Seimo narys Saulius Pečeliūnas „Balso” portale siūlo pasvarstyti, ar neprisipažinusieji (tie, kurie buvo KGB agentai ar kitaip tarnavo KGB) lojalūs savo valstybei. Tam jį paskatino prezidento (arba jo patarėjų komandos) siūlymas dar kartą pratęsti buvusių kagėbistų klapčiukų prisipažinimo terminą.
Tikriausia ne tik Seimo narys, bet ir daugiau žmonių Lietuvoje buvo šokiruoti tokio siūlymo, ypač prisiminus, su kokiu pavydėtinu atkaklumu ir nuoseklumu prezidentas kaskart atmesdavo bet kokius Seimo bandymus sukonkretinti ir patikslinti anksčiau priimtąjį gana prastą Liustracijos įstatymą. Ko vertas vien įstatymą kūrusių ir jį priėmusių ankstesnių kadencijų parlamentarų „neapsižiūrėjimas”, kai iš sąrašo žmonių, bendradarbiavusių su KGB, iškrito KGB rezervininkai! Ir būtent jau tada, kai prezidentas dirbo su kita patarėjų komanda, mūsų Ekscelencija pademonstravo labai savotišką toleranciją bei lojalumą (įdomu, kokiai valstybei?), patvirtindamas buvusius KGB rezervininkus aukštas pareigas Lietuvos valstybėje eiti (turiu galvoje ir buvusį URM ministrą Antaną Valionį, ir buvusį Saugumo departamento šefą Arvydą Pocių).
Tas įkyrėjusias istorijas primenu tiems, kurie vengia atvirai durti pirštu į tolerancijos pinklėse susipainiojusį prezidentą Valdą Adamkų ir kurie jo simpatijas neprisipažįstantiems KGB bendradarbiams mėgina priskirti prezidentūros „pilkųjų kardinolų” komandai. Patarėjai, kaip matyti, keitėsi, o prezidento pozicija liko ta pati: tolerancija ir lojalumas – be krašto ir be galo… iki paskutinio dar gyvo neprisipažinusio rezervininko ar „bilduko”.
Beje, vienas interneto skaitytojas gana taikliai nusistebėjo: „Negi prezidentas pats nieko nebesugeba, jei visus sprendimus jam pašnibžda patarėjai?”
Štai ir būk po to, žmogau, taktiškas ar politiškai korektiškas: mėginsi prezidento klaidas ar dviprasmiškus sprendimus priskirti jo patarėjų galvoms, paliksi atvirą kelią įtarimams, kad prezidentas nebesugeba mąstyti savo galva… Beje, o kieno galva galvojo prezidentas, kai iki paraudonavimo gynė susikompromitavusį saugumo šefą ir rūpinosi net ir po negarbingo „išvarymo iš rojaus” – iš saugios saugumo galvos kėdės – įtupdyti jį į kitą, jei ne tokią saugią, tai bent tokią pat šiltą valstybės tarnybėlę? Irgi patarėjai pripainiojo?
Jei ir manieji „patarėjai”, t. y. kairysis ir dešinysis smegenų pusrutuliai, ko nors nesupainiojo, tai mūsų atkurtoji nepriklausoma Lietuvos valstybė daugmaž sėkmingai artėja prie antrojo savo gyvavimo dešimtmečio pabaigos, ar ne? O jei taip, tai labai norėtųsi sužinoti, kur buvo ir ką veikė tie šimtai ar daugiau neprisipažinusiųjų, kad jiems iki šiol neužteko laiko susivokti, kokiai valstybei jie dirbo kadaise, būdami SSRS KGB bendradarbiai, padėjėjai, rezervininkai, ir kokia valstybė dabar nori iš jų atvirumo? Gal juos buvo ištikusi koma, iš kurios atsigauti jiems papildomai reikia dar kelių metų ar mėnesių? Bet kiekvienas medikas jums pasakys – tik reikia aiškiai suformuluoti klausimą – jog kuo ilgiau žmogus išbūna komos būsenos, tuo sunkiau atsigauna jo smegenų funkcijos. Kartais taip ir nebeatsigauna… Vadinasi, jei yra tokių, kurie vis dar – pilietinės komos būsenos, tai joks prisipažinimo termino pratęsimas jiems jau nepadės: visaverčių, lojalių Lietuvos piliečių iš jų nebebus. Ligoniams vieta ligoninėse ar slaugos namuose, tik ne valstybės ar kitose tarnybose.
Žinoma, labai knieti pasvarstyti, kodėl prezidentas toks jautrus keliems užsislaptinusiems kagėbistams, bet a priori aišku: prezidento reputacijai tokie svarstymai gali tik pakenkti. Kas norėtų kenkti prezidentui, juolab jei pats už jį balsavo? Tad geriau tam kartui atsitraukim nuo Lietuvos reikalų ir persikelkim kiek į rytus – į Maskvą, kurioje anksčiau, kai Rusija dar tebesimatavo demokratiškus apdarus, irgi vyko diskusija dėl to, ką daryti su komunistinės sistemos statytojais ir gynėjais.
Apie tuos romantiškus laikus prisiminė buvęs politinis kalinys, vėliau išsiųstas į Vakarus mainais į Lotynų Amerikos komunistą Luisą Korvalaną, šiandien – kandidatas į Rusijos prezidentus Vladimiras Bukovskis.
Žurnalistų paklaustas, kodėl, žlugus SSRS, Rusija pasuko ir tebeeina ne demokratijos, o autoritarizmo keliu, jis atsakė: „Priežastis ta, kad mes nebaigėme reikalo iki galo. Komunistinė sistema iš tikrųjų nebuvo nugalėta ir nebuvo demontuota. Taip susiklostė, kad 1991 metais aš atvažiavau į Maskvą iškart po pučo, dar nieko nežinodamas apie jį (vizą turėjau rugpjūčio 25-ajai). Atsidūręs įvykių centre, pirmiausia pamėginau įrodyti tuometinei Boriso Jelcino aplinkai, jog būtina suorganizuoti komunistinės sistemos teismą pagal Niurnbergo proceso statutą. Bet jie visi – aišku, saistomi savo partinės praeities – ėmė ūžti ir vienbalsiai nutarė, jog žodis „teismas” blogai skamba. Buvo pasiūlyta pakeisti jį žodžiu „komisija”. Atsakydamas aš pasiūliau, kad būtų sudaryta tarptautinė istorikų komisija, ir sugebėjau įtikinti visus, net tuometinį KGB vadovą Vadimą Bakatiną [….]. Tačiau Jelcinas buvo prieš. Jis nenorėjo įsiūbuoti laivelio, žinodamas, kad valdžioje pilna žmonių, kurie, pradėjus dirbti tokiai komisijai, prieitų liepto galą.”
Kas gali paneigti, kad būtent tokie sumetimai, o ne tik slidūs patarėjai, nulemia ir kai kuriuos prezidento sprendimus? Šią savaitę per televiziją kreipdamasis į Lietuvos žmones V.Adamkus galutinai apibrėžė savo poziciją KGB atžvilgiu, pašiepdamas tuos, kurie bando atnaujinti „nebeesančio KGB bendradarbių medžioklę”.