ir galiausiai apsispręsti dėl bendro parlamento bei įstatymų. Tačiau Kremlius nemini, kodėl jų nepavyko patvirtinti tokį ilgą laiką. Priežastis paprasta: visi šie planai numato faktinį Baltarusijos inkorporavimą į Rusijos Federacijos sudėtį. V.Putinas yra davęs daugybę užuominų, kad jokios lygiavertės sąjungos nebus ir negali būti. Koks A.Lukašenka bebūtų diktatorius, suprasdamas, kad Maskvos siūloma „sąjunga” reikš jo valdymo galą, visus tuos 7 metus priešinosi tolesnei integracijai. Vis dėlto šiemet V. Putinui teko nusileisti. Jis gavo aiškų signalą: nebus integracijos – nebus pigių dujų ir naftos.
Unitarinė konfederacija
Pasak BRS sekretoriaus P.Borodino, Rusijos siūlomas sąjunginės valstybės modelis yra konfederacija su bendru parlamentu ir bendra ministrų taryba. Dėl aukščiausio BRS vadovo posto kol kas neapsispręsta. Tai gali būti savotiškas „virš-nacionalinio lyderio” statusas, kuris dviejuose Rusijos planuose siūlomas vadinti prezidentu, o viename – Aukščiausiosios tarybos vadovu.
„Lyderio” titulą, anot pirmojo Maskvos plano, turėtų be jokių diskusijų gauti Rusijos prezidentas. Antrajame plane siūlomi bendri rinkimai. Daugelis baltarusių be abejonės balsuotų už kadenciją baigusį V.Putiną, o A.Lukašenka ir (būsimasis Rusijos prezidentas) Dmitrijus Medvedevas taptų viceprezidentais. Galiausiai trečiajame plane numatyta, kad vadovą pati sau išsirinktų Aukščiausioji taryba.
Pagal bet kurį iš šių scenarijų užtikrintai laimi V.Putinas. Rusijos komunistų lyderis Genadijus Ziuganovas taikliai pastebėjo, kad finalinis Baltarusijos-Rusijos integracijos etapas inicijuojamas kaip tik po to, kai V.Putinas išsirinko sau įpėdinį. Rusijos sostą jis paliks D.Medvedevui, A.Lukašenka bus vietininkas Minske, o pats V.Putinas taps aukščiausiu šios „konfederacijos” valdovu. Kol kas tai, žinoma, tik spėlionės, kurios nebūtinai turi pasitvirtinti. Tačiau faktas, kad V.Putinas vis dar nepriėmė D.Medvedevo pasiūlymo tapti Rusijos ministru pirmininku, rodo, kad V.Putinas šiandien svarsto: kuris postas jam mieliausias. Taigi, BRS vadovo pozicija gali pasirodyti gana viliojanti.
Paradoksas
Situacijos paradoksalumas slypi tame, kad Rusijos-Baltarusijos sąjunginės valstybės projektą inicijavo Baltarusijos prezidentas A.Lukašenka. Jis jau buvo tvirtai suėmęs rankon visą Baltarusiją ir ėmė žvalgytis į didžiąją kaimynę. Prasigėręs ir jau nebeveiksnus tuometis Rusijos vadovas Borisas Jelcinas situacijos šalyje praktiškai nebekontroliavo. Rusiją draskė ir dalijosi oligarchai, o dauguma gyventojų kentėjo nuo baisaus skurdo. Tuo metu rusams iš tiesų imponavo Baltarusijos diktatorius, kurio režimo metu buvo laiku mokamos algos ir pensijos, neuždarinėjami nuostolingi ir niekam nereikalingi fabrikai bei gausiai šelpiami žemdirbiai.
A.Lukašenka manė, kad BRS sukūrimas leistų būtent jam užimti bendros valstybės vadovo postą. Kuklesnis jo tikslas buvo įgyti teisę kandidatuoti Rusijos prezidento rinkimuose, kuriuose jis greičiausiai būtų įveikęs B.Jelcino įpėdinį ar tuo metu vis dar labai įtakingą G.Ziuganovą. Tačiau diktatoriaus svajonėms nebuvo leista išsipildyti. 2000-ųjų metų išvakarėse savo įpėdiniu B.Jelcinas paskyrė V.Putiną, ir nuo tos akimirkos A.Lukašenka ėmė justi vis stiprėjantį Rusijos spaudimą. Šiandien jų santykiai pasiekė kulminacijos tašką. V.Putinas nugalėjo. Jis atvyksta į Minską ne derėtis, o paskelbti savo valią.
Pavėluota kova
Dauguma Baltarusijos gyventojų greičiausiai džiugiai sutiktų su jų šalies inkorporavimu į Rusijos sudėtį, nes pastaruoju metu jų pragyvenimo lygis žemesnis nei Rusijoje. Bene vieninteliai, kas dar priešinasi „slenkančiai okupacijai”, yra demokratinė Baltarusijos opozicija. Tačiau, kaip sakoma, šaukštai po pietų. A.Lukašenkos režimas gerokai praretino opozicijos gretas, o liaudis nuo demokratų nusisuko, nes pastarieji akcentavo politines problemas ir visiškai ignoravo ekonominių pokyčių būtinybę.
Opozicijos silpnumą puikiai parodė V.Putino vizito išvakarėse surengta protesto akcija Minske. Jos šūkis buvo absoliučiai teisingas: „neleiskime Rusijai praryti Baltarusiją”. Tačiau tai viešai pareiškė viso labo apie 100 protestuotojų, kuriuos po trumpos kovos lengvai įveikė dvigubai didesnės milicijos pajėgos. Nauji protestai vizito metu vargu ar įmanomi – režimas neleis žmonių į gatves. Mitingo išvaikymą pasmerkė JAV, gal pasmerks ir kitos valstybės, bet tai jau nebesvarbu – kova už nepriklausomybę pradėta per vėlai.