Motina ir duktė: skausmingas atsiskyrimo poreikis

Motinos ir dukters santykius būtų galima palyginti su grakščiu šokiu: šokėjos tai priartėja viena prie kitos, tai atsitraukia. Tačiau dažnai šis šokis virsta žiauria kova, skausminga abiem pusėms.

Sunku šią kovą traktuoti vienareikšmiškai, nes visuose moters raidos etapuose (pradedant paauglyste ir baigiant klimaksu) vyksta sudėtingi identifikacijos su motina procesai, reikalaujantys vis naujų reakcijos būdų.

Moters tapatumas

Patriarchalinės sandaros visuomenėje moteriai labai sunku siekti savarankiškumo tapatinant save su motina-moterimi bei sykiu priimti ją kaip autonomišką asmenybę.

Po Carol Gilligan darbo (1982 m.) apskritai imta abejoti absoliutaus moters autonomiškumo koncepcija. Nuo tol moters orientavimasis į kitus daugelio mokslininkų traktuojamas kaip išskirtinai moteriškas poreikis.

Sunkiausiai autonomijos siekį moteris išgyvena tarpasmeniniuose santykiuose. Žiūrint iš psichoanalizės taško, remtis vien socialiniu lytiniu statusu nepakanka. Moters tapatumo raidai didelę įtaką daro santykiai su motina bei tėvu, tėvų troškimai ir baimės, jos pačios sąmoningos ir nesąmoningos fantazijos.

Maža to, dukters lūkesčiai (mama turi būti šalia, bet prireikus – suteikti nepriklausomybę) susiduria su motinos reakcija į juos. Iš čia kyla santykių nesusipratimai, kurie tęsiasi visą gyvenimą: dukra prisitaiko prie motinos lūkesčių, o vėliau kaltina ją pasikėsinimu į jos individualybę. Tačiau kai motina nesikiša, ji gali būti apkaltinta abejingumu.

„Geros“ motinos (niekada nepaliekančios vaiko) idealas, baimė ištirpti motinoje sykiu su baime nuo jos atsiskirti, kaltės jausmas (kylantis dėl atsiskyrimo), – visa tai susikaupę kiekvienoje moteryje.

Dukters gimimas

Kai moteris pagimdo dukrą, atgimsta ir jos santykis su motina. Jeigu šis santykis pozityvus, galima sakyti, jog moteris iš naujo gimsta savo pačios dukroje. Kitaip tariant, ji yra ir mamos vaikas, ir vaiko mama. Išnyksta praradimo jausmas, kurį mergaitė išgyveno atsiskyrimo nuo motinos fazėje.

Kai santykis su motina negatyvus (moteris jaučiasi jos atstumta arba pati negali jos priimti), duktė arba bando išspręsti šį konfliktą perkeldama jį į santykius su savo dukra, arba ją užvaldo praeityje jau išgyventi jausmai.

Gimus dukrai, atgimęs santykis su motina gali tapti pogimdinės depresijos priežastimi.

Pacientė kreipėsi pagalbos dėl depresijos. Ji pasakojo, kad depresija prasidėjo tada, kai ji pirmą kartą pasižiūrėjo gimusiai dukrai į akis. Jose sakė išvydusi tai, ką matydavo savo motinos akyse: atstūmimą. Ji skundėsi, kad motina ja nesidomi ir nepriima jos rūpesčio, ir dėl to juodvi susvetimėjusios.

Iš šio pavyzdžio matyti, kad vos atėjusi į šį pasaulį, dukra atkuria neišsipildžiusius ją pagimdžiusios moters troškimus, kurie susiję su jos motina (močiute).

Šiuos troškimus bei baimes motina nesąmoningai projektuoja į dukrą.

Taigi daugybė būsimų nesusipratimų tarp motinos ir dukters yra suprogramuoti iš anksto.

Pavyzdžiui, jeigu motina su dukra bendrauja pernelyg agresyviai arba per daug ją globoja, dukra tokį elgesį jaučia kaip kažką nenatūralaus. Šį nenatūralumą ji gali suprasti kaip atstūmimą, ir tuomet atsinaujina neišspręstas jos motinos ir močiutės konfliktas.

Pažvelkime iš kitos pusės: kodėl motina jaučiasi taip, tarsi dukra ją atstumtų? Priežastis gali būti jos pačios priešiškumas savo motinai ir iš čia kylantis nepasitikėjimas savimi kaip motina.

Aš – tai mano mama

Psichologai, tyrinėjantys kraštutinės patologijos atvejus, nustatė, kokią didžiulę įtaką asmens individualizacijos procesui turi emocinis deficitas ankstyvoje vaikystėje.

Tik tuomet, kai vaikas motiną jaučia „iš vidaus“ kaip „gerą“, jis sugeba susidoroti ir su atsiskyrimo nuo jos faze.

