Premjeras galėtų pasigailėti bent lito. Tikriausiai jam atrodo, kad specialus kreipimasis į tautą per TV – „ši Vyriausybė nesirengia devalvuoti lito” – didžiulis ramstis nacionalinei valiutai, dėl kurios stabiliosateities abejonių reiškia kai kurie analitikai Lietuvoje ir užsienyje.
Tačiau kiekvienas toks ramstis, ypač jeigu tai dar vienas pažadas iš Gedimino Kirkilo lūpų, gali būti labiau panašus į ramentą, keliantį įtarimų dėl lito neįgalumo.
Premjeras turi net kelias priežastis patylėti. 83 balsai „už” kitų metų valstybės biudžetą Seime, suprantama, Vyriausybės vadovui gali kelti tam tikrą euforiją, tačiau tai anaiptol nekeičia realios padėties – ši vyriausybė yra perdaug silpna, kad būtų tikra dėl savo politinės ateities bent iki kitąmet vyksiančių rinkimų į Seimą. Vien dėl to mažumos Vyriausybei nuo nacionalinės valiutos derėtų laikytis kuo atokiau ir nesaistyti tariamomis garantijomis: yra visiškai neaišku, kas iš tikrųjų yra tvirtesnis – litas ar G. Kirkilo vadovaujamas ministrų kabinetas.
Kita vertus, priekabiauti prie lito nederėtų ir dėl kitos priežasties. Duodamas politines garantijas nacionalinės valiutos stabilumui premjeras turėtų įvertinti savo žodžio svorį. Kitaip tariant, ką jis šiandien galėtų padėti ant garantijų svarstyklių, jeigu dėl objektyvių arba subjektyvių priežasčių atsitiktų kitaip nei jis sako.
„Atsistatydinsiu”, „išeisiu į pensiją”, „susitarsiu su „Maxima”, „sukursiu darbo grupę” – šie ir daugelis kitų variantų šiam atvejui netinka, nes ministro pirmininko yra iššvaistyti gerokai anksčiau. Įskaitant ir jo socialinių bei makroekonominių įžvalgų tikslumą, ir politinę reputaciją. Kelioms socialinėms grupėms lengva ranka jis žadėjo pakelti algas, svaičiojo apie skaidrią elektroninę valdžios erdvę, prognozavo ne didesnę nei 5 proc. infliaciją, o nemažėjant korupcijai – ir išvis atsistatydinti. Šiame kontekste jo pažadai ir prognozės litui – ne į sveikatą tikrų tikriausiai.
Beje, politinio populizmo variantas – „susitarsiu su „Maxima” – kada maždaug prieš mėnesį premjeras ėmė „tartis” su prekybos tinklais dėl būtiniausių prekių kainų sumažinimo, parodė, kad G. Kirkilas pirmenybę ūkio krizės akivaizdoje pirmenybę teiktų ne rinkos mechanizmams, o politiniams susitarimams arba direktyvoms. Taigi negalima atmesti tikimybės, kad atsiradus objektyvių ekonominių priežasčių visumai (tarkime, sunkios, dėl ūkio „perkaitimo” įsismarkavusios krizės), dėl kurios valiutų valdybos modelis taptų ekonomikos vystymosi stabdžiu, vardan savo politinio išlikimo dabartinė vyriausybė aukotų ekonominį efektyvumą vardan nominalaus lito stabilumo.
Prieš keletą metų, atrodo, panašiai manė ir Zimbabvės diktatorius Robertas Mugabė. Šiandien jis gali „didžiuotis” ne tik 6 000 – 7 000 proc. siekiančia metine Zimbabvės dolerio infliacija, bet ir žlugusia ekonomika šalies, kurioje sudėtinga įsigyti ne tik duonos, bet ir vandens.
Žinia, G. Kirkilas ne R. Mugabė. Visgi analitikų nuomonių yra įvairių. Net ta jų mažuma, kuri svarsto apie galimybę devalvuoti litą, anaiptol ne gąsdina, o racionaliai aiškina, kad nacionalinės valiutos stabilumas, tėra vienas makroekonomikos rodiklių (bendro vidaus produkto dinamikos, užimtumo, užsienio prekybos, einamosios sąskaitos balanso, biudžeto deficito ir t.t.), todėl politinėmis išgalėmis palaikomas jos stabilumas kai kada gali būti žalingas visam ūkiui. Ar tai dar vienas signalas labiau konservatyviems investuotojams dėl šventos ramybės pasirinkti ilgesnes nei vienerių metų investicijas bankuose, akcijų fonduose ne litais, o eurais?
Be to rastųsi nemaža teigiančiųjų, kad anksčiau ar vėliau taip baigiasi visos laiku nepažabotos pagundos politiniais užkeikimais, direktyvomis ar „susitarimais” su verslu koreguoti rinkos ūkį. Jie, atvėrę rinkos ekonomikos elementorių, dabartiniam premjerui badytų pirštu, jog, kilus įtarimams dėl prekybos centruose nepagrįstai padidintų kainų, dieną naktį be išeiginių turi plušėti konkurencijos priežiūros tarnybos. Vyriausybės nariams derėtų laužyti galvas, kaip ateityje mažmeninėje prekyboje dar padidinti konkurenciją, palankiausiomis sąlygomis kviečiant į rinką naujus žaidėjus, o ne žaisti viešųjų ryšių žaidimus su prekybos tinklų savininkais. Kūdroje, kurioje nėra lydekų, karosai ima plaukioti išpampusiais pilvais.
Užuot užkeikimais gelbėjusi lito stabilumą, G. Kirkilo Vyriausybė galėtų atidžiau laikytis anksčiau priimtų įsipareigojimų. Ketvirtadienio popietę socialdemokratai sulaužė dar vieną savo pažadą: laikytis taisyklės, kad mokesčius reglamentuojantys įstatymai būtų priimami bent prieš pusmetį iki jiems įsigaliojant. Nauji akcizai alkoholiui, tabakui ir degalams įsigalios… po trijų savaičių.
Premjeras prieš TV kameras dėsto naują versiją: taip bus kompensuojamos biudžeto išlaidos Seimui padidinus algas valdininkų korpusui. Keistas pojūtis: iki šiol maniau, kad algos valdininkams buvo didinamos vasarą, paskutinę Seimo pavasario sesijos dieną (to taip pat reikalauja įstatymai). Iki tol algų klausimas kelis mėnesius buvo svarstomas, tačiau jokio akcizų padidinimo projekto tąsyk lygia greta nebuvo nė kvapo.
Procedūrų stabilumas yra neabejotinai patikimesnis valdžios politikos nuoseklumo rodiklis už politinius pažadus. Juolab – už itin originalias versijas, dėl kokių priežasčių nesilaikoma ir procedūrų, ir pažadų. Todėl apie litą G. Kirkilas šiuo metu jau geriau išvis nekalbėtų. Ir litui būtų stabiliau, ir piliečiams ramiau.
Negalima atmesti tikimybės, kad atsiradus objektyvių ekonominių priežasčių visumai dabartinė vyriausybė aukotų ekonominį efektyvumą vardan nominalaus lito stabilumo