Iš Vytauto Landsbergio interviu TV3 televizijai, laidai „Savaitės komentarai”. Įrašyta 2007 11 09. Netransliuota.
– Kaip vertinate laikinosios Seimo komisijos Juro Abromavičiaus žūties aplinkybėms tirti išvadas?
– Komisija surinko nepaprastai vertingos, iki šiol nežinomos medžiagos apie J.Abromavičiaus žūtį ir galimas priežastis, motyvų, kodėl kam nors reikėjo jį nužudyti. Tačiau komisija iš esmės netyrė paties svarbiausio dalyko – J.Abromavičiaus žūties. Kodėl? Man sunku pasakyti. Arba dėl negabumo, arba sutriko gavusi tokią medžiagą. Komisijos dauguma pasirodė nepajėgi su tuo tvarkytis ir nuėjo iš anksto suplanuotu keliu – kaip buvo užsakyta jau projektuojant užduotį, kaip ir ką buvo numatęs ir norėjo gauti Artūras Paulauskas.
O štai J.Abromavičiaus nužudymo galimi motyvai, kokie iškyla iš tos medžiagos. Pirmas: tai senas kivirčas ir įtarimai, kurių turėjo kai kurie savanoriai prieš J.Abromavičių nuo 1993 metų, kai jis dirbo Savanoriškojoje krašto apsaugos tarnyboje ir buvo Kauno padalinio vadovas. Tada kilo įtarimų ir dėl kai kurių jo poelgių, ir dėl galimos praeities – minint Linksmakalnį. Antras galimas motyvas, kuris atrodytų labai realus, – jo tyrimai jau dirbant Valstybės saugumo departamento Kauno skyriuje ir veikla prieš kai kurių Kaune dirbusių Valstybės saugumo departamento pareigūnų veiksmus. Kaip sakiau, medžiaga labai vertinga, joje reikėtų atkreipti dėmesį ir į generolo Arvydo Pociaus parodymus, nes jis tada daug ką matė ir girdėjo iš savanorių, nors atvyko į Lietuvą jau po J.Abromavičiaus nužudymo. Matyt, daug kas buvo kalbama. Ypač svarbūs Jono Maskvyčio parodymai. Galiu paskaityti, ką liudijo J.Maskvytis šių metų sausio 23 dieną apie J.Abromavičiaus darbą saugume: „Dirbdamas tame saugume jis pradėjo skųstis man, ten vienam kitam, kurie nuo pat pradžių pasitikėjo mumis.” Jis pradėjo skųstis! „Jis saugume atliko tokias pareigas – sekė kontrabandą: spiritą, cigaretes, bet kokią kontrabandą. Jis sekdavo tą kontrabandą, o kai reikdavo imti kontrabandininkus, tas „furas”, į tą visą paėmimą jo neimdavo. Į tą, taip sakant, kur suėmei, konfiskavai, pasodinai. Į tą dalyką jo visiškai nepriimdavo. Ir jisai norėjo, matyt, ištirti šitą dalyką. Jis lindo, jis pats pasakojo taip, čia jo žodžiai. Jis lindo į duomenų bazę kompiuteryje, ten kažkokius dokumentus tikrino, ir jį užtiko. Jis atvažiavęs į Septintąjį fortą ne man vienam – daugiau buvo žmonių – skundėsi: sako, mane pagavo lendant į tas jų duomenų bazes. Jis ieškojo mašinų, kurios turėjo būti konfiskuotos, daug dirbo, ir jų nerado. O ten buvo baisūs pinigai. Jeigu tu nekonfiskuoji, neatimi, nepasodini, tai paimi daug pinigų. Ir jis sekė. Jis sako dabar: nežinau, kas bus. Jau dabar nežinau kas, nes, sako, mane pagavo tą dalyką tiriant. Ir kas buvo, mes matome”, – pasakojo J.Maskvytis.
Tai viena galimų versijų, bet labai rimta, nes pateikta prieš pat nužudymą, kai J.Abromavičius buvo atleistas ir iš saugumo.
– Komisija aiškina, kad jis savo noru išėjo.
– Savo noru jis išėjo parašęs pareiškimą, kai buvo atliktas tyrimas. Po įvykių miške dėl jo elgesio buvo atliktas tyrimas, ir ministras Audrius Butkevičius atleido jį iš kariuomenės. Taigi po oficialaus tarnybinio tyrimo, kurio rezultatai tikriausiai yra, jeigu komisija ar kas nors tirtų.