Apleidimo, pametimo jausmas vaikui yra nepakeliamas ir gali privesti prie to, kad jį visą gyvenimą persekios ilgesys, verčiantis ieškoti motiniškumo apraiškų išoriniame pasaulyje.

40 metų pacientė, turinti didelį antsvorį, skundėsi kenčianti hipochondrinę (įsikalbėtą) baimę, kuri kyla tuomet, kai į jos prašymą atsakoma neigiamai.

Psichoterapijos metu paaiškėjo šios moters oralinė (valgymo, rijimo, čiulpimo ir pan.) priklausomybė ir tai, kad vaikystėje ji buvo visiškai emociškai apleista. Pasąmonės sukurta hipochondrija (perdėtas rūpestis dėl savo sveikatos) saugojo ją nuo realybės – t.y. visa apimančios neapykantos motinai ir dėl jos kylančio kaltės jausmo.

Negaudama savo troškimo patenkinimo iš išorės, ši moteris jausdavo nerimą ir pyktį („blogos“ motinos inprojektas). Pacientė sakė: „Aš negaliu susitaikyti su tuo, kad jokios motinos iš tikrųjų neturiu ir niekada neturėjau.“

Kaip ir vaikystėje, ji veltui stengėsi nusiraminti rydama maistą. O didžiausią paguodą (nors ir trumpą) rasdavo lankydama gydytojus – jeigu šie atsiliepdavo į jos norą užmegzti žmoniškus santykius. Taigi gydytojas jai buvo reikalingas ne tam, kad ištirtų būklę ir įvardytų diagnozę (dėl to nerimas tik dar labiau išaugdavo), o tam, kad kompensuotų motiniškos globos deficitą: įteigtų, kad ji visada gali į jį atsiremti. Žinoma, šis paviršutiniškas nuraminimas – trumpalaikis, todėl pacientė susirgo priklausomybe nuo medikų.

Šis pavyzdys liudija, kokios gali būti „blogos“ motinos introjekcijos pasekmės: jos dukrą pasmerkia kasdieniam nusivylimui, primindamos skausmingą nedėmesingumą vaikystėje. Ir siekdama primesti kitiems bendravimą su ja, ir kimšdama maistą, pacientė iš tiesų bandė įkurdinti savo viduje „geros“ motinos pavidalą.

Susitapatinti ir atsiskirti

Maždaug nuo penkiolikto gyvenimo mėnesio, kai mergaitė ima vadinti save mergaite, prieš ją iškyla dvi raidos užduotys, tempiančios į dvi priešingas puses. Kaip mergaitė, ji turi susitapatinti su motina-moterimi; tačiau, augant jos savarankiškumui, atsiranda ir atskirumo būtinybė.

Geriausiu atveju mergaitė tarsi švytuoklė svyruoja tarp priešingų polių. Blogiausiu – ji jaučia, kaip tie poliai ją plėšo į gabalus.

Būtent šiuo laikotarpiu mergaitei dar lemta suvokti, jog mama nėra objektas, nuolat esantis po ranka. Kai kurios tyrinėtojos apgailestaudamos pažymi, kad augančios mergaitės savarankiškumas visada bus nepakankamas tol, kol ji nesugebės priimti motinos kaip atskiro objekto, turinčio savo teises.

Be to, šiuo laikotarpiu mergaitės raidą veikia jos motinos vaikystės patyrimas. Pavyzdžiui, į pirmuosius dukters žingsnius motina gali reaguoti „Drąsiau!“ (skatinimas atsiskirti) arba pabrėžti pavojų (jos pačios atsiskyrimo baimės patirtis).

Motina savo ruožtu gali priimti dukters individualumą tik tuomet, jeigu pati yra įgijusi pakankamą distanciją nuo savo motinos.

Pacientė, užaugusi be tėvo, sugebėjo atsiskirti nuo motinos tik kategoriškai nutraukusi su ja santykius ir įgijusi nepakeliamą kaltės jausmą. „Manyje yra du žmonės: aš ir mano motina, – sakė ji. – Ji sėdi priešais jus ir sako: „Išbarkite šį bjaurų vaiką, nes jis nori mane palikti ir išeiti į žiaurų pasaulį.“

Ji sakėsi esanti amžinai viskuo nepatenkinta kaip ir jos mama. Jai niekas nesąs pakankamai geras, bet sykiu jai norisi, kad visi būtų su ja.

Ši moteris buvo akivaizdžiai įstrigusi priklausomybės nuo motinos ir autonomijos poreikio konflikte. Tai vertė ją nepasitikėti žmonėmis ir juos atstumti, tačiau tuo pat metu ji ilgėjosi išskirtinių santykių.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Psichologija su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.