Dabar J.Maskvyčio patirtis, kai jį vis dėlto nuteisė ir jis buvo kalėjime. Jau 2000 metai. „To „saugumo” kalėjime buvo daug. Grįžus vėl saugumas skambina man, jau iš kalėjimo grįžus. Grįžus iš kalėjimo saugumietis paskambina – nežinau nei vardo, nei pavardės, toks garbiniuotas. Susitinkam. Ir vėl J.Abromavičius. Aišku, niekas neištirta, Bražuolė, J.Abromavičius. Tai sakau: „Klausykit, kiek galima?” Jis sako: „Mes žinome, kad tai padarė struktūra.” Man taip pasakė saugumietis. Man atrodo, jis – karininkas ar dar koks aukščiau. „Mes žinome, kad tai padarė struktūra.” Bet, sako, ne saugumas, o Antras departamentas! Tai kaip čia dabar, juoktis? Dabar jisai (J.Abromavičius) neša žinias Antram departamentui, pavyzdžiui, ant saugumo, ką išdarinėja, kokią kontrabandą varė, visas Kaunas tada žinojo, ką išdirbinėja Kauno saugumiečiai. Ir mergom prekiavo užsienyje, o apie kontrabandą ten cigarečių ar alkoholio tai iš viso nekalbėsim, kokie ten milijonai ėjo. Ir dabar jisai žudys, tas departamentas? Dėl ko?” – štai kaip J.Maskvytis kalba: autentiškai ir labai įtikimai. Jo liudijimai ypač nuoširdūs ir tiesūs. Tai antra versija arba motyvacija.
Trečioji – ryšiai su Krašto apsaugos ministerijos Antruoju departamentu ir dėl Bražuolės, apie ką daugiausia kalbama. J.Maskvytis tuo visiškai netiki. Jis sako, kad dėl Bražuolės visi klausinėja, ir mes klausinėjom, tyrinėjom, kas ką žino, o jeigu jis, J.Abromavičius, ką žinojo, tai galėjo tiesiai pateikti saugumui, kuriame buvo dirbęs. O kodėl nepateikė, kodėl dirbo su Vilkeliu Krašto apsaugos ministerijos Antrame departamente, – štai klausimai. Dėl Bražuolės J.Maskvytis mano, jog V.Landsbergio nuomonė yra teisinga – kad tuo buvo suinteresuotos Rusijos slaptosios tarnybos.
Ketvirtas galimas motyvas – verslo dalykai. Minimas degalų transportavimas į Padnestrę, J.Abromavičiui organizuojant ir pasitelkiant buvusius savanorius, kurie lydėdavo. Kas nors turėtų tirti. Buvo ir Kauno savanorių skundas dėl J.Abromavičiaus, kaip jie sako, finansinių machinacijų, kurį buvo gavusi Lietuvos savanorių kūrėjų sąjunga, jos pirmininkas A.Petrusevičius. Jis perdavė Generalinei prokuratūrai. Tikriausiai tai yra Generalinėje prokuratūroje. Irgi turėtų būti patikrinta, koks buvo Kauno savanorių skundas ir dėl kokių finansinių dalykų.
Gali būti ir dar daugiau, bet turėtų būti atsakyta į viską. Kai kurie tų dalykų liudytų apie J.Abromavičių labai padoriai, jeigu jis ėmėsi kovos prieš Saugumo departamento „stogus” ir biznį su kontrabanda. Kai kurie kiti yra tam tikri šešėliai. Būtų gerai irgi išsiaiškinti, kad J.Abromavičiaus vardas liktų garbingas.
Man esminis dalykas yra J.Maskvyčio liudijimas apie J.Abromavičiaus pastangas Kauno saugumo padalinyje stabdyti bendradarbiavimą su kontrabandininkais. Ir kad jis buvo pagautas įsilaužęs į kompiuterį, duomenų bazes.
– Dabar tyrimas atnaujintas, ar ne?
– Aš to nežinau. Bet kodėl tyrimas nevyko visą laiką? Kodėl? Jis vyko, bet kartais iš tikrųjų nevyko. Kol jam dar vadovavo A.Paulauskas, jis nevyko kaip tyrimas, o kaip politinė propaganda. A.Paulauskas pradėjo viešinti pavardes ir daryti politizavimą. Tada Seimas įsteigė savo komisiją, vadovaujamą Sigito Kakčio, kad vis dėlto būtų renkami duomenys be išankstinio nusistatymo. O išankstinis nusistatymas tęsiasi ligi šiol. Jeigu jums įdomu, čia dar (anksčiau už Pakaunę) prieš pustrečių metų – 1991 metų vasaris, po Sausio įvykių. KGB užsienio šaltinis („zakordonnyj istočnik”), kai kur vadinamas ir agentu, slapyvardžiu Kliugeris, kalbasi su Kazimiera Prunskiene, buvusia premjere, apie jos vadovaujamos opozicijos atėjimą į valdžią. Arba per neeilinius rinkimus, arba įvedus „prezidentinį valdymą”, ir toliau yra ši Kliugerio mintis: „Reikėtų siekti išardyti ir politiškai sukompromituoti ekstremistines ir separatistines grupuotes. Tai būtų tie, kurie nori atsiskirti nuo Sovietų Sąjungos. Kliugeris mano, kad Vakaruose įtikimai nuskambėtų motyvuotas V.Landsbergio grupuotės apkaltinimas ginkluoto pasipriešinimo organizavimu ir skatinimu.” To siekiama iki šiol. Matote ir dabar – KGB idėja (Seime) vedama toliau